Reklama 2

Apie dovanojimą nesitikint atlygio

 

Laura ir Mantas yra ilgamečiai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ bičiuliai, tikriausiai taip būtų teisingiausia juos pavadinti. Mantas prieš dvidešimt metų, kada savanorystė dar nebuvo tokia madinga ir populiari, pradėjo savanoriauti vaikų dienos centre. Vėliau į draugystę su „Vilties angelo“ vaikais pakvietė ir savo žmoną Laurą. Jau septyneri metai jiedu dalyvauja programoje „Parama per atstumą“ ir finansiškai remia du vaikus, su kuriais draugystę kuria susirašinėdami laiškais.

Šių žmonių liudijimas tebūna kiekvienam mums kelio šv. Velykų link dalimi ir dovana.

Savanorystė – maitinanti patirtis

Mantas

Aš neatsimenu, kada viskas prasidėjo... Maždaug prieš 20 metų. Aš dar buvau labai jaunas. Visai atsitiktinai draugai pasiūlė nueiti į „Vilties angelą“. Sakė: „Mes einam, tai gal ir tu nori?“ Ta veikla mane įtraukė. Pradėjau individualiai bendrauti su vienu vaiku, vardu Viktoras, su kuriuo ir šiandien bendraujam labai draugiškai. Esu buvęs stovyklose su paaugliais. Man tai buvo nauja veikla, naujas iššūkis. Laikiau save geru, pedagogišku žmogumi, jaučiau, kad galiu padėti. Kai po pirmos stovyklos pamačiau, kaip tie paaugliai keičiasi, buvo aiškūs rezultatai. Jei žmogus ieško gyvenime tikrų dalykų, tai rūpinimasis kitais turi ir antrą pusę. Šiais laikais yra labai mažai tikrumo. Kažkas kažką daro dėl kažko... „Vilties angelo“ darbas duoda tikrą rezultatą. Aš labai džiaugiuosi, jeigu užsiimu tuo, kas duoda tikrą rezultatą.  Savanoriai, su kuriais buvau,  yra tikri savanoriai. Jie labai motyvuoti, aukoja savo laiką. Man savanorystė davė labai daug. Aš esu  verslo žmogus, bet ne viskas yra pinigai. Yra daug labai svarbių dalykų gyvenime, kurie susiję su žmogaus vidumi, su sielos dalykais. Tai pamaitinanti patirtis.

Laura

Kai susipažinau su Mantu, jis man papasakojo ir apie savo savanorystę. Mes buvom jauna pora, daug iškylaudavom. Vieną sykį Mantas man pasiūlė pasiimti kartu ir Viktorą. Žinojau, kad jis turi kažką, ką globoja iš dienos centro. Mes pasiimdavom Viktorą kartu, jis buvo paauglys. Tie buvimai kartu tapo prasmingesni. Viktoras nebuvo kažkoks atšiaurus paauglys. Jis įdomus, žingeidus, bendraujantis ir turintis gerumo. Tada kitaip matai ir organizacijos prasmę. Dienos centras tikrai  pakeičia tų žmonių gyvenimus, užkerta kelią nuopuoliams,  paklydimams. Vaikai čia gauna meilės, dėmesio, jie žino, kad jie rūpi. Čia gali būti savimi, čia iš tavęs nepasišaipys, nepasityčios. Tai didžiulė vertybė! Dienos centre vaikai jaučiasi saugūs, jie keičiasi. Paauglys, su kuriuo bendraudavom, šiandien turi savo šeimą, turi vaikus ir juos myli. Jo vaikai, ačiū Dievui, nebėra dienos centrovaikai...

Daryti gera slapta

Laura

Mantas buvo dalyvavęs stovyklose, savanoriavo, mane tai labai žavėjo. Jeigu vyras gali prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti kitais, tai privalumas. Kai susituokėm, dalyvavom keliuose dienos centrorenginiuose ir norėjosi labiau į tai įsitraukti. Laiko nebeturime tiek daug, nes auginame savo vaikus, bet turime finansinių galimybių. Mums patiko ta idėja remti ir bendrauti laiškais. Man labai patinka ta Biblijos eilutė „daryk gera slaptoje“, nes tada tu „gausi atlygį iš Tėvo“, o jeigu tu skelbsiesi, tai manyk, kad atlygį jau gavai. Man nesinorėjo viešumo. Parama - tai ne tik, kad pervedi pinigus, bet ir susirašinėji laiškais. Matai, kaip keičiasi vaikai, kuo gyvena, kuo domisi, matai, kaip klaidų mažėja jų laiškuose. Pirmąjį laišką jauniausiam mūsų remiamam berniukui rašiau spausdintinėmis raidėmis, nes jis buvo pirmokas. Dabar jis jau septintokas. Vaikų laiškų aš laukiu ir man pačiai yra iššūkis atsisėsti ir ranka rašyti, kai dabar visi susirašinėja tik elektroniniu būdu...

Mantas

Kai žmonės daro ir nieko nesitiki, tada gimsta labai geras rezultatas. Čia taip pat. Mes remiam ne tam, kad mus kažkas pagirtų. „Vilties angelas“ yra ta organizacija, kuria aš tikiu jau dvidešimt metų ir tikrai žinau, kas ten vyksta. Mūsų suaukoti pinigai tikrai bus panaudoti vaikams ir jų poreikiams. Pasaulis juda į priekį ir visi vaikai turi turėti ir kuo apsirengti, ir ką pavalgyti, ir turi turėti teisę į mokslą. Tai minimalu, smulkmena ir mūsų parama yra smulkmena.

Laura

Labdara ir aukojimas yra reikalingas mums patiems. Mes įprasminame savo darbo vaisius, kuriais mes dalinamės. Jeigu šiandien mes galime uždirbti, tai tuo ir pasidaliname. Tai yra laimė. Tai yra prasminga. Mes nieko nežinome, gal po kelerių metų mums reikės pagalbos. Kodėl vaikams padedame? Vaikai yra ateitis. Mes turime investuoti į ateinančias kartas, kad jie augtų su vertybėm. Mes rėmėme keturis vaikus. Šiuo metu remiame du vaikus. Bent vieną išgelbėk, ir jau bus prasminga.

Mantas

Kai tik turiu progą kažkam papasakoti apie „Vilties angelo“ veiklą, galiu pasakoti ir pasakoti. Aš galvoju, kad versle turi būti vietos labdarai. Verslas uždirba pelną. Didelės organizacijos turi didžiulį pelną ir ta auka yra tokia maža dalelytė, kurios verslas net nepajus. Tai yra geriausia investicija. Investicija į žmogų, į vaiką... Padėti jam atsistoti ant kojų, jį palaikyti. Verslininkui tai nežymu, vaikui – tai yra įvykis. Jam nupirko naujus batus, striukę. Jis galės nueiti į klasę, iš jo nesijuoks...

Savo atlygį mes pasiimam. Mums gera būti...

Mantas

Aš dalyvauju „Vilties angelo“ rekolekcijose ir pasisemiu ten jėgų visiems metams. Labiausiai per žmones, kurie į jas susirenka, kokie jie yra. Iš to, kokie žmonės savanoriauja ir dirba dienos centre, gali suprasti, kokia tai organizacija, kokie jos tikslai. Aš Laurai pasakojau apie rekolekcijas, o ji nesuprato, apie ką aš kalbu... Aš jai sakiau, kad tu turi važiuoti ir patirti! Papasakoti neįmanoma.

Laura

Mes su Mantu nebuvome labai praktikuojantys katalikai. Kai jau buvome programoje „Parama per atstumą“, mus pakvietė važiuoti į rekolekcijas (dienos centro savanoriams ir darbuotojams vyksta savaitgalio rekolekcijos advento ir gavėnios laiku, – aut. pastaba). Kai nuvažiavau į rekolekcijas, tai buvo kaip restartas. Viskas mano gyvenime buvo labai užteršta, visokiais darbais, blaškymusi, vertybių suderinimais darbe, kai esi verčiamas kažką daryti, daug stresinių situacijų, kiek laiko skirti darbui ir kiek šeimai... Labai daug klausimų... Labai geras tylos laikas pamąstymams, kai supranti, apie ką svajojai ir ką turi. Bėgi bėgi, kad uždirbtum, o paskui, tai,  ką uždirbi, kad išleistum, kad atpirktum dėmesio trūkumą. O kur džiaugsmas? Kur prasmė? Nuo to laiko gyvenimas labai žymiai pasikeitė. Tikėjimas man tapo kaip pamatas. Viskas susidėliojo į vietas.

Mantas

Mūsų vaikai irgi ateina į dienos centro šv. Mišias, renginius kartu su mumis, natūraliai. Bendrauja su dienos centro vaikais, žaidžia. Jiems smagu. Mes savo vaikams stengiamės įdiegti, kad dalinimasis nieko nesitikint atgal yra geras dalykas. Bet nuoširdžiai, nieko nesitikint! Padariau ir pamiršau, padariau ir pamiršau... O tas kapitalas kaupiasi. Ateina vidinė ramybė. Mes šiandien turime tą vidinę ramybę. Savo atlygį mes pasiimam. Mums gera būti. Daugybė žmonių to ieško.

Lina Gervytė-M.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode