Reklama 2

Išdrįsti liūdėti ir atsiverti ateičiai

 

Vyresnės kartos žmonės, kiek sutrikę stebime dabartinius pokyčius tiek visuomenėje, tiek ir Bažnyčioje. Nors Lietuvos ir Rytų Europos tikrovė skiriasi nuo tradiciškai krikščioniškų Vakarų tautų maršruto, tačiau ir mūsų neaplenkia sekuliarizmo banga.

Piktinamės, kad krikščionių jausmų nepaisoma viešojoje erdvėje, kad kitiems visai neskauda, kai mums labai skauda. Naujos kartos sąmoningų katalikų skaičius išnyksta kaip lašas kultūrinės katalikybės neperimančios kartos jūroje. Apklausos ir gyvenimas rodo, kad jaunimui priklausyti Bažnyčiai tampa vis mažiau svarbu. Žmonės tiesiog ją palieka.

Nepajudinamomis laikytos tiesos – išsprogdinamos, vertybės – perkainojamos, autoritetai – kompromituojami.

Dar jaučiame kartėlį ir apmaudą, bet jau apsipratome su žiniomis apie parduodamus bažnyčių pastatus, vienuolynų pavertimą viešbučiais ir muziejais.

Kur link einame? Kas mūsų laukia po 10 metų? Viskas kalba apie artėjančią žiemą, sąstingį, pabaigą.

Norėtume išgirsti paguodos žodžių ir užtikrinimo, kad tai – laikina. Sakome sau: mes tai įveiksime radę naujų strategijų ir raiškos būdų. Greitai viskas sugrįš į senas vėžes. Tačiau patirtis verčia abejoti, ar tikrai toks yra gyvenimo kelias.

Išdrįsti liūdėti

Natūralus žmogaus noras kuo greičiau išsivaduoti iš sunkių jausmų, tačiau jie – svarbi gyvenimo dalis. Amerikietis benediktinas Anthony Ruffas kviečia ir krikščionis neskubėti nuvertinti dabartinio liūdesio. (Taip, pripažinkime, mums tikrai liūdna.) Priešingai, siūlo kaip tik į jį atsigręžti.

Gerai išsilavinęs liturgistas ir giedojimo meistras savo minčiai išskleisti pasitelkia psalmininko išmintį. Psalmėse ne kartą atvirai išreiškiamos tokios skaudžios žmogiškos emocijos kaip liūdesys, baimė ir pyktis. Tačiau pamatinė jų žinia yra ta, kad Dievas visada išveda iš liūdesio į džiaugsmą, iš baimės – į pasitikėjimą, iš sunkumų – į gerovę. „Ašaros gali lūkuriuoti per naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Ps 30, 6).

Su viena sąlyga. „Reikia pereiti per naktį, kad ir kokią ilgą. Prisikaupė ašarų ir mes turime jas išverkti“, – pabrėžia Anthony Ruffas. Visais laikais žmonės žinojo, koks svarbus gedulas, kad tikrai paleistume tai, kas jau praėjo. Būtina jausti liūdesį, norint pajudėti priėmimo link.

„Mano patirtis rodo, – rašo vienuolis, – kad nors ir nesu tas, kuris lengvai apsiverkia, tačiau tik po ašarų kupino periodo, leidžiančio paleisti, sugebu galiausiai priimti skausmingą tikrovę. Po to, kai išverkiau savo liūdesį – ir tai visada netikėta – atrandu naują džiaugsmą nelauktoje ateityje, kuri ima skleistis man prieš akis.“

Apie kokius naujus džiaugsmus galėtume kalbėti šiandien, kai viskas atrodo tik nyksta? Kokių teigiamų dvasinių aspektų atneša mūsų laikai?

Gali būti, kad mažesnėse bendruomenėse lengviau užmegzti glaudesnius santykius ir suteikti realią pagalbą kitam. „Galbūt greitai galėsime turėti namuose keptą eucharistinę duoną ir vyno visiems, tad komunijos patirtis bus išties gilesnė, visavertiškai įtraukianti į Viešpaties save dovanojančią auką“, – svajoja liturgiją itin branginantis autorius.

Galbūt „kitais“ pagaliau imsime laikyti netikinčius asmenis, o ne kitos tradicijos krikščionis, – „žmonės gal padarys stulbinamą ekumeninį atradimą, kad tie „protestantai“ arba „tie Romos katalikai“ tikrai yra mano sąjungininkai“.

Suvokimas, kad Bažnyčią lankantys krikščionys sudaro mažumą, gal pagilins Kristaus mokinio savimonę? Etiketę ir „folklorinį krikščionio rūbą“ pakeis nauja ir reali Kristaus mokinio tapatybė? Ar to maža?

Ši perspektyva viena iš galimų. Juk ašarų galima išvengti. O drauge ir naujų džiaugsmų. „Vienas iš būdų išvengti ašarų – o kartu ir prarasti naujų džiaugsmų galimybę – tai likti užsiciklinus supaprastinančioje analizėje“, – svarsto Anthony Ruffas OSB. Tokios analizės neretai atmieštos pykčiu ir sarkazmu. „Kai pyksti, jautiesi toks galingas ir svarbus... ir sugebi sutramdyti liūdesio ašaras.“

Tada imi ieškoti paprastesnių priežasčių: „Juk tai mišios gimtąja kalba atstumia žmones“; „Jei nebūtume atsisakę senųjų Biblijos vertimų ir giesmių, būtume išlaikę savo tapatybę ir įtaką“; „Jie nutraukė šlovingąsias 9-ojo dešimtmečio progresyvizmo dienas, štai kodėl dabar šie sunkumai“; „Bažnyčios krizė kyla dėl liturgijos krizės“ ir pan.

Tikrai. Niekada nebesugrįšiančios praeities ilgesys labai dažnai pasirenkama išgyvenimo strategija. Bėda ta, kad pasiliekama „savo galvoje ar galbūt savo pyktyje, siekiant išvengti liūdesio“. Už tai labai brangiai sumokama: „Tai stabdo mus nuo judėjimo į priekį“, – įspėja autorius.

Tad koks tas ateities horizontas?

„Ašaros gali lūkuriuoti per naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra.“ Krikščionys tą judesį nuo ašarų į džiaugsmą vadina Mirtimi ir Prisikėlimu. Krikščionių tikėjimas mums sako, kad, nepaisydamas Bažnyčių uždarymo ir pašaukimų stokos, Prisikėlęs Viešpats galingai veikia netikėtais būdais.

„Tikėkime pažadu. Priimkime ašaras. Būkime atviri naujiems džiaugsmams.“

Atsiverti naujumui

„Sumažėjus tikinčiųjų skaičiui, Bažnyčia praras ir daugumą visuomeninių privilegijų. Pradės iš naujo, remdamasi mažomis grupėmis, judėjimais ir ta mažuma, kuri tikėjimą padarys savo patirties centru“, – tokią krikščionybės ateitį tolimais 1969 m. pranašavo jaunas bavarų teologas Josephas Ratzingeris. 

„Bažnyčia bus dvasingesnė, nebereiškianti pretenzijų į politinį mandatą, flirtuodama tai su kaire, tai su dešine. Bus neturtinga ir taps vargšų Bažnyčia“, – sakė jis prieš beveik 50 metų.

Būsimasis popiežius Benediktas XVI anuomet ciklą radijo paskaitų užbaigė, teigdamas, jog „tada žmonės matys tą nedidelę kaimenę tikinčiųjų kaip kažką visiškai naujo: atras ją kaip viltį sau, kaip atsakymą, kurio paslapčia vis ieškojo“.

Kaip žinome, dalis šios pranašiškos vizijos tikrai išsipildė – Bažnyčia drastiškai praranda įtaką visuomenėje. Ar matysime realizuotą ir antrąją „pranašystės“ dalį?

Prieš kurį laiką bičiulis vengras feisbuke pasidalino įrašu, pasakojančiu apie renginį, kuriame jis diskutavo su marksistinių pažiūrų žmonėmis. Reiškė susižavėjimą, kad pokalbis buvo atviras ir pagarbus jo, įsitikinusio krikščionio, atžvilgiu.

Lyg to dar būtų maža, Palko rašo: „Grįžau patyręs atsivertimą.“ Lemtingas jam buvo vieno iš dalyvių atviras pripažinimas, kad daugiausia sunkumų krikščionybėje šiam kelia Jėzaus įsakymas mylėti priešus. „O aš? – girdėdamas šiuos žodžius, klausia savęs Palko, – Ką aš galvoju apie šį įsakymą? Ar mane jis tiek pat kamuoja kiek šitą įsitikinusį marksistą?“

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode