Reklama 2

Tėvai mane myli, bet aš jiems nepatinku

 

Vaikai yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kadangi itin imlūs naujiems potyriams, lengvai „sugeria“ aplinkinių emocijas, tiesiogiai priima teigiamus ir neigiamus dalykus Augdamas vaikas pamažu išmoksta įvairiose gyvenimo situacijose taikyti emocijas, kurias susirenka iš aplinkinių. Dėl šios priežasties sėkmingai vaikui vystytis teigiama ankstyvosios vaikystės atmosfera ypač svarbi. 

Apie vaikų auklėjimo problemas ir klausimus, nuolat iškylančius tėvams bei pedagogams, taip pat apie tai, kokią įtaką Lietuvos visuomenei padarė prieš metus priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, apibrėžusios visų rūšių smurtą prieš vaikus ir įtvirtinusios vaiko teisių užtikrinimą bei apsaugos mechanizmą kalbamės su Paramos vaikams centro direktore, psichologe-psichoterapeute Aušra Kuriene

2014 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 55,7 proc. mergaičių ir 44,8 proc. berniukų jautė tėvo meilę ir švelnumą. Tuo tarpu mamos meilę ir švelnumą jautė 79,5 proc. mergaičių ir 76,7 proc. berniukų. Kaip atsiliepia vaikams tėvų meilės trūkumas? Kas tuomet jį užpildo? Kokių grėsmių kyla tokių vaikų raidai?

Ryšys su mama ir tėčiu yra esminis, pamatinis ryšys, kuris susikuria ir nuspalvina visą tolesnį mūsų gyvenimą. Jei vaikas auga žinodamas, kad yra mylimas, įdomus, laukiamas, žino, kad jis rūpi tėvams, tuomet toks jis yra visur. Jis žino, kad darželio auklėtojai įdomu tai, ką jis piešia, pasakoja, dainuoja. Atėjęs į mokyklą jis nori draugauti. Tai, kad daugiau kaip pusė vaikų jaučiasi mylimi tėčio ir mamos, džiugina, tačiau, antra vertus, darosi liūdna, kad kone pusė vaikų nepatyrė tėčio meilės arba ketvirtadalis vaikų nežino, jog mama juos myli. Nebūtinai tai reiškia, kad mama ar tėtis nemyli, tačiau mes turime paveldėtą santykių kultūrą, kurioje girti vaiką, sakyti, kad jį myli, apkabinti, dar vis mums neįprasti dalykai, kad tai gana dirbtina. Bet normalu vaiką mokyti, nuolatos jam sakyti, ką jis daro ne taip. Paklausus tokių tėvų, ar jie myli savo vaiką, jie tikrai patvirtintų: „Ką jūs, mes mylime savo vaiką, jis nuostabus...“ Bet štai vaikas pastatė bokštą, o mama „taiso“, duoda patarimų, kaip tas bokštas turi atrodyti. Arba vaikas gavo aštuonis, o tėvas jam būtinai turi paaiškinti, kaip gauti devynis. Ir tai yra tiesa – galima tą bokštą geriau pastatyti ir devynetas būtų geriau nei aštuonetas, bet svarbu įvertinti ir pasidžiaugti dėl to, kas jau pavyko vaikui. 

Vaikai, kurie auga be tėvų meilės, mano, kad jie nelabai ko verti šioje žemėje. Jie nejaučia, kad jiems priklauso geras mokymasis, geras gyvenimas, draugai, būreliai. Tas abejojimas savo verte jau yra pasėtas. Jei tavo mama tavęs nemyli, tai kaip tave pamils kas nors kitas? Girdžiu, kaip paaugliai sako: „Žinau, jie mane myli, bet aš jiems nepatinku.“ Ir tai labai skaudus pastebėjimas, kai vaikas jaučiasi nepatinkąs, negalintis susilaukti tėvų pritarimo ir meilės bei dėmesio. Nemylėti vaikai yra nelaimingi, dažnai piktai besielgiantys, jie nelabai mato prasmę kažko siekti, investuoti į save, pradedant savo fizine būkle ar pasiekimais moksle. Tuomet apsirūpinama superrūbais, telefonais, o giluminiai dalykai lieka šešėlyje. 

Vaiko asmenybės vystymasis prasideda iki jo gimimo. Ar visi tėčiai ir mamos tą supranta? Kaip ir kur tėvai turėtų sužinoti, ką daro neteisingai, auklėdami savo vaikus? Kas turėtų ateiti į pagalbą tėvams?

Yra keli kraštutinumai. Viena vertus, yra tėvų, kurie nesirūpina vaikais, neprižiūri jų, tad tokie tėvai ir jų vaikai turėtų būti labai anksti pastebėti, jiems reikėtų įvairiausios specialistų priežiūros ir pagalbos. Tačiau yra ir kitas kraštutinumas – tai būtų vadinamosios supermamos. Tai dabartiniai jauni tėvai, profesionalūs, išsilavinę, kurie apimti nerimo apie tėvystę, perdėtai susirūpinę, kad vaikai gautų viską geriausia.

Norėtųsi, kad visuomenėje būtų daugiau kalbama apie emocijų svarbą.

Tiek vieni, tiek kiti dažnai nuvertina emocijų svarbą vaiko gyvenime, tikrai ne visi žino, kad vaiko raidai svarbūs tėvų ir vaikų jausmai bei išgyvenimai. Tai, kaip mes jaučiamės būdami vaikai, stipriai prisideda prie tolesnio mūsų gyvenimo. Tikrai ne visi žino, kad emocijų atpažinimas ir valdymas yra tiesus kelias į geresnę psichinę bei fizinę sveikatą. 

Norėtųsi, kad visuomenėje būtų daugiau kalbama apie emocijų svarbą. Girdime, jog verslininkai jau skiria lėšų savo darbuotojų mokymams, kaip valdyti emocijas, stresą, įveikti krizes ir t. t. Darbdaviai suvokia, kad jei žmonės prastai jausis, jei darbe išgyvens stresą, nukentės verslas, jo veiksmingumas. Norėtųsi, kad toks supratimas pasiektų darželius, mokyklas, kad švietimo bendruomenės suprastų, jog vaikų efektyvus mokymasis, tėvų bendruomenės bendradarbiavimas priklauso nuo to, kaip mes suprantame vaikų savijautą.

Vaikai išgyvena įvairiausius sudėtingus įvykius, taip kaip ir suaugę žmonės jie patiria stresą, kai skiriasi tėvai, kai šeimoje gimsta vaikas, kai miršta močiutė ar nesiseka išmokti plaukti. Suprasti, kaip vaikai jaučiasi, kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas apimtas stiprių jausmų, kaip suprasti vaiko elgesį ir padėti jam įgyti reikalingų socialinių įgūdžių – tokia ir panaši informacija turėtų būti lengvai prieinama tėvams. Tokia informacija turi atsirasti, turi būti sudarytos sąlygos tokioms paslaugoms atsirasti. Ir čia labai gali prisidėti mokyklos, darželiai. Darželiuose, mokyklose dirba specialistai, suprantantys apie vaiko raidą. Jei tėvų susirinkimuose šalia buitinių ir akademinių reikalų dar vyktų paprastos pamokėlės su paaiškinimais apie vaikų ypatumus, mes daug laimėtume. 

Ar patys darželiai ir mokyklos turi pasisiūlyti?

Pagalbos pasiūlymas pas mus dažnai dar suprantamas kaip bausmė ir persekiojimas, ir tai istoriškai suprantama – velkasi šleifas žiūrėti į tokias įstaigas kaip baudžiančias ir persekiojančias. Socialinės tarnybos, psichologai, gydytojai – žmonės, kurie turėtų teikti pagalbą dažnai suprantami kaip tam tikra bausmės forma, vaikai net gąsdinami psichologais ar socialiniais darbuotojais.

Pagalbos ir bendradarbiavimo poreikis turėtų atsirasti dėl bendro rūpinimosi vaikais. Jei darželyje, mokykloje ar būrelyje vaikui nesiseka draugauti, bendrauti, jei jo elgesys neleidžia jam visavertiškai būti su kitais vaikais, mokytis ar žaisti, tuomet tai turėtų būti bendras tėvų ir darbuotojų rūpestis. Poreikis atsiranda iš susivokimo, kad norime ir galime efektyviau dirbti ir gyventi. 

Tyrimai atskleidžia, kad, būdami liūdni ir prislėgti, net 43,4 proc. mergaičių ir 44,3 proc. berniukų linkę ieškoti pagalbos, tuo tarpu net trečdalis bando su sunkumais susidoroti patys. Kas turėtų suteikti pagalbą vaikams? Mokykla? Ar joje dirbantys suaugusieji galėtų atpažinti smurtą – ne tik fizinį, bet ir emocinį ir psichologinį – prieš vaiką ir padėti jam?

Suaugę žmonės, kad ir kokio amžiaus jie būtų, esantys šalia vaiko – jei ne tėvai, tai pedagogai, treneriai, būrelių vadovai – yra pirmieji, kurie pamato vaiko pasikeitimą. Svarbu pastebėti pasikeitimą, kai, pvz., iki šiol buvęs linksmas ir atviras vaikas, staiga „užsidaro“, meta būrelius, nebendrauja... Vaikai kalba elgesiu. O suaugusieji turi pamatyti vaiko elgesio pasikeitimą, ieškoti to pasikeitimo priežasties, matyti jo prasmes ir padėti vaikui rasti pagalbą. Tai gali būti psichologo pagalba mokykloje, auklėtojos pokalbis su tėvais, socialinio pedagogo darbas su klase. Priemonių gali būti įvairių. 

Pavyzdžiui, puiki iniciatyva buvo mokyklose įkurtos Vaiko gerovės komisijos, kurių paskirtis suprasti, kas atsitiko vaikui, kad jis elgiasi netinkamai, ir suplanuoti priemones, siekiant, kad vaiko savijauta ir elgesys pagerėtų. O į ką jos išvirto? Daugiausia tai virto vaikų svarstymu, nuobaudomis, pabarimais. Yra mokyklų, kuriose tos komisijos veikia labai gerai, vaikai žino, kad jiems į pagalbą ateis pedagogai. O yra ir tokių, kai ir tėvai žino, kad „dabar jau kvies į Vaiko gerovės komisiją“. Sakykim, vaikas nelanko pamokų. Galima pasikviesti vaiką ir pasakyti: „Dar praleisi penkias pamokas ir būsi išmestas iš mokyklos“ arba „Tavo tėvai turi ateiti“ ir pan. O galima pasikviesti vaiką ir paklausti, kas darosi. Galima pasiteirauti mamos, ar ji žino, kas vyksta? Gal namie yra kažkokių rūpesčių? Gal reikia psichologo pagalbos? O gal su mokytoju konfliktas? 

Kokią pagalbą vaikams teikia Paramos vaikams centras?

Turime keturias programas. Programoje „Big Brothers, Big Sisters“ vaikams emocinę paramą teikia suaugę savanoriai. Turime „Vaikystę be smurto“, kuria suteikiama kompleksinė pagalba smurtą patyrusiems vaikams ir jų artimiesiems. Turime programą „Pozityvi tėvystė“ – mokymus, skirtus tėvams ir specialistams. Ketvirtoji programa „Antras žingsnis“ yra socialinių emocinių įgūdžių programa, skirta pradinėms mokykloms. Mokome mokytojus, kurie po to jau vaikus moko empatijos, konfliktų sprendimų, impulsų kontrolės. Tai yra Švietimo ir mokslo ministerijos remiamas projektas. Jau yra daugiau nei 1200 mokytojų, dirbančių su „Antrojo žingsnio“ programa. 

Teikiame kompleksines paslaugas ir vaikams, ir suaugusiesiems: konsultacijų suaugusiesiems, pagalbą traumų patyrusiems vaikams, kuriems skirtos specializuotos grupės, nuo vienų iki trejų metų amžiaus vaikus auginantiems tėvams, paauglių tėvams. Yra visas spektras paslaugų, netgi galėtume įdarbinti psichologų, tačiau trūksta patalpų. Savivaldybė žadėjo padėti, kreipiamės ir į Švietimo ir mokslo ministeriją, verslą, taip pat ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. 

Neseniai startavusi Tėvų linija sulaukė 1000 skambučių, atsiliepta per tris mėnesius buvo į 400. Ši paslauga labai reikalinga. 

Prezidentė pakvietė išradingai švęsti Vasario 16-ąją, tad šovė mintis sukviesti prie Seimo šimtą nemuštų žmonių.

Prieš metus buvo priimtas vadinamasis vaikų nemušimo įstatymas, kurio priėmimą būtų galima prilyginti revoliucijai. Ar nuo šio įstatymo priėmimo sumažėjo smurto prieš vaikus? Ar pastebėjote, kad visuomenės nuostatos keistųsi?

Negaliu pasakyti, kad sumažėjo, nes mes niekuomet neturėjome oficialios smurto prieš vaikus statistikos. Per tuos metus tikrai padaugėjo pranešimų. Ir tai rodo, kad situacija keičiasi į gera, visuomenė yra jautresnė ir nepakantesnė smurtui prieš vaikus. Ruošiamės švęsti savo valstybės šimtmetį, o tik vieni metai praėjo, kai uždraudėme mušti vaikus! Kai du nulius prirašysime, tai tikiuosi, kad jau niekas ir neprisimins, kad kažkada svarstėme tokius klausimus – mušti ar nemušti... Aišku, diskusija vis dar tęsiasi, kai kas bijosi, kad „vaikai užlips ant galvos“. Bet ta diskusija yra sveikimo požymis. 

Prezidentė pakvietė išradingai švęsti Vasario 16-ąją, tad šovė mintis sukviesti prie Seimo šimtą nemuštų žmonių. Galvoju, nesurinksime. Tad gal pakvieskime atvežti šimtą nemuštų vaikų? Kažin... O gal galime sukviesti atvežti jau po praėjusių metų vasario 14-osios gimusių šimtą nemuštų kūdikių? Matyt, galime. Tikiu, kad šita karta tikrai nesileis mušama, žeminama, bus atsakingiau balsuojanti, darniau gyvenanti. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode