Reklama 2

Šimtmečiai ir tolerancija

 

„Tolerancija ir pilietinis pakantumas retai kada veši be aukštesnio išsilavinimo, gilesnio emocinio intelekto ir padoraus elgesio tradicijos. Pasaulyje, kuriame tikėjimas Dievo tvarka lengvai keičiamas tikėjimu viskuo, kas pakliūva didesnio ar mažesnio ekrano paviršiuje, labai greitai veriasi naujojo fanatizmo ir naujos elektroninių laukinių minios tamsybės“, – kalbėdamas per Tolerancijos žmogaus apdovanojimą teigė Sugiharos Fondas „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.

2017-ųjų Tolerancijos žmogumi tapo rašytojas Marius Ivaškevičius, tarpu pirmoji Leonido Donskio premija valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu skirta istorikui, profesoriui Sauliui Sužiedėliui.

Skelbiame R. Garbaravičiaus kalbą.

Idėjos gyvena ilgiau nei žmonės, liudija sena išmintis. Sugiharos fondo-Diplomatai už gyvybę erdvėse tai kartojama lyg pilietinė mantra.  Pridurčiau: Vasario 16-osios Respublikos šimtmetį švenčiant daugelis dalykų regisi kitoje šviesoje. Tai, kas rodėsi paprasta, įgyja papildomas reikšmes. Štai viena akivaizdi aplinkybė: kilnūs Japonijos konsulo Chijune‘s Sugiharos veiksmai Kaune sutampa su nepriklausomos Lietuvos Respublikos saulėlydžiu. Visa, kas anuomet čia darėsi, yra pažymėta sovietų ir nacių okupacijų: 1940 birželį sutraiškytos valstybės institucijos ir sudraskyti pilietinės visuomenės saitai, nužemintas žmogus ir pažadintas juodžiausias, fanatiškas keršto jausmas. Kitais žodžiais tariant, sunaikinta visa tai, kas civilizuotai tautai padeda suvaldyti savuosius ir svetimuosius gaivalus, kas stabdo savas tamsybes ir potencialų smurtą.

Istorikų yra seniai atskleistas faktas, kad Kaune rezidavę konsulai Janas Zwartendyjkas ir Chijune Sugihara sumanė žydų pabėgėlių gelbėjimo planą ir išdavė pirmąsias gyvybės vizas tik 1940-ųjų liepą. Tai leidžia manyti, kad pirma  – Vasario 16-osios Respublika iki pat savo egzistencijos galo išliko padori teisės viešpatystės šalis. Ir nė vienas žydas ar romas čia nebuvo nužudytas; antra – SSSR kariuomenės invazija buvo lemtingas ženklas, kad vilčių laikas baigėsi, o sovietai, kaip ir naciai, kelią pavojų tūkstančiams gyvybių. Prieš šimtą metų prisikėlusi Lietuvos valstybė žlugo 1940-ųjų birželio 15 dieną. Tame tautų tragedijos ekrane dar keletą mėnesių tęsėsi Kauno kaip Šiaurės Kasablankos istorija su savais herojais ir skirtingai susiklosčiusiais likimais.

Kalbu apie šimtmečius ir istorinį atminimą skatinamas ne tik šiemetinės progos. Prieš keletą metų pasaulyje prognozuota atminčių karo ir prieštaringos politikos banga iš tiesų ima ristis nevaldomai menkai reflektuota ir dėl tos priežasties dar labiau kelianti fanatizmo grėsmių. Pirmiausia turiu mintyje naujuosius Lenkijos teisės aktus, kuriais imama kriminalizuoti kai kurias Holokausto atminimo versijas. Kartu su savo kolegomis Sugiharos fonde esame linkę abejoti, ar teisės aktų ir politinių sprendimų įvėlimas į laisvų žmonių atminties ir moralybės viešpatiją atvertų bendro gėrio, pakantos ir susitaikymo vartus. Anksčiau galvojome, kad valstybės valdžios ir politinio elito polinkis kontroliuoti praeities pasakojimo tėkmę yra išskirtinė rytietiškai rusiškos despotijos privilegija. Dabar tai liūdnos nuostabos akimis regime Europos Sąjungos valstybėje, kurios demokratijos tradicija ir intelektualinis pilietinis patosas iki šiolei leido žavėtis, ieškoti sektinų pavyzdžių.

Dabar jau darosi akivaizdu, kad ši atminimų karo banga, įsupusi netikrų naujienų ir pramanytų siužetų šiukšles, nenurims savaime. Pakantos ir gebėjimo argumentuotai dalytis savais skausmais ir prisiminimais sugebėjimus reikia ugdyti ir kasdien laistyti. Jūs pasakysite: lygiai kaip ir demokratiją, kuri yra labai trapus mūsų civilizacijos augalas. Tolerancijos idėja turi skatinti bent minimalias pastangas suprasti Kito vaizduotę, atmintį, savivoką ir viso to motyvus. Galima suprasti lenkų tautos jausmus, išgirdus ką nors tariant apie „Lenkijos mirties stovyklas“ nacių okupacijos metais. Bet neabejotinai verčia suklusti naujojo atminties įstatymo žodžiai, kurie kalėjimo metais graso tiems, kas ims viešai kalbėti apie lenkų dalyvavimą Holokausto įgyvendinime Lenkijoje. Ir kartu baus už bandymą tikrai ar tariamai sumažinti ukrainiečių nacionalistų nusikaltimus prieš Volynės lenkus Antrojo pasaulinio karo metais.

Tolerancija ir pilietinis pakantumas retai kada veši be aukštesnio išsilavinimo, gilesnio emocinio intelekto ir padoraus elgesio tradicijos. Pasaulyje, kuriame tikėjimas Dievo tvarka lengvai keičiamas tikėjimu viskuo, kas pakliūva didesnio ar mažesnio ekrano paviršiuje, labai greitai veriasi naujojo fanatizmo ir naujos elektroninių laukinių minios tamsybės. Moralinės kultūros ir empatijos puoselėjimo užduotys primenamos universitetų ideologų kažkur tolimame pasaulyje, bet ar daug apie tai kalbėta čia, Lietuvoje? Gal kas pastebėjo bent menkiausių ženklų, kad šie iššūkiai būtų suprasti uždaruose švietimo biurokratijos kabinetuose, vis labiau virstančiuose adiaforos inkubatoriais. Paėmiau šias įžvalgas iš Leonido Donskio jautrumo bei išminties tekstų. Ir nekomentuosiu šios sąvokos apibrėžimų, palikdamas jus visus su Leonido knygomis. Mums jo nepaprastai trūksta šiandien, tad bet stengiamės žiūrėti ta pačia kryptimi, kuri buvo pasirinkta kartu su juo svajojant.

Mano misija Tolerancijos žmogaus paskelbimo iškilmėse yra pasidalyti sampratomis ir įžvalgomis, kurios subrendo Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę steigėjų ir valdybos narių, bendradarbių ir mūsų idėjoms prijaučiančiųjų galvose. Šiemet, kaip tikriausiai jau pastebėjote, kažkiek pakeitėme per keliolika veiklos metų susiklosčiusią tradiciją. Pirmiausia, ištesėdami sau pernai iškilmingai duotą pažadą, įsteigėme Leonido Donskio premiją ir šiandien pagerbsime pirmąjį jos laureatą. Antra, apsisprendėme atsisakyti – nors ne lengvai ir tikrai ne be karštų ginčų – populiariajai kultūrai būdingų konkurso principų, labiau tinkančių kino ir komercijos pasauliui. Tolerancijos žmogaus paskelbimas prarado šiek tiek intrigos, tačiau apsaugo nuo bet kokių užgautos savigarbos insinuacijų. Tad visos mūsų Fondo bendruomenės vardu sveikinu pagerbtuosius ir tuos visus, kurie pakantos, žmogiško jautrumo ir pagarbos bei meilės vardu paaukojo bent keletą savo gyvenimo valandų. Geros kloties ir didžiausių vilčių naujame Lietuvos šimtmetyje!

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode