Juk ir SMS žinutes galima rašyti žemaitiškai!

 


L.Sungailienė - daugeliui pažįstama laidos "Duokim garo" viena vedėjų.

Jau septyniolika metų gerą nuotaiką kuriančios LRT televizijos laidos vedėją Loretą Sungailienę matome televizijos ekrane, sutinkame folkloro šventėse. Tai matomoji ir smagioji šiemet 40-metį švęsiančios vilnietės nuo Žemaitijos gyvenimo pusė. Tačiau Loreta yra ir folkloro specialistė, apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ



– Pasiūlėte susitikti prie Bernardinų sodo, kuriame ir yra jūsų darbovietė – Lietuvos nacionalinės kultūros centras. Kokie darbai, be televizijos laidų, pastaruoju metu jums rūpi?

– Televizijos žiūrovai, kurie mane kartais pakalbina ir gatvėje ar parduotuvėje, nė nenumano, kad toji smagioji Loreta, be „Duokim garo!“, dar užsiima ir, gal kam atrodytų, nuobodokais, bet labai reikalingais mūsų tautos paveldui išlikti darbais. Su kolegomis pradėjome rengti „Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą“. Teko nemažai padirbėti rengiant dokumentus, laukia rimti ir atsakingi sąvado administravimo, sudarymo ir palaikymo darbai, bus sukurta informacinė sistema, kuri padės viešinti ir apsaugoti vertingiausias etninės kultūros tradicijas. Tai dirva, kurią jau pradėjome purenti, bet kasdienio kruopštaus darbo dar daug.

– Esate etninės kultūros puoselėtoja, žemaičių kultūrinio judėjimo aktyvistė, televizijos laidos vedėja, šeimų folkloro ansamblio „Virvytė“ įkūrėja ir siela, veikli ir charizmatiška moteris, bet svarbiausia – trijų vaikų mama. Kaip visur ir suspėjate?



– Kiekviena moteris turi savų receptų. Maniškis paremtas vienos puikios moters pasakytais žodžiais: moteriai vienas ir tas pats laikas skirtas viskam – būti rūpestinga mama, gera močiute, atsakinga darbuotoja ar reiklia vadove, veiklia asmenybe socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime... Stengiuosi laiką planuoti taip, kad spėčiau arba beveik spėčiau atlikti viską, ką įsipareigoju. Pasitaiko šiokių tokių kūrybinių skolų, bet jas pamažu grąžinu. Svarbiausia – neįsiskolinti šeimai. Jai norėčiau skirti daugiau laiko.



– Judu su vyru miškininku Daliumi esate tikri žemaičiai, mokslus baigę Vilniuje ir savo likimą, darbus ir pomėgius susieję su šiuo miestu, bet nepamirštantys ir tarmiškos šnektos. O jūsų atžalos ar moka žemaitiškai, ar vaikai gabūs muzikai?



– Mūsų vaikai – mūsų džiaugsmas ir rūpestis. Vyriausiam Viliui vasarą bus dvylika, Liepai – šešeri, rudenį rengiasi eiti į mokyklą, o mažyliui – ketveri. Kiekvienas su skirtingu charakteriu, pomėgiais, kapriziukais. Vilius nori būti labai savarankiškas, viską pats spręsti ir mus su vyru pamokyti. O mes su Daliumi mokomės būti geri ir kartu griežti tėvai, su jais draugauti. Jauniausias Giriukas – mielas vaikas, turi savitą charakterį. O dainuoja visi. Vilius lanko net du folkloro ansamblius – „Virvytę“ ir Žvėryno gimnazijos „Diliją“. Tik štai Liepa labiau linkusi į šokį.



Žemaitiškai kalbame ir žinutes telefonu susirašome mudu su vyru, o iš vaikų mūsų tarmę atkartoti geriausiai moka Vilius, nes tą tarmę jis perprato vaikystėje. Žemaičių kalba mūsų namuose skamba gana dažnai, nes ir mudviem su vyru, ir mano mamai, ir besisvečiuojantiems giminaičiams bei bičiuliams iš Žemaitijos ši kalba įprasta, kasdienė. Mes, suaugusieji, vis dėlto esame linkę prisitaikyti prie vaikų poreikių – kreipiamės į juos taip, kaip jie įpratę kalbėti ugdymo įstaigose, bendrauti su draugais ir tarpusavyje – bendrine kalba.

– Gal ne visi žino, kad jūsų mama Danutė Mukienė yra viena iš tarmiškos spaudos pradininkių, Sąjūdžio metais išleidusi žemaitišką laikraštį „A mon saka?“. Ar laikraštis tebeleidžiamas?



– Taip, ji žemaičių tarmės ir kultūros puoselėtoja, rūpestinga mama ir mylima močiutė. Iš jūsų minėto žemaitiško laikraščio išaugo kultūros žurnalas „Žemaičių žemė“. Dabar mano mama dirba Lietuvos dailės muziejuje, rūpinasi muziejinio turinio skaitmeninimo ir viešinimo reikalais, dar rengia ir istorines publikacijas, studijuoja archyvinę medžiagą apie įvairius kultūros reiškinius ir asmenybes, yra išleidusi tarmiškai kuriančių žmonių monografijų. Beje, nors mama yra žurnalistė, ji mane atgrasė nuo šios profesijos ir paakino stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti etnomuzikologijos specialybės.



– Kažkas jus prilygino darbštuolei bitutei ir neprašovė pro šalį, nes Telšiuose vykusiame vaikų ir jaunimo folkloro festivalyje esate vaidinusi bičių deivę Austėją.



– Priminėte mistika dvelkiančią istoriją (nusišypso – aut. pastaba). Taip, aš į tą festivalį buvau pakviesta vesti kelių renginių, kurių tema buvo bičiulystė, bitelės bei visokie bičiuliški dalykai, buvo vaišinamasi medumi. Tad man ir buvo pasiūlytas Austėjos, bičių globėjos, vaidmuo. Buvo smagus renginys, bet atsitiko taip, kad man dar būnant Telšiuose į mūsų kiemą Vilniuje atskrido bičių ar vapsvų spiečius ir įsitaisė ant vieno medžio. Man apie tai telefonu pranešė išsigandusi mama. Po kelių dienų parvažiavusi dar radau tą spiečių. Nufilmavau, nufotografavau ir nusiunčiau nuotrauką vyrui, kuris buvo išvykęs.



Dalius man pasakė, kad sugrįžęs bandys tas bitutes susemti į avilį, kurį jis pats išskaptavęs ir pastatęs sodyboje netoli Vilniaus. Tačiau išbuvusios mūsų namo kieme gal kokias keturias dienas bitelės išskrido. Mano draugės etnologės ir gamtos žinovės aiškino, kad tas nutikimas neatsitiktinis. Bitės su spiečiumi atskrenda ne pas bet ką, o tik pas tuos žmones, kurie sugyvena draugiškai, mėgsta bičiuliautis su kitais, skleidžia gėrį ir šilumą. Man iš tiesų buvo gera girdėti tokį paaiškinimą.



– Šie metai paskelbti Tautinio kostiumo metais. Štai Seimo rinkimus laimėjusios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis pasiūlė kiekvienam vaikui padovanoti po tautinį kostiumą. Kaip jūs vertinate tokią iniciatyvą?

– Ši idėja, regis, kiek prigeso. O tai rodo, kad jai įgyvendinti nebuvo tinkamai pasirengta. Specialistai daug metų tyrinėja tautinio kostiumo istoriją, populiarumą ir pritaikymą nūdienai. Tai labai rimtas procesas. Mūsų kaimynai latviai irgi turi tokią programą: kiekvienam latviui – po tautinį kostiumą. Projekte dalyvauja įvairios institucijos, įtrauktos nevyriausybinės organizacijos. Aš, kaip etnokultūros specialistė, visada buvau už tai, kad kuo daugiau žmonių vilkėtų tautiniais kostiumais, kuo labiau būtų atsižvelgta į regionų kostiumų autentiškumą.



Tai drabužis, kuris visose pasaulio šalyse yra prabangos dalykas, nes tinkamas visiems iškilmingiems gyvenimo atvejams. Jeigu siūsime šį drabužį vaikui, turime žinoti, kad išaugtas drabužis neprapuls, nes jį galima perduoti jaunesniam vaikui arba pasilikti kaip prisiminimą.



Kartu tai pretekstas pasigilinti į savo kilmę, sužinoti, kas buvo seneliai, proseneliai, kad ne atsitiktinai pasirinktų stilių, o gal surastų kokią nors kadaise senelės nešiotą prijuostę ar senelio liemenę, krikšto mamos dovanotą pintą ar austą juostą. Esu įsitikinusi, kad nereikėtų visų aprengti vienodais stilizuotais tautiniais drabužiais, nes tai ne privaloma vilkėti uniforma, o kiekvieno augančio šalies piliečio lietuviškumo išraiška. Juk už nedidelius šiai idėjai įgyvendinti skirtus pinigus neįmanoma pasiūti skirtingų regionų ypatybes atspindinčių kostiumų. Svarbiausia, kad šeimos ir jų atžalos jaustųsi lietuvių bendruomenės dalimi. Tada ir atsiras noras patiems įsigyti ir vilkėti tautinį kostiumą, kuris yra kiekvieno iš mūsų individualumo išraiška.

– O kaip yra jūsų įkurtame šeimų ansamblyje „Virvytė“?



– Mūsų kolektyvas egzistuoja savarankiškai, be rėmėjų pagalbos, tad šeimyniškai pasitariame, susiplanuojame, kokių kostiumų ar jų detalių reikia. Moterys darbščios ir kūrybingos, rengiasi savo siūtais ir siuvinėtais drabužiais, aprengia vaikus. Aš surandu eskizų, padedu parinkti tinkamų medžiagų. Žinoma, kad tautinis kostiumas būtų ne bet koks, reikia ir pinigėlių. Patariu moterims, kurios norėtų gražaus jų šeimos ar giminės šaknis menančio drabužio, kiekvieną mėnesį tam atidėti šiek tiek pinigų.



O su vaikų drabužėliais bėdų nėra – kai vaikas išauga, jie perduodami kitam. Tik kiekvienas nori turėti savo kostiumą, todėl labai brangina ir didžiuojasi juo pasipuošęs.



– O kiek tautinių kostiumų jūsų šeimos spintoje?



– Na, tikrai daug. Aprengta visa šeima nuo didžiausio iki mažiausio (nusišypso – aut. past.). O kaipgi kitaip? Įsigijau siuvimo mašiną ir, kai tik turiu laisvesnio laiko, siuvu vaikams ir sau drabužius iš įvairiausių medžiagų ir atraižų. Štai vien tik prijuosčių esu pasisiuvusi gal penkiolika. Mano vyresnėlis Vilius dėvi jau penktą tautinį kostiumą. Kai jis kelis išaugo, kostiumai iškeliavo pas kitus vaikus, o dabar tie drabužėliai sugrįžo ir tinka jaunėliui Giriukui. Liepa pirmą kartą tautiniais drabužėliais buvo papuošta, kai jai buvo vos septyni mėnesiai. Dukrai labai patinka puoštis, o įvairių sijonėlių, marškinėlių, liemenių ji turi daug. Kai mažuosius puošiu, jie jaučiasi pakiliai, džiaugiasi, nes žino, kad bus šventė, bus smagu. Pažįstu kelias šeimas, kurios per giminės gimtadienius, krikštynas ar kitas šventes pasipuošia tautiškai.



– O ką pasakytumėte skeptikams, tėvams, kurie savo atžalas rengia tik firmų etiketėmis paženklintais drabužiais?



– Viskas priklauso nuo mamyčių ir pačių vaikų, ypač paauglių nusiteikimo. Štai papasakosiu, kas prieš keletą metų man nutiko. Vyko festivalis „Skamba skamba kankliai“. Aš, kaip paprastai pasipuošusi žemaitės tautiniu kostiumu, apsirišusi ant galvos skarą, žengiau per Bernardinų sodą, o ant suolelio sėdintys du jaunuoliai iš manęs pasišaipė: „Žiūrėk, kokia boba eina.“ Aš atsisukau į juos ir pasakiau: „Vaikinai, ar jūs žinote, kad čia, šiame parke, vyksta folkloro festivalis, o aš ne kažkokia boba, bet ištekėjusios žemaitės drabužiu pasipuošusi trisdešimtmetė.



Taip moterys Žemaitijoje rengdavosi dar devynioliktame amžiuje, o mano apdaras dailus, siuvinėtas ir brangus. Jis man pats mieliausiais ir gražiausias, mano tapatybės įrodymas. Apsidairykite ir pamatysite, kokiais spalvingais Lietuvos regionų kostiumais vilki kiti, ateikite ir paklausykite, kaip mes dainuojame ir šokame...“ Vaikinai susigėdo ir atsiprašė, palinkėjo sėkmės, pasiteisino šiaip prisėdę, nežinoję, kad vyksta toks festivalis.



– Tautinis kostiumas yra ir mūsų tautos vizitinė kortelė. Gal 2017-aisiais, paskelbtais Tautinio kostiumo metais, derėtų plačiau pasižiūrėti į tautiškumo išsaugojimo problemą?

– Nesu pesimistė ir niūriomis pranašystėmis netikiu. Lietuva – mūsų tėvynė, kur tik gyventų mūsų tautiečiai, prie jos gerovės turėtų prisidėti. Nusivylusių ne visada ir ne visiems įtinkančiais ir parankiais vienos ar kitos valdžios sprendimais buvo, yra ir bus. Vis dėlto negalime kaltinti vien valdžios, kad ji blogai tvarkosi, ekonomika smunka, kad menki atlyginimai. Nuo amžių amžinųjų lietuviai pripratę tą vargelį vargti. Esame verkšlentojų tauta, bet jeigu nors kiek džiaugsimės gražiais dalykais, kokius turime, kuo galime didžiuotis, būsime gerokai laimingesni. Turiu galvoje ir mūsų gražias tautines šventes, ir tradicijas, ir tautinį kostiumą.



Štai mūsų kaimynai latviai, o ir estai, ko gero, labiau didžiuojasi savo tautiniais drabužiais nei mes, lietuviai. Latviai, kai jų estradoje vyksta dinų šventės, šešias valandas dainuoja vien tik latvių liaudies dainas. O mes savo švenčių programoje norime daugiau dinamikos, daugiau šiuolaikiškumo. Estijoje vyksta panašūs dalykai, o štai mes kažkodėl sekame tuo modernizmu. Mūsų šventėse būtinai reikia bent vieno tokio vakaro, kuris būtų sielos atgaiva ne tik patiems dalyviams, bet ir aktyviai į šventės sūkurį įsisukusiems žiūrovams. Tokia ir yra per Dainų šventes rengiama Folkloro diena, panašiai vyksta ir per tarptautinį festivalį „Baltica“.



Nereikia ypatingų investicijų, apšvietimo ar kitų puošmenų, tik kartu susirinkus padainuoti, dalytis liaudies dainomis. Tai gali būti mėgstamame parke, prie upės ar ežero. To reikia, kad vieni kitus geriau pažintume, artimiau bendrautume. Juk folkloro tikslas ir yra mus vėl grąžinti į bendruomenes, sambūrius, kad nebūtume vienišiai, prisirišę tik prie savo namų ir prie šiuolaikinių technologijų.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode