Reklama 2

Kaip klasikinė muzika gali pagerinti mūsų gyvenimą

 

LRT.lt

Esame muziką kurianti rūšis: visada ją kūrėme ir visada kursime. Taip pat esame ir per muziką bendraujanti rūšis: dar gerokai iki atsirandant galimybei muziką įsirašyti ar dalytis ja elektroninėje erdvėje, mes bendravome ir mezgėme ryšius per muziką. Mes evoliucionavome šokdami prie laužo šokius ir dainuodami aplink jį dainas. Taip gyveno mūsų protėviai. Taip jie kūrė šio pasaulio prasmę. Taip jie mokėsi būti žmonėmis. BBC portalo kultūros rubrikoje – britų aktorės, muzikės, žurnalistės ir rašytojos Clemency Burton-Hill rašinys apie tai, ką gali klasikinė muzika.

Siūlo pamėginti muzikos klausytis aktyviai

Muzika – tai impulsas, kuris mums be galo svarbus, kad būtume tie, kas esame. Deja, ilgą laiką gyvendami taip, kaip gyvename dabar, t. y. šiuolaikiškai, mes be galo išvargome ir išsibalansavome. Ar daug iš mūsų gali sau leisti kasdien aktyviai pasinerti į muziką – aktyviai išklausyti bent vieną kūrinį? Kita vertus, gal mes niekada nė nematėme reikalo skubiai nerti į tą emocinę erdvę, kurią muzika, ypač – klasikinė, gali suteikti? Daugėja mokslinių įrodymų, kad reguliarūs vadinamosios savirūpos seansai gali duoti didžiulę naud§ mūsų psichikos sveikatai ir gerovei.

Rašinio autorė pasakoja, kad, pakeitusi muzikos klausymosi įpročius sąmoningu kasdieniu ritualu, ji kone iškart pajuto įtampą atslūgstant. Tuomet esą jai kilusi mintis savo patirtimi pasidalyti su kitais: jeigu tokiomis nedidelėmis pastangomis taip veiksmingai atgaivinti sielą pavyko jai, kodėl to nepabandžius ir kitiems?

C. Burton-Hill nusprendė susikoncentruoti į savo gyvenimo meilę – klasikinę muziką. Ji teigia pajutusi norą klausytojui atverti neišsemiamą muzikos turtų lobyną: demistifikuoti pačią muziką ir humanizuoti tuos, kurie ją kūrė ir kuria. Kiekvienam muzikos kūriniui ji sako norėjusi suteikti kontekstą, šiek tiek apie jį papasakoti ir priminti klausytojams ir skaitytojams, kad šią muziką kuria realūs žmonės – galbūt tokie, kurių pasaulėžiūra labai panaši į jų pačių, o gal tokie, kurie patys daugeliu požiūrių labai panašūs į juos.

Nuo ko pradėti?

Klasikinė muzika – tai tokia meno forma, kuri dėl begalės komplikuočiausių priežasčių dažnai suvokiama kaip kažkas, kas skirta itin siauram elitiniam ratui – išskirtinei žmonių grupei, į kurią kvietimo sulaukia toli gražu ne kiekvienas. Muzikės teigimu, tai suprasti yra skaudžiai ironiška, nes, ko gero, nėra emociškai atviresnio dalyko negu klasikinės muzikos kūrinys.

Ne be reikalo įvairūs režisieriai – nuo kino filmų iki laidotuvių ceremonijų, – norėdami sužadinti jausmus, beveik visada renkasi būtent klasikinę muziką. C. Burton-Hill teigia negalinti nė suskaičiuoti, kiek draugų, giminaičių ir net visiškai nepažįstamų žmonių yra kreipęsi į ją prašydami jiems sudaryti klasikinės muzikos grojaraščius.

Kartais, prisimena ji, prašymai būdavę konkretūs: reikalinga muzika mokymuisi arba muzika darbui; muzika, kuriai skambant greičiau nusiramintų naujagimis, arba muzika, kuri padėtų užmigti patiems; muzika, kuri padarytų įspūdį širdies draugo ar draugės tėvams; muzika sportui arba muzika poilsiui; muzika, kuri galėtų skambėti dirbant sode arba važiuojant automobiliu; muzika, kuri tiktų prie pietų stalo.

C. Burton-Hill pasakoja, kad antai jai priklausančioje kavinėje dirbantis vyrukas jos prašė parinkti klasikinės muzikos, kuri būtų tinkama skambėti kavinėje konkrečiai nuo vėlyvos popietės iki ankstyvo vakaro, o štai paauglė dukterėčia užsisakė tokią, kuri padėtų jai išgyventi egzaminų sesiją. Ir taip toliau. Dažniausiai iš tokių grojaraščių medžiotojų ji teigia girdinti maždaug tokius žodžius: „TV laidoje / filme / vaizdo įraše / reklamoje girdėjau skambant labai gerą muziką – spėju, kad galbūt klasikinę. Nieko neišmanau apie klasikinę muziką, bet norėčiau jos pasiklausyti dar. Neįsivaizduoju, nuo ko turėčiau pradėti.“

Klausimas „Nuo ko pradėti?“ yra esminis. Technologijos muzikos pramonę, kaip ir daugelį kitų sričių, paveikė dvejopai – ir teigiamai, ir neigiamai. Tikra tiesa, kad neliekant tradicinių finansinių modelių kūrėjai yra iš dalies nuskriaudžiami. Tačiau, kita vertus, atsiradus platformoms, kuriose muzikos galima teisėtai klausytis už dyką, pavyzdžiui, „Spotify“ ar „Apple Music“, durys į muzikos pasaulį atsivėrė kaip niekad plačiai.

Ar daug iš mūsų prieš dešimtį metų galėjo įsivaizduoti, kiek dalykų netrukus galėsime atlikti pasinaudodami elektroniniu piršto atspaudu? Dabar bet kas, turėdamas galimybę naudotis bent jau pusėtinu internetu, gali skersai ir išilgai naršyti po muzikos visatą, kuri dar visai neseniai buvo uždara visiems, išskyrus tuos kelis, kurie tiksliai žinojo, ko ieško, ir turėjo pinigų už tai susimokėti.

Klausytojams parengė žinyną

Visa ta gausa, kurią šiandien galime nemokamai gauti vienu mygtuko paspaudimu, gali gerokai bauginti, jei ne apskritai atimti bet kokį gebėjimą išsirinkti. Todėl C. Burton-Hill sako nusprendusi sudaryti savotišką žinyną, kuris būtų skirtas ne tiek klasikinės muzikos istorijai, kiek ją asmeniškai labiausiai pakerėjusiai muzikai. Šiame žinyne – daugybė moterų kompozitorių, kurios ištisus amžius kūrė, bet niekada neatitiko įsigalėjusių normų, nes tiesiog buvo kitos odos spalvos; homoseksualūs ir translyčiai kompozitoriai; kitokių galių kompozitoriai (pavyzdžiui, L. van Beethovenas, vienus nuostabiausių savo darbų sukūręs būdamas visiškai kurčias); kompozitoriai, kurie grūmėsi – arba grumiasi – su psichinės sveikatos problemomis, priklausomybėmis, žema saviverte; kompozitoriai, kuriems, kad pragyventų, tenka prisidurti dirbant su jų pašaukimu ne itin derančius darbus (apstu kompozitorių taksistų, santechnikų, vaistininkų, apelsinų raškytojų, paštininkų), tačiau kurie, nepaisant to, nepasiduoda ir mūsų ausų malonei – o gal net mūsų išganymui – dovanoja daugybę pačių įstabiausių kūrinių.

C. Burton-Hill sako esanti įsitikinusi, kad gražiausi muzikos kūriniai gimdo žmoguje empatiją: jie suteikia galimybę keliauti nejudant iš vietos į kitų gyvenimus, amžius, sielas. Jie be galo paveikūs: jų klausydamiesi galime atlikti begalę užduočių, įkomponuoti juos į savo kasdienybę. Taigi nėra jokio pagrindo nerimauti dėl to, ar esi pakankamai kvalifikuotas tapti klasikinės muzikos aficionado ir ar sugebėsi šios muzikos klausytis teisingai, klausytojui sako ji. Vienintelė būtina sąlyga – turėti ausis.

Klasikinės muzikos galima klausytis važiuojant. Ją galima neštis į lauką, einant pasivaikščioti. Ji gali skambėti namuose, ruošiant vaikams pusryčius. Ji tikrai nesutrukdys dengti stalą pietums, švęsti, ilsėtis ar tvarkytis namuose – muzikos fone galima pakrauti skalbimo mašiną ir paskui skalbinius išsilyginti, galima net susitvarkyti savo elektroninio pašto dėžutę. C. Burton-Hill sako nelabai įsivaizduojanti, kokios veiklos klasikinė muzika negalėtų praturtinti. Tai, pasak jos, yra muzika, kurioje galima gyventi – gyventi savo gražiausią gyvenimą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode