Ar pavyks „nulaužti“ žmogų?

 

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

KGB ir Ispanijos inkvizitoriai, negalėję ištisas paras stebėti žmonijos, nė nesapnavo naujausiųjų laikų technikos pasiekimų.

Vizionieriumi vadinamas Izraelio istorikas Yuvalis Noah Hararis Davoso ekonomikos forume šiemet pasakė, kad informatikos, mašininio mokymo ir dirbtinio intelekto laimėjimai pasiekė tokį lygį, kad netrukus bus galima įsilaužti ne tik į kompiuterius, bet ir į žmones ir juos „nulaužti“. Tam tereikia didelių skaičiavimo pajėgumų ir biometrinių duomenų.

Taigi technologijos leidžia, pasitelkus specialų algoritmą, nustatyti proto aktyvumą, arterinį spaudimą ir kitus duomenis. Algoritmais galima nuspėti troškimus, manipuliuoti emocijomis ar priimti sprendimus žmonių vardu. Iššifravus biocheminius proto ir kūno procesų algoritmus, bus galima sukurti būtybes, pranoksiančias žmones.

Davose Izraelio mokslininkas teigė, kad istorijos virsme labai pakito darbo suvokimas. Mūsų protėviai tūkstančius metų išvis nedirbo. Todėl supratimas, kad darbas trunka nuo 8 iki 17 valandos, yra šiuolaikinis. Nerimas dėl galimo darbo praradimo tapo naujausiųjų laikų bruožu.

Pasak Y. N. Harario, šių dienų žmonės susiduria su baisesniu dalyku nei eksploatacija: jie jaučiasi nereikalingi. Kai esi išnaudojamas, žinai, kad esi svarbus, nes be tavęs nebus kam dirbti. Iš to kyla nerimas dėl nereikalingumo. Viena yra perkurti save, kai esi dvidešimtmetis, kita – kai perkopi į ketvirtą arba penktą dešimtį.

Mokslininko teigimu, ateityje dauguma naujų profesijų siesis su žmonių emocijų supratimu. Savarankiškai judantys įrenginiai turės suprasti, kaip elgiasi pėstieji. O jeigu jie pakeis ir bankininkus ar socialinius darbuotojus? Kaip reikės su jais bendrauti? Todėl būtina ginti ne profesijas, o žmones.

Izraelio mokslininko nuomone, nėra užimtumo krizės – yra darbo prasmės krizė. Y. N. Harario įsitikinimu, kalbant apie ateities rinkos užimtumą, derėtų rūpintis ne tik robotizacija, bet ir biotechnologijomis.

Šiandien, palyginti su viduramžiais, gyvename tarsi rojuje: mokame atkakliai dirbti, bet nemokame atsipalaiduoti. Išsprendus darbo prasmės krizės klausimą, pavyktų pašalinti ir laisvalaikio problemą.

Izraelio mokslininkas pataria investuoti į asmeninį gebėjimą prisitaikyti. Tokiais neramiais, chaoso kupinais laikais labiausiai norėsis emocinės ramybės, gebėjimo išgyventi nesibaigiančias permainas.

Japonijos mokyklų moksleiviai pratinami į pamokas nesinešti mobiliųjų telefonų. Mokoma bent trumpam atsiriboti nuo išmaniųjų technologijų aplinkos.

Lietuvos kaimų močiutės, prieš tris dešimtmečius  grįždamos iš bažnyčios, valandų valandas čiauškėdavo kryžkelėse. Joms nereikėjo nei jogos, nei gyvenimo mokytojų kursų. Gyvenimus tvarkė ir juos nugyveno be išmaniųjų telefonų ar interneto.

Tėvas Stanislovas mėgdavo sakyti: kai užklumpa depresija, reikia imti kastuvą ir eiti į daržą. Dirbant dingsta dvasiniai negalavimai. Ar nykstančių Lietuvos kaimų močiučių gyvenimas nebus žmonijai reikalingos teigiamos ramybės provaizdis?

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode