Reklama 2

Ar turėti vaiką nėra kiekvieno teisė?

 

Prieš metus Lietuvoje įsigaliojo daug diskusijų viešojoje erdvėje sukėlęs pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Įstatymu reglamentuota dar viena politinio sprendimo reikalavusi sritis. Tačiau konsultuojant poras vaisingumo pažinimo klausimais, kone kasdien kyla diskusijų apie Bažnyčios mokymą ir krikščionišką požiūrį į tai. Kad išsklaidytume abejones ir atsakytume į klausimus, kreipiamės į Kauno arkivyskupą Lionginą Virbalą SJ.

Ar tikinčioms poroms pagalbinis apvaisinimas – apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) arba intrauterinė inseminacija (IUI – spermos sušvirkštimas į moters gimdą) – yra tinkamas gydymo būdas?

Apie pagalbinį (dirbtinį) apvaisinimą negalime kalbėti kaip apie eilinę technologiją. Svarstymai šia tema susiję su žmogaus prigimties unikalumu, todėl pagalbinio apvaisinimo technologijų naudojimui galioja moralinio vertinimo nuostatos. Su santuokinio gyvenimo krikščioniškomis moralinėmis nuostatomis poros turi susipažinti rengdamosi santuokai. Taip turėtų būti, nes krikščioniškas požiūris į žmogaus gyvybės vertę, į santuokinį skaistumą šiandien nepaprastai aktualus. Tai gyvybės-meilės kultūros arba mirties-nuodėmės kultūros pasirinkimas. Pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų pažinimas padėtų sutuoktinių poroms tinkamai įvertinti joms siūlomų pagalbinio apvaisinimo technologijų „naudingumą“ ir „viltį“, idant jos galėtų sąmoningai apsispręsti Dievo malonėje gyventi meile grįstą santuokinį gyvenimą.

Kalbėdami apie tikinčių sutuoktinių pasirinkimą, autentišką tėvystę ir motinystę, taip pat tinkamą žmogaus pradėjimo (žmogiškosios prokreacijos) būdą, prieš akis turime tiesą, kad žmogus, Kūrėjo sukurtas iš meilės jam, norėtas dėl jo paties ir asmeniškai, pats savo vaikams gyvybę turi dovanoti tik asmeniniu veiksmu, kylančiu iš meilės, t. y. santuokoje, ir „abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu“ (Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija Dignitatis personae 6). Pagal šv. Jono Pauliaus II mokymą, per žmogaus atėjimą „Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu“, todėl žmogaus gyvybė turi būti perduodama atsižvelgiant į žmogiškąją prigimtį, ir santuokinis aktas negali būti pakeistas kuo nors kitu (įskaitant pagalbinį apvaisinimą tiek in vitro, tiek ir in vivo) nepažeidžiant žmogaus orumo. Pagrindinis kriterijus vertinant įvairių biotechnologijų moralumą – atsižvelgti, ar technologijos padeda santuokiniam aktui pasiekti prokreaciją, ar jos patį santuokinį aktą pakeičia laboratorine technika.

Tačiau kalbant apie pagalbinį apvaisinimą (IVF ar IUI), pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą: ar pagalbinis apvaisinimas apskritai gali būti laikomas gydymu? Bendriausia prasme gydymas yra tokia veikla, kuria siekiama rasti ir pašalinti ligos priežastį bei atkurti sutrikusią organizmo funkciją. Pagalbiniu apvaisinimu nesiekiama atkurti sutrikusios vaisingumo funkcijos. Atvirkščiai, organizmas „prievartaujamas“ ir, pasitelkiant technologijas, mėginama, kaip rašoma nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikoje, „gametų ir embrionų manipuliacijomis“ apeiti sutrikusią funkciją, kuri lieka neišgydyta ir neatkurta. Be to, žinome, jog biotechnologijų taikymas žmogaus prokreacijoje neatsiejamas nuo vieno opiausių etinių klausimų – embrionų apsaugos. Todėl moraliniu aspektu pagalbinis apvaisinimas yra niekaip nepateisinamas ir nėra teisėta nei tikinčiųjų, nei netikinčiųjų viltis, nes jo taikymas pažeidžia žmogaus asmens orumą ir neliečiamą teisę į gyvybę.

Tačiau argi turėti vaiką nėra kiekvieno teisė? Juk Šventajame Rašte pasakyta: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ Argi pagalbinio apvaisinimo būdu pradedama gyvybė nėra tai, ko mes norime, ko nori Dievas – kad žemė būtų pripildyta gyvybės?

Krikščioniškosios moralės požiūriu taip neturi būti. Kiekvienas žmogus yra Dievo norimas dėl jo paties, o ne tėvų džiaugsmui ar žemei pripildyti. Vaikas yra Dievo dovana, jo atėjimui į pasaulį reikia tų sąlygų, kurios būtų palankiausios jam atsirasti, augti ir vystytis. Sutikime, kad autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra meilės sujungtų asmenų – vyro ir moters – bendruomenė. Tik neprotingiems gyvūnams daugintis pakanka patelės ir patino. Vyras ir moteris yra ypatingi Dievo kūrybos dalininkai. Krikščioniškoji antropologija moko, kad turėti kūdikį yra giliai žmogiškas ir religinis įvykis, kad jis apima abu sutuoktinius, tapusius „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), ir Dievo dalyvavimą šiame kūrime. Vaikas yra asmuo, savaime nelygstama vertybė, Kūrėjo patikėta tėvams padėti jam ateiti į pasaulį ir jame gyventi. Tai ne tėvų nuosavybė ar prizas sutuoktinių laimei. Vaikas turi teisę į abu tėvus ir teisę būti pradėtas žmogaus orumo nepažeidžiančiu būdu.

Nėra pagrindo teigti, kad Dievas, vien iš savo gerumo laisvai sukūręs žmogų, idant padarytų jį laimingo gyvenimo bendrininku, siektų bet kokia kaina pripildyti žemę. Žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti ir mylėti Dievą, savo laimės Šaltinį. Tai moralinio teisumo kelias, kuriuo eidami ir siekdami gerų tikslų sutuoktiniai turėtų vengti nederamų priemonių, t. y. nuodėmės.

Jei Dievas yra gyvybės davėjas, gal Jis naudojasi ir pagalbinio apvaisinimo procedūromis, kad sukurtų gyvybę? Ar galime teigti, jog pats Dievas nepritaria IVF?

Negalime sakyti, kad Dievas nepritaria kuriai nors technologijai, procedūrai ar mokslinei inovacijai. Moraliniu aspektu bet kokį objektą ar veiksmą žmogus padaro netinkamą, kai nepaiso asmens ar bendrojo gėrio nuostatos. Dievas nenori daromo moralinio blogio, bet gerbia laisvą kūrinio valią. Be to, Jis turi galios net moralinį blogį paversti gėriu.

Dievas pakvietė vyrą ir moterį bendradarbiauti kuriant žmogaus gyvybę, suteikdamas jiems tam reikalingų natūralių galių, kurių technologijos neturi pakeisti. Jau buvo minėta, jog Kūrėjo valia kūdikio pradėjimas turi būti sutuoktinių abipusiško savęs dovanojimo vaisius, sukurtas santuokiniu aktu. Dievo, kuris yra Meilė, kūrimo veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja ne kaip šeimininkai, o kaip pagalbininkai. Taigi priimtini visi metodai ir priemonės, prisidedantys prie vaisingumo funkcijos gerinimo, bet ne ją pakeičiantys.

Ar yra situacijų, kuomet pagalbinis apvaisinimas gali būti panaudotas moraliu būdu? Juk daug moterų patiria persileidimus, tad ar blogai, jei pagalbinio apvaisinimo metu atrenkami embrionai?

Žmogaus gyvybė neliečiama, nes ji šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogiška pripažinti neįkainojamą Dievo – Kūrėjo ir Tėvo – padovanotos gyvybės vertę, prisiimti atsakomybę ją saugoti ir nesiimti Dievo teisės spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Dažni natūralūs persileidimai nesuteikia teisės žudyti užsimezgusios gyvybės, nes ji jau yra žmogus. Pagalbiniu apvaisinimu pažeidžiamas vienas iš pamatinių moralės principų, jog „gero tikslo turi būti siekiama tik geromis priemonėmis“ arba „negali daryti bloga, kad išeitų į gera“.

Krikščioniškosios bioetikos požiūris vienareikšmiškas: prokreacijos srityje moraliai priimtinos tos priemonės ir intervencijos, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad toks aktas pasiektų savo tikslą – pradėti naują žmogaus gyvybę. Idant pagalba būtų morali ir etiška, ji turi tik padėti santuokiniam lytiniam aktui ir atitikti tris sąlygas: pirma, apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės; antra, gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto; trečia, apvaisinimas turi įvykti moters organizme (in vivo). Tokiu būdu moralus sutuoktinių gyvenimas nebus sutrikdytas, vaiko prigimtinės teisės nebus pažeistos, nes jis gims santuokoje ir turės abu tėvus.

Ar pagalbinis apvaisinimas gali būti moraliai priimtinas, jei embrionai būtų saugomi ir nenaikinami?

Žmogaus – kūno ir dvasinės sielos vienovės – egzistencija pati savimi pasako, kad visos pagalbinio apvaisinimo technikos, išskyrus natūralią prokreacinę technologiją(Naprotechnologiją), yra moraliai nepriimtinos pirmiausia dėl to, kad atskiria gyvybės pradėjimą nuo santuokinio akto. Be to, yra didelė pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto embriono žūties rizika, nekalbant apie „nekokybiškų“ embrionų selekciją. Embrionų šaldymas negali būti morali išeitis, nes embrionas – tai žmogaus gyvybė, besivystantis žmogaus organizmas, turintis teisę gimti, pažinti mamą ir tėtį, augti ir turėti Dievo duotus bei tėvų jam sukurtus namus, siekti savų tikslų. Užšaldytų embrionų saugojimas sukelia daugybę etinių, su asmens gėriu susijusių problemų ir rizikos ir neturi būti laikomas mažesniu blogiu, nei žmogaus žudymas.

Kitą mėnesį tęsime pokalbį su arkivyskupu Lionginu Virbalu apie tai, ar Dievas ir Bažnyčia gali įsijausti į kenčiančių šeimų situaciją ir aiškinti, kas moralu, o kas ne, ir kaip jaustis žmonėms, kurie buvo pradėti mėgintuvėlyje, – ar Dievas norėjo ir jų.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode