Reklama 2

Purpliai – istorinę atmintį saugantis kaimas

 

 

     Purpliai – kaimas Laižuvos seniūnijoje, pietuose ribojasi su Stumbrų, vakaruose – su Knabikų, rytuose – Auksūdžio kaimais. Šiauriniu pakraščiu teka Vadakstis. Labiausiai jie garsėja čia tebesančiu XIX a. statytu vėjo malūnu ir Švento Kryžiaus Išaukštinimo koplytėle, kurioje ir dabar du kartus per metus vyksta pamaldos.

Istorinės žinios

Kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje nurodyta, jog Purpliai (dar kitaip buvo vadinami Šuryliais; lenk. siolo Szuryle) priklauso Pavadakstės vaitystei, yra 29 valakai žemės, nėra nė vieno gyventojo, žmonės išmirę maru, kaimas nusiaubtas švedų. Ta pati informacija Viekšnių seniūnijos inventoriuje pateikta ir 1665 m. 1738 m. birželio 17 d. inventoriuje nurodyta, kad kaime yra 12 kiemų, kurie moka 124 zlotų metinį mokestį. 1775 m. liepos 24 d., Viekšnių seniūnijos inventoriaus duomenimis, Purplių k. (dokumente rašoma – Purple) buvo 20 dūmų, kurie mokėjo 877 činšą, du šeštokus ir 20 šieno vežimų. Judelio Einingo karčema mokėjo 50 činšą.

Tarpukario metais Purpliuose veikė du vėjiniai malūnai, priklausę Paulikui ir Racevičiui.

Purplių kapinyno teritorijoje, vakarinėje kaimo dalyje, stovėjo koplytstulpis, pastatytas XIX a. ar XX a. pradžioje, medinis, su Marijos Maloningosios, Pietos, šv. Barboros ir šv. Juozapo skulptūromis. 1978 m. buvo įrašytas į dailės paminklų sąrašą. Apie 1980 m. jį kažkas nupjovė, išliko 0,5 m aukščio liemens dalis. 1999 m. Povilas Tebelškis ištyrė Purplių kapinyne 59 kv. m plotą ir rado suardytų XVIII–XIX a. kapų liekanų.

1928 m. Purpių senųjų kapinaičių vidinėje dalyje, šalia koplyčios, pavasarininkai, mokyklos mokytojai ir mokiniai pastatė cementinį kryžių Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. 1986 m. lapkričio 5 d., iš po nakties, paminklas rastas nugriautas, kryžius nudaužtas ir dingęs. Netrukus paminklo postamentas žmonių buvo vėl pastatytas.

Purplių kaime veikė pradinė mokykla, kuri priklausė Auksodės pradinei mokyklai. Ji buvo įsikūrusi Antano Boruso ūkyje. 1939 m. rudenį mokėsi 35 mokiniai. Mokyklą baigė 1937 m. 5, 1938 m. 2, 1939 m. 4 mokiniai. Vėliau mokykla buvo savarankiška. 1988 m. joje mokėsi 10 mokinių, dirbo dvi mokytojos. Apie 1989 m. mokykla uždaryta. Dabar buvusią Purplių mokyklą susigrąžino savininkai, mokyklos pastatas pakeitė išvaizdą.

Po II pasaulinio karo trumpai veikė Purplių klubas-skaitykla. Iš pradžių jis buvo įkurtas M. Paulikinės name, apie 1950 m. perkeltas į Antano Boruso sodybą. Renginiai vykdavo Juozo Narbuto name. Sustambinus kolūkį, klubas-skaitykla panaikintas 1951 m., knygos perkeltos į Auksodės klubą-skaityklą.

Vėjo malūnas

Purplių trijų aukštų medinį vėjo malūną, kurio dabartinis savininkas – Edmundas Rapalas, 1898 m. pastatė Antanas Racevičius pagal iš Latvijos gautus brėžinius. A. Racevičiui šis malūnas buvo pirmasis statinys. Iš Latvijos jis gavo ne tik malūno brėžinius, bet ir didžiulę pušį, kuri tapo pagrindine malūno ašimi – jai pastatyti į vietą reikėjo dvidešimt penkių arklių. Malūnas pastatytas per dvejus metus. Mirus A. Racevičiui, jo vietą užėmė sūnus.

Malūnas veikė iki 1962 m. 1978 m. Mažeikių baldų fabriko darbuotojai atliko pirmąją rekonstrukciją. Maždaug po penkiolikos metų malūnas įsigytas medžiotojų reikmėms, jame vėl buvo atliekama rekonstrukcija. Labai daug rekonstruojant malūną prisidėjo Naftininkų būrelio narys, medžiotojas, tuometinės AB „Mažeikių nafta" generalinis direktorius Gediminas Kiesus. Malūno teritorijoje pastatyta pirtis, pavėsinė, kurį laiką jis buvo nuomojamas įvairiems pokyliams ir šventėms.

1995 m. vasarą malūnas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą kaip turintis technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę.

Koplyčios istorija

 

Pasakojama, jog XIX a., Lietuvai sunkiais caro priespaudos laikais, gyvenęs kunigas vienuolis Remutis, kuris atvykęs į Purplius pamatęs, jog kaimo gyventojai tiki ne Dievą, o burtais. Tuo pat metu sunkiai susirgęs kunigas susapnavęs sapną: ant senų Purplių kapinių, laisvoje vietoje, reikia pastatyti koplyčią, tada pasveiksiąs.

Apie 1840-uosius metus Remutis, prikalbinęs vietinius gyventojus, ėmęsis statybų ir 1842 m. koplyčia buvusi baigta ir pašventinta Švento Kryžiaus Išaukštinimo vardu, o kunigas pasveikęs. Tas įvykis sujaudinęs purpliškius, pažadinęs tikėjimą Jėzumi ir paskatinęs grįžti prie katalikiško tikėjimo.

 

Tačiau koplyčia užkliuvusi ūkininkui Ročiui, nes ji ir kapinės buvusios jo žemėje ir į jas reikėję eiti per jo žemę. 1934 m. Ročys išėmęs iš altoriaus statulas ir atidavęs į muziejų, bet po jo mirties žmona sutvarkiusi koplyčią ir ten vėl vykdavusios pamaldos.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečiai traukdamiesi susprogdino Laižuvos bažnyčią, todėl kurį laiką pamaldos vykdavusios Purplių koplyčioje. Sutvarkius bažnyčią Laižuvoje čia šv. Mišios iki 1961 m. buvo aukojamos tik per didžiąsias šventes. Uždarius koplyčią ji buvo išplėšta, dalis bažnytinių daiktų pateko pas gyventojus, o altoriaus papuošimai ir klausykla buvo paslėpti ant jos lubų.

Uždaryta šventovė pamažu pradėjo nykti. Praėjus beveik dešimtmečiui vietinių gyventojų prašymu ją šiek tiek paremontavo kolūkio pirmininko atsiųsta brigada. Kad nebūtų sunaikinti kryžius ant bokštelio ir varpas, J. Racevičius juos nuėmė ir perdavė muziejui.

 

Prikelta naujam gyvenimui

Tik atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę Purplių koplyčios atstatymu ėmė rūpintis Vytautas Gargasas. Dar 1992 m. jis su klebonu dekanu, a. a. Tadu Poškumi nuvyko apžiūrėti ir rado šventovę apaugusią krūmais, nuo kelio nematomą. V. Gargaso iniciatyva įkurta atkuriamoji iniciatyvinė grupė – pats V. Gargasas, Bronius Vaičiulis ir muziejininkas Vytautas Ramanauskas. Kitų metų  pavasarį surengta talka, sutvarkyta koplyčios aplinka, vėliau vietoj supuvusio kryžiaus pastatytas metalinis ir imtasi ruoštis remontui, tačiau, kaip prisipažino V. Gargasas, pritrūko jėgų ir energijos, tad kuriam laikui remonto darbai sustojo.

Imtis remontuoti koplyčią paskatino, kaip pasakojo iniciatorius, 2007 m. prie darbų prisijungęs Vincas Savickas. Jis pripjovė ir atvežė medienos, ir užvirė darbas. Po metų B. Vaičiulis savo lėšomis užklojo naują stogo dangą, pakėlė bokštelio kryžių.

V. Gargasas džiaugėsi, jog jo iniciatyvą palaikė ir padėjo visas būrys geranoriškai nusiteikusių žmonių. Ypač nuoširdžiai talkino šalia koplyčios gyvenantys Leonora ir Virgis Stabinskai.

2009 m. rugpjūtį vyskupas Jonas Boruta SJ apžiūrėjo koplyčią, pasidžiaugė atliktais darbais ir parinko jos pašventinimo datą – spalio 10-ąją.

 

Šventinimo iškilmės

 

2009 m. spalio 10-osios vidurdienį Purpliuose susirinkę tikintieji ir svečiai iškilminga procesija, kurios priekyje buvo nešamas kryžius ir Evangelija, ėjo vyskupas ir kiti dvasininkai, tautiniais rūbais pasipuošę vaikai ir Mažeikių šaulių 1-osios kuopos nariai, vadovaujami Prano Trakinio, lydima Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios choro giedamos giesmės, patraukė į atstatytą koplyčią. Čia vyskupas J. Boruta SJ pasveikino visus susirinkusius, papasakojo apie koplyčią, džiaugėsi, kad gerų žmonių dėka gali vėl pašventinti atstatytą bažnytėlę.

Koplyčios viduje pašventinęs vandenį, vyskupas juo pašventino maldos namus iš vidaus ir iš išorės, tada prasidėjo iškilmingos šv. Mišios. Vyskupas J. Boruta SJ pamoksle išsakė mintis, jog dabar dažniau galvojama apie turtą ir mažai dėmesio skiriama geriems darbams, tačiau Viešpats rodo kelią, jog nereikia prisirišti prie turtų, jie neatneš amžinos laimės. „Bažnyčiose, koplyčiose svarbu atverti širdį Dievo žodžiui, – sakė vyskupas. – Laukiame, kad čia rinktųsi žmonės, vyktų pamaldos, būtų aukojamos šv. Mišios.“ Po šv. Mišių dar buvo sukalbėtas rožinis.

     Už atnaujintą koplyčią padėkos sulaukė V. Gargasas, pasak kurio, širdis degė, labai norėjosi sutvarkyti šią atmintiną vietą, tačiau vienas to padaryti negalėjęs, todėl prisidėjo, kas pinigais, kas darbu, labai daug žmonių, kurių visą sąrašą perskaitė ir tarė jiems nuoširdžiausią ačiū.

 

Pamaldos tebevyksta

     Netikėtai prie koplyčios sutiktas ir „Būdo žemaičių“ pakalbintas V. Gargasas tikino, jog čia vis dar vyksta pamaldos, tiesa, ne taip dažnai, kaip norėtųsi: „Velykų antrąją dieną būtinai čia aukojamos šv. Mišios. Tikinčiųjų susirenka ne tiek daug, bet būna. Taip pat šv. Mišios aukojamos rugsėjį, švenčiant Švento Kryžiaus Išaukštinimą. Šiemet planuojame, kad šventė vyks rugsėjo 10-ąją, bet laiką dar tikslinsime.“

Gajutė Abelkienė

Autorės nuotrauka

Komentarai  

0 #1 pastabus 2017-08-25 22:10
bent jau paslėptumėt, kad copy paste padarėte, o tai visi mėlynumai išlikę...
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode