Reklama 2

Valstybės šerdis yra stipri susitelkusi bendruomenė

 

Kiekviena karta turi savo kelią ir savo kovą, kuri primena apie mūsų kartos iššūkius. Mūsų seneliai ir tėvai gyveno trėmimų laikais, sovietmečiu gyvenusi karta turėjo išmokti atsispirti prievarta brukamoms vertybėms, o šiandieninis mūsų visų siekis – kurti pasitikėjimą vieni kitais, burtis ir stiprinti suvokimą apie laisvę, kuri yra neatsiejama kiekvieno žmogaus prigimties dalis.

Demokratijos puoselėjimas mūsų valstybėje  po dvidešimt septynerių metų vis dar kartais būna panašesnis į viduramžių kovas. Laimėjusioji pusė per naktį karūnuoja savo karalių ir bando įvesti naują religiją. Tokie scenarijai įmanomi tik šalyje, kuriai reikia išvaduotojų ir valdytojų, kai dauguma sprendimų patikima valdžiai, o ne tautai.

Lietuviai daug metų gyveno turėdami vieną valdovą ir porą dešimtmečių – kurdami demokratiją, o draskyta, tremta ir „teriota“ Lietuva buvo dar penkis dešimtmečius po to. Tuos penkis dešimtmečius nekūrėme savo valstybės ir savo visuomenės, o gyvenome ir dirbome pagal  kitų žmonių įsivaizdavimus ir parėdymus. Sovietmečiu užauginta karta išmokyta nepasitikėti vieni kitais, nekelti galvos, nerodyti iniciatyvos. Mūsų tėvai ir seneliai negyveno laisvoje šalyje pakankamai, kad demokratiniai instinktai būtų mūsų kraujyje. Netgi dauguma jų negyveno miestuose, kur reikia taip pat mokėti sugyventi ir tartis dėl bendros gerovės, o ne atsitverti, uždarant buto duris.

Mes paveldėjome didžiulę naštą, kurią vadiname praeities kupra – daugeliu atvejų mes esame įkaitai tos pačios sovietinės sistemos, kuri vadinosi demokratinis centralizmas, todėl šiandien net jauni politikai viešose kalbose tarp savęs ir valstybės deda lygybės ženklą.

Bet demokratinėje valstybėje nėra vieno, žinančio geriau už visus kitus. Demokratinės sistemos atsparumas sukrėtimams lygus stiprioms bendruomenėms ir veikiantiems procesams, už kurių slepiasi stiprios visos demokratijos mašiną sukančios grandys. Valstybės pamatas yra ne vienas ir ne šimtas gerų žmonių valdžioje, o didžioji dauguma bendruomenės, dirbančios ir nebijančios pakovoti už teisingus savo šalies ir visuomenės interesus. Demokratinė valstybė stipri ne visažiniais viršininkais ir valdžia, o savo žmonėmis, todėl išlaisvinę žmonių potencialą ir kūrybines galias, įgalinę žmones ir bendruomenes veikti mes galime sukurti stiprią valstybę.

Tarpukario Lietuvoje veikė šimtai stiprių bendruomenių, žmonės jungėsi pagal profesijas, pomėgius. Sovietų sistemos architektai žinojo, kaip tokias šaknis išrauti – išplėšti iš Lietuvos stiprias asmenybes, mokytojus, inteligentus, bendruomenių vadovus. Pavienių žmonių minią daug lengviau valdyti. Šiandien vyksta panaši kova – matome bandymus supriešinti, atriboti mus vienus nuo kitų ir kurstyti nepasitenkinimą, nes nepagarba mus nužmogina, o desperatiškas ar įbaugintas žmogus kuria chaosą ir savo chaosu bando užkrėsti kitus.

Per dvidešimt septynerius metus nuėjome ilgą kelią ir turime kuo didžiuotis. Technologiškai ir infrastruktūriškai Lietuva pasikeitė, bet mentaliniai dalykai keičiasi labai sunkiai, todėl turime dar labai mums visiems svarbių darbų – kurti savitarpio pasitikėjimą. Išmokti kalbėtis, matyti ir girdėti vieni kitus. Turime mokytis būti atlaidūs ir pakantūs kitokiai nuomonei, kartu ieškoti sutarimo ir kiekvienam parodyti, kad ir mažas prisidėjimas prie šalies gerovės yra neįkainojamų procesų dalis.

Mūsų valstybė nėra tik politikai ar politikos ir verslo santykis. Toks mąstymas – dar išlikusios sovietinės filosofijos reliktas, kurį išprašius lauk savaime išsispręs daug šiandien, atrodo, neišsprendžiamų klausimų.

Ir šiandien kurti tą pasitikėjimą reikia noro ir pasiryžimo:

Galėtume daugiau turėti pavyzdžių, kai profesinės, miestelių ar tiesiog kaimynų bendruomenės ieško išeičių ir sprendimų, užstoja ir palaiko savo narius.

Galėtume drąsiau kalbėti apie sistemines problemas, dažniau diskutuoti. Palaikymas ir nedideli darbai drauge gali pradėti didelius pokyčius.

Daugiau galios ir mandatų veikti įgytų mūsų miestų merai ir vadovai, kurie dabar dažniau jaučiasi tik centrinės politikos vykdytojais, galbūt drąsiau savo klausimus viešai keltų policininkų, gydytojų ar tėvų bendruomenės, kurios šiandien gal nedrįsta, o gal nemato, kad bendruomeniškumas valstybės lygiu gali būti naudingas mums visiems.

Galbūt nėra lengva pradėti pasitikėti, bet trumpam pagalvokime, kas nutiks, jeigu neišdrįsime? Kas atsitiks, jeigu pykčio, nepasitikėjimo ir nesaugumo pilnų širdžių ir protų daugės? Ar nevirsime valstybe su kalėjimo santvarka, kurioje viena kasta su kita gali sugyventi tik kontrolės ir pažeminimo santykyje?

Taip nerimo, skausmo ir pykčio išvarginta visuomenė traukia vilties ieškoti kitur. Įsiskaičius į emigrantų istorijas matyti, kad ne tik ekonominės ar  socialinės priežastys veja lietuvius lauk, bet ir pagarbos bei tikėjimo ateitimi čia, Lietuvoje, trūkumas.

Griežtiname lobizmo įstatymus, kad vis mažiau žmonių galėtų patekti į Seimą kalbėtis su parlamentarais. Jeigu statome barjerus ateiti kalbėtis tiems, kuriems rūpi ir kurie nori padėti ir prisidėti, tai kaip žmogus gali jaustis savo valstybės kūrėju? Kaip drąsiname savo jaunąją kartą burtis ir siūlyti reformas, kad jų profesinės bendruomenės gyvenimas būtų lengvesnis? Kaip mes tiesiame tiltus tarp sprendimus priimančių ir visuomenės, jeigu norime apsunkinti progas kalbėtis ir diskutuoti?

Nepasitikėdami vieni kitais, atsisakydami kartu kurti savo valstybę, mes ne tik susvetimėjame, mes renkamės kelią į desperaciją, nes taip  atiduodame savo likimą į saujelės žmonių rankas. Nereikia revoliucijų. Nereikia perversmų. Reikia kasdienio bendro darbo, buriantis į bendruomenes, keliant klausimus, kartu ieškant atsakymų. Burdami ir skatindami žmones prisidėti prie savo kiemo, bendrijos ir šalies likimo, turime šansą, kurio mūsų tėvai neturėjo – sukurti pasitikėjimo visuomenę.

Robertas DARGIS

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode