Reklama 2

Laura Pociūtė: „diena mokykloje susideda iš „koridorių pastoracijos“

 

Laura Pociūtė – socialinė pedagogė ir sielovadininkė, jau penktus metus dirbanti Vilniaus Versmės katalikiškoje gimnazijoje. Šiandien susitikome pasikalbėti apie darbo katalikiškoje mokykloje džiaugsmus ir iššūkius, tokios mokyklos kitoniškumą, puoselėjamas vertybes ir kasdienį šios bendruomenės gyvenimą. Kartu pasvarstyti apie tiesios ir laisvės santykį bei (ne)siruošimą Lietuvos jaunimo dienoms.

Laura, dirbi katališkoje Versmės gimnazijoje socialine pedagoge ir sielovadininke, papasakok, kaip atrodo tavo įprasta diena. Tavo pareigos atrodo labai susijusios, tačiau skirtingos.

Tu teisi, sritys tikrai susijusios, nes Versmė įgyvendina asumpcionistinio ugdymo paradigmą, kurioje daug dėmesio skiriama Kristaus mokymui, vertybiniam ir socialinės atsakomybės ugdymui, o socialinė pedagogika ir sielovada man yra tapatu. Dėl to mano kasdienybė labai susipynusi, nesu vieną dieną socialinė pedagogė, o kitą – sielovadininkė.

Visada galvoju, kad jei per darbo dieną nepavyksta susitikti su žmogumi – mano diena nepavykusi. Taip atsitinka, kai reikia tvarkyti dokumentus , derinti mokinių grupes, planuoti išvykas, dalyvauti susirinkimuose. Įprastai turiu daug susitikimų su mokiniais, kartais su mokytojais, rečiau – su tėvais. Jie skirti mokinių problemoms spręsti, individualiems pokalbiams. Taip pat diena mokykloje susideda iš „koridorių pastoracijos“ – stengiuosi per pertraukas kalbėtis su vaikais, nes būtina kurti santykį bei liudyti, kad kiekvienas mokinys svarbus.

Iš tavo šypsenos atrodo, kad tavo darbe patiri daugiau džiaugsmo nei iššūkių. Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais susiduri kasdien? Tavo darbas labai dinamiškas – susitinki su daugybe žmonių, o tai nėra paprasta, nes dažniausiai šie susitikimai skirti spręsti problemoms, o ne džiūgauti.

Džiaugsmai – tai mokinių atvirumas. Visi nori būti išgirsti, o kartais reikia nueiti ilgą kelią, kol mokinys ima tavimi pasitikėti, atsiveria ir pavyksta susikalbėti. Tačiau tam įvykus užplūsta didžiulis džiaugsmas. Iššūkiai – pirmiausia neviltis ir apatija. Netikėjimas savimi, savo jėgomis, galimybėmis, talentų nenaudojimas. Taip pat problemos, su kuriomis susiduria vaikai ir paaugliai. Labai daug galvoju, ar tai yra tėra paauglystės laikotarpis, ar kažkas daugiau. Vis pastebiu, kad paauglystė nėra pagrindinė problema. Mėgstame sakyti, jog „praeis paauglystė ir viskas susitvarkys“, tačiau tam asmeniui iškyla daug kitų problemų. Taigi, sudėtingiausi iššūkiai man ir yra susidurti su realybe, priimti ją tokią, kokia yra.

Ar įmanoma tokią realybę priimti mokiniams?

Įmanoma. Kartais nėra daug vilties. Daug kalbame apie tamsumą aplink, patyčias. Mokiniai įpranta tai matyti, ir jiems neatrodo, kad kažką reikia keisti, ar tai negerai. Jie siekia būti šaunūs. Tačiau mano tikslas išvesti iš tokio kelio, užduoti klausimą „ar tikrai sieki to“, kreipti į tiesą.

Tu kaip ir aš baigei pasaulietinę mokyklą, kurioje tikėjimas egzistavo paribyje. Bent aš tik įtikėjusi supratau, kad mano tikybos mokytoja buvo susijusi su Bažnyčia. Dabar tu dirbi katalikiškoje gimnazijoje. Ką tai tau reiškia? O ką tai suteikia mokiniams?

Mokiniai pamato daug kitokių dalykų, pvz., visomis prasmėmis platų pasaulį. Visų pirma Versmėje integruojami neįgalūs mokiniai. Apie 13 proc. mokinių turi įvairių sutrikimų, tačiau mokosi bendrose klasėse. Taip pat mokosi 5 pabėgėlių vaikai iš dviejų šeimų, dirba vienuolė iš Afrikos. Tikrai yra daug įvairių dalykų. Gimnazijoje diegiamas asumpcionistinis mokymas yra labai platus, daug aprėpiantis. Kai rengiame mokinių rekolekcijas, jos man pirmiausia asocijuojasi su paruošimu gyvenimui. Juk tikrai ne visi yra plovę (ar dažnai plauna) indus, valo tualetus, gamina valgyti, tačiau prabuvę parą vienuolyne ar kituose namuose, kuriuose praleidža rekolekcijas ir turi susitvarkyti po jų, jie pasikeičia. Mokiniai, kaip minėjau, būna provokuojami, jiems užduodami klausimai, parodoma, jog gyvenimas yra įvairus, kad jame yra visko. Einame į Betaniją, lankome vienišus Lazdynų mikrorajono gyventojus. Jie pastebi, jog gyvenimas nėra blizgantis ir šaunus, kokį rodo televizija, kad jis yra kitoks. Katalikiškumas reiškiasi kaip tikėjimas meile. Pirmiausia turi mylėti, o tik toliau siekti tikėjimo. Patys mokiniai baigdami gimnaziją turi pasirinkti, kaip jie norės tikėti. Mūsų tikslas nėra suformuoti superkatalikus, kurie stotų į seminarijas (nors tai būtų šaunu). Svarbu, kad jie išaugtų mylinčiais, kitus pastebinčiais žmonėmis. Žvelgiantys į kitą pirmiau nei į save.

Ką pasaulietinės mokyklos moksleivis pamatytų kitokio užsukęs ir praleidęs vieną dieną šioje gimnazijoje? Ar jis pastebėtų kokių nors skirtumų?

Manau, kad visų pirma pamatytų stiprų bendruomeniškumą. Be to, mūsų mokykloje yra mažiau moksleivių – 543, bet mokiniai jaučiasi kaip šeimoje – pažįsta vieni kitus, mokytojai pažįsta mokinius, vyksta nuolatinis bendravimas. Net valgyklos darbuotojai žino kiekvieno vaiko vardą. Tai rodo, kad kiekvienas žmogus yra svarbus. Girdėjau vienos merginos šūkį: „Žmogus žmogui žmogus.“ Šiuo šūkiu vadovaujamės ir mes. Į gimnaziją dienai atėjęs moksleivis pajaustų, kad yra reikšmingas.

O kas gimnazijos mokiniui yra ši vieta?

Norėčiau, kad tai būtų vieta, kurioje jis gali būti tuo, kuo yra – kad gali bandyti, ieškoti, keistis, ras pagalbos, jei jos prireiks, o jo problemos bus sprendžiamos individualiai ir visais lygmenimis.

Mokiniai ateina kaip į šeimą, į bendruomenę?

Labai tikiuosi, kad taip. Tikiuosi, kad tai yra bendruomenė. Gimnazijoje vyko naktinis renginys, kuriame dalyvavo 7–8 klasių mokiniai. Aš jame jaučiausi labai gerai, tikiu, jog taip jautėsi ir mokiniai. Vertybinio ugdymo programos įpratino mus dirbti grupėmis. Atėję į tokį renginį, kuriame bus žmonių iš skirtingų klausių, kiekvienas žino, kad greičiausiai sėdės ne su draugu, o su dešimt nepažįstamų, skirtingo amžiaus mokinių, ir jiems tai nėra blogai.

Mokykloje yra mokinių parlamentas, kuris dirba per sielovadą. Mokinių grupė – įvairaus amžiaus. Vyresni moksleiviai gali į grupę priimti kad ir dvylikametį ir jį lydėti. Tikslas yra vesti, mentoriauti, išmokti būti mentoriais. Pamatyti, su kuriuo mokiniu derėtų pasikalbėti, nukreipti kuria nors kryptimi.

Šių metų LJD tema „Tiesa padarys laisvus“. Tai komplikuotas teiginys, nes sunku apibrėžti dalykus, kurie šiais laikais laikomi reliatyviais. Juk mano tiesa nėra kito tiesa. Kaip tiesa ir laisvė skleidžiasi šiuolaikinio paauglio pasaulyje? Ar šie dalykai gali derėti?

Tiesa pirmiausia priimti tai, kas esi tu ir būti su tuo laisvai, nenorėti kažkam įtikti, nusiimti kaukes ir neveidmainiauti. Čia prasideda tikroji tiesa. Gimnazijoje daug kalbame apie įvairiais priklausomybes, pvz., alkoholio, cigarečių, narkotikų, lošimų, bet jų yra ir daugiau. Būtina išsilaisvinti iš vidinių priklausomybių, kad galėtum gyventi teisingai ir ramiai.

Kita vertus, mano tiesa ir kito tiesa tikrai slidus dalykas. Mokiniui negaliu tvirtai pasakyti, kas yra tiesa. Aš tegaliu paklausti mokinio, ar jis išklausytų tai, ką manau esant tiesa. Jei mokinys sutinka, galiu išsakyti savo nuomonę, bet įspėju, kad nebūtina to priimti kaip neginčijamos tiesos. Kai pasakai, kad yra neginčijama tiesa, tai kelia abejonių, klausimų. Esu linkusi patarti paaugliams: „Eik prieš srovę“, „rask tiesą pats“, siūlau nesekti pasauliu, suprasti, kas yra tikroji tiesa, kuri turi vesti mus į gyvenimą. Žinoma, tada sulaukiu klausimo, kas yra gyvenimo prasmė.

O kas yra gyvenimo prasmė?

Kaip ir dėl tiesos, galiu mokiniui pasakyti tik savo nuomonę. Man tai reiškia būti, gyventi šiandiena. Neretai mėgindama tai paaiškinti pateikiu paprastų pavyzdžių, parodančių, kad viskas yra prasminga. Pavyzdžiui, važiuoji keliu, tačiau dažniausiai negalvoji apie tai, kad kažkas jį turėjo suprojektuoti ir nutiesti. Tačiau kiekvienas mažas darbas yra prasmingas. Nors dažnai negalvojame, iš kur viskas atsiranda, tačiau net ir mažiausiu savo darbu prisidedame prie to. Tad viskas, ką mes darome, yra prasminga, o gyvenimo prasmė, kaip minėjau, būti šiandien.

Ar tai pavyksta mokykloje?

Kartais – taip. Vis dėlto gimnazijos gyvenimas labai greitai lekia. Esu girdėjusi pasakymą, kad mokyklose dirbantys žmonės gyvena nuo vienos iki kitos šventės. O Bažnyčios kalendorius dar padvigubina minėtinas datas. Tačiau, pavyzdžiui, per gavėnią siūlome pasninkauti širdies pasninku – dovanoti savo laiką penktadienį po pamokų ir aplankyti vienišą senutę. Mokiniams pabrėžiame, kad nesame linkę į tradicinį ugdymą, o valią galima ugdyti kitaip. O tiesa ir laisvė nusako, jog turi niekam nepriklausyti, sugalvoti pats, ką nori daryti, kaip turi elgtis, nesilaikyti pateikiamų, kažkieno suformuotų normų. Jei moksleivis mano, kad „kažko šiandien neturiu, todėl negaliu padaryti kažko“ – tai nėra tiesa.

Kaip mokiniams sekasi tai įgyvendinti? Juk jie patiria didžiulį bendraklasių, mokyklos, draugų spaudimą – pasaulio, kuris yra visai kitoks.

Tai sunku, nes privalai būti kantrus. Juk įsivaizduoji, kad vaisiai turi būti čia ir dabar. Norėtum, kad visi mokiniai pasikeistų, atsiverstų, įtikėtų. Supranti, jog taip tikrai nebus. Džiaugiesi kitais dalykais, kuriuos matai juose, pavyzdžiui, klausimais, kurių niekada negirdėdavai. Po metų bendravimo per rekolekcijas, socialinę praktiką, savanorystę, jauti, kad kyla daug klausimų, ar yra tik Dievas, ar yra ir piktasis. Grįžtant prie laisvės, vis krypstu į tai, kad laisvė yra būti tuo, kuo esi. Visi nenori būti savimi, vis norisi nusverti svarstykles į „aš esu labai puikus“ arba „aš esu niekas“. Norime, kad mokiniai rastų tą vidurį, balansą. Kad yra nuostabūs, kad kitas irgi yra nuostabus.

Ar ruošiasi mokiniai dalyvauti LJD? Nori ten būti ir klausia apie tai? Gal jau turite Pasiruošimo grupę?

Mokiniai žino, kad renginys vyks, gimnazijos fojė kabo plakatas. Tačiau dalyvių skaičiaus ir Pasiruošimo grupės dar neturime. Tai suprantama, nes mokslo metų viduryje sunku surinkti grupę. Juk mokiniai dažnai nežino, kas bus po savaitės, jie savo laiką planuoja kitaip nei suaugusieji. Dabar, besibaigiant mokslo metams, jau kirba mintis rinkti grupę, nes norinčiųjų dalyvauti atsiras. Tik vilnietį prikalbinti dalyvauti renginyje Vilniuje galbūt sunkiau, nei pasiūlius išvykti į Alytų ar Panevėžį, kur nakvotume mokykloje, pasikeistų dienos ritmas. Tačiau grupė tikrai bus, ir mes tikrai dalyvausime.

Kokie trys dalykai priviliotų jaunuolius (kad ir iš Vilniaus) ateiti į LJD?

Su jaunimu apie LJD kalbame kaip apie vietą, kurioje svarbu bendrystė, draugystė, tiesa, laisvė, kad ten būna linksma, jėga. Visi šie dalykai ir vilioja dalyvauti. Taip pat ir Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras aktyviai kviečia mokinius dalyvauti. Tačiau kas juos iš tiesų priviliotų? Gal tai akmuo ir į mano daržą. Mano nuomone, labai svarbu, jog atsakingas už pasiruošimą Jaunimo dienoms asmuo degtų šia idėja. Būtent jis ir gali labiausiai patraukti dalyvauti, uždegti savo pavyzdžiu ir charizma. Kai pats tiki, gali kviesti, ir jaunuoliai prisijungia.

Kalbino Karolina Repečkaitė

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode