Reklama 2

Lietuvą namais vadinantis siras: mediku čia dirbu už tiek, kiek myliu šį darbą

Pradedame videointerviu ciklą „Pažinti reikia drąsos“ apie svetur gimusius, bet su Lietuva gyvenimą nutarusius susieti žmones.

44-erių sirų kilmės Fouzi ALHARIRI savo gimtinę Siriją, kaip pats sako, visuomet nešiojasi širdyje, tačiau paklaustas, ką vadina savo namais, ištaria Lietuvos vardą. Mūsų šalyje jis jau 24 metus. Plačios šypsenos, šiltų akių Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbantis Fouzi akimirksniu sužavi pozityviu požiūriu. „Toks buvo mano auklėjimas – visada pozityviai žiūrėti į gyvenimą, net į priešus. Žmogus turi daugiau gerumų negu blogumų“, – sklandžia lietuvių kalba sako jis.

Videointerviu su F. Alhariri – apie likimą, lėmusį gyventi Lietuvoje, mediko darbą ir jausmus galvojant apie artimuosius, šiuo metu esančius karo siaubiamoje Sirijoje.

Sunkiausia buvo adaptuotis prie klimato 

Gydytojas Fouzi Alhariri iš Sirijos išvyko būdamas septynerių – su tėčiu, mama, broliu ir seserimi. „Tėtis gavo darbą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Išvažiavome su visa šeima, – pasakojimą pradeda Fouzi. – Ten baigiau gimnaziją ir, pradėjęs galvoti, kur toliau mokytis, radau skelbimą laikraštyje apie mokslus Lietuvoje ir susidomėjau. Taip ir sužinojau apie Lietuvą.“

Kadangi visais mokslų reikalais jaunam sirui padėjo rūpintis agentūra, jis iš anksto susipažino su Lietuva: perskaitė katalogą su fotografijomis, išgirdo sąlygas, kaip vyks mokslai, kiek jie truks, kiek atsieis, kad vyks anglų kalba, kiek reikės skirti lėšų pragyvenimui.

„Pirmas įspūdis atvykus į Lietuvą buvo neblogas, agentūros darbuotojai mane psichologiškai paruošė – kad ten nuvažiavus bus šalta, žiemos metu – ne pliusinė temperatūra. Maždaug įsivaizdavau, kokiomis aplinkybėmis gyvensiu, bendrausiu“, – prisimena Greitosios pagalbos stoties gydytojas. Anot jo, adaptuotis mūsų šalyje jam pavyko gana greitai, tik dėl klimato iš pradžių kildavo sunkumų. 

Prieš atvykdamas į LietuvąF. Alhariri metus gyveno Latvijoje. Nors sako, kad abiejose valstybėse gamta ir įpročiai panašūs, adaptuotis prie klimato prireikė ilgesnio laiko. „Atvažiavau iš šalies, kur vasarą temperatūra – 45–50 laipsnių. Aišku, tai smulkmena, kurią gali įveikti, bet iš pradžių būdavo, kad sirgdavau, kankindavausi. Tačiau pradėjau mokslus ir gana greitai adaptavausi“, – prisipažįsta siras.

Paklaustas, kokių pritapimo prie tradicijų, bendravimo, socialinių skirtybių iššūkių atvykus į Lietuvą kilo, medikas pirmiausia paminėjo atvirumą ir draudimus: „Mano šalyje trūksta atvirumo, o čia aplinkybės visai kitokios. Kas negalima mano šalyje – čia galima. Aišku, gerbiu kiekvienos valstybės įpročius, tikėjimą. Bet diskomfortą iš pradžių jaučiau, nes mano auklėjimas buvo visai kitoks.“ Ir dar kartą optimistiškai užtvirtina: „Bet adaptavausi, ir nieko – gyvenu, patenkintas. Tikrai nesiskundžiu.“

Nors medikai Lietuvoje uždirba mažai, nesiskundžia

Persikrausčius iš pradžių į Latviją, tada – į Lietuvą, Fouzi sužavėjo abiejų šalių gamta, galimybė patirti keturis metų laikus. „Man žiauriai patinka eiti grybauti į mišką. Faina, žmonės malonūs. Lietuvių kalba man taip pat labai patinka“, – vardija siras medikas. 

F. Alhariri, paklaustas, kurią šalį laiko savo namais, cituoja lietuvišką patarlę: „Visur gerai, bet namuose geriausia. Iš visų mano gyvenimo periodų ilgiausias – Lietuvoje. Širdyje gimtinė – Sirija, bet galvojant pagal vietą, kurioje gyvenu ilgiausiai, pirmoje vietoje yra Lietuva.“

Greitosios pagalbos stoties gydytojas prisipažįsta Lietuvoje labiausiai pasiilgstantis artimųjų, giminių: „Trūksta jų. Aišku, turiu draugų, bet draugai – ne tas pats, kas artimas giminaitis. Vis tiek vienas gyvenu, nėra brolių, sesių, giminių, tai mane šiek tiek veikia. Dar trūksta šilumos kaip Sirijoje.“

24 metai – nemažas laiko tarpas. Kas sirą gydytoją taip smarkiai sieja su Lietuva, kodėl jis nevažiuoja kitur, kur, tarkime, medikų algos didesnės?

„Aš myliu savo darbą, jis man prie širdies. O kai myli darbą, jo sunkumus jauti minimaliai. Kalbant apie algas, tikrai – medikai Lietuvoje, palyginti su dirbančiais kitose šalyse, gauna mažai, – įsitikinęs F. Alhariri. – Turiu tikrai labai daug pažįstamų, draugų ir Amerikoje, ir Europoje. Pasikalbame, kaip man sekasi, ką veikiu, ir automatiškai užduodamas klausimas, kiek aš uždirbu. Patikėkite manimi, kartais būna gėda pasakyti, kiek uždirbu, bet, būna, kartais ir pasakau. Ir dar būna klausimas: kas šiomis dienomis dirba už dyką? Sakau: už dyką nedirbu, dirbu už tiek, kiek myliu šį darbą.“

Baimė kaskart sulaukus skambučio iš Sirijos

Pokalbis pasisuka prie politiškai skaudžių Fouzi įvykių – karinių konfliktų jo gimtojoje Sirijoje. „Žinokit, karas Sirijoje veikia visus, skaudina tiesiogiai ar netiesiogiai. Karas – negeras dalykas, politinis konfliktas sprendžiamas kitų žmonių gyvybių sąskaita. Kadangi esu iš tos šalies, nors karas tiesiogiai ir neveikia manęs, bet jis veikia mano gimines. Turėjau pusseserę, 45-erių. Ji vos per gatvę išėjo pas savo brolį ir vietoje žuvo nuo šūvio į galvą. Dauguma gyventojų Sirijoje, net eidami į parduotuvę ar kokio kito dviejų trijų minučių reikalo, prieš išeidami atsisveikina su savo giminėmis, nes žino, kad gali nebegrįžti“, – kruvino konflikto kasdienybę pasakoja gydytojas.

Klausantis F. Alhariri – ir netgi nematant jo, toks pats įspūdis susidaro ir vien kalbantis telefonu, – atrodo, kad jis labai laimingas, labai pozityvus žmogus.

„Ačiū už komplimentą. Pasakysiu taip: toks buvo mano auklėjimas – visada pozityviai žiūrėti į gyvenimą, net į priešus. Žmogus turi daugiau gerumų negu blogumų. Aišku, negaliu sakyti, kad taip visada būna. Aš irgi žmogus, būna ir problemų, įtampos. Tik pamatau savo telefone Sirijos numerį, iš karto atsiranda baimė išgirsti blogas žinias“, – sako F. Alhariri.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode