Pikto banalumas

 

Esu tikras, kad pavadinimo nuorodą į Hannos Arendt „blogio banalumą“ supras dar mažiau žmonių negu užuominą apie „Gyvulių ūkį“. Todėl taupydamas brangų brangaus skaitytojo laiką priminsiu, kad viena svarbiausių H.  Arendt knygos minčių yra ta, jog blogis dažniausiai nepasirodo su nagais ir ragais, bet pasireiškia kaip paprastas kasdieniškas atsidavimas savo darbui. Pagrindinis knygos ir filosofės stebėto realaus teismo proceso herojus, nacistinės Vokietijos tarnautojas Eichmanas, tiesiog norėjo būti pripažintas, siekė karjeros ir, tai darydamas, bandė kuo atsakingiau vykdyti jam pavestas užduotis. Kaip gali įtarti nuovokusis skaitytojos,  jos buvo tiesiogiai susijusios su žydų genocidu. Šis atsirandantis blogis, pasak Arendt, banalus tuo, kad atliekamas kasdieniškai, įprastai, giliau nesusimąstant apie jo padarinius.

Laidų vedėja I. Stasiulevičiūtė: siūlau mažiau planuoti, nes planai mus kartais riboja

 

Šie metai buvo įspūdingi, sako televizijos ir radijo laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūtė. Ji sėkmingai dirbo eteryje ir neseniai susižadėjo su savo širdies draugu bei žinomu didžėjumi Justinu Žvigu. „Prieš šiuos metus neturėjau tikslo atsidurti ant žurnalo viršelio, karjeros ar asmeninio gyvenimo pokyčių planų. Manau, kad tiesiog reikia leisti įvykti tam, kas turi įvykti“, – teigia ji.

Savarankiškas vaikas – laimingas vaikas

 

Vienas iš svarbiausių tėvų tikslų – padėti vaikams reikiamu metu atsiskirti nuo jų ir tapti savarankiškomis asmenybėmis, kurios gebės priimti protingus sprendimus. Kaip tėvai gali padėti savo vaikams tapti savarankiškais, išlaviruoti tarp saugumo užtikrinimo savo vaikui ir didesnės laisvės jam suteikimo?

Dar apie smurto sąvoką. vertinamieji kriterijai

Praeitą savaitę LR Seimo Teisės departamentas, pateikė išvadą, jog Mindaugo Puidoko ir kitų Seimo narių pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas gali prieštarauti LR Konstitucijai. Vienas iš pagrindinių argumentų – dviejų vertinamųjų kriterijų (žymus, šiurkštus) įvedimas į smurto sąvoką automatiškai reiškia prieštaravimą LR Konstitucijai. Daroma prielaida, kad taip susiaurinama smurto sąvoka ir sankcionuojamas nežymus vaikų mušimas ar nešiurkštus jų orumo pažeidimas.

Ko verta sąjūdžio nostalgija?

Komentaras perspausdinamas iš septintojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Nostalgija praeičiai yra labai stipri lietuvių savasties dalis. Prisirišimas prie išėjusiųjų reiškiasi žvakučių jūromis per Vėlines ir jų išvakarėse. Valstybės himnas ragina būtent iš praeities semtis stiprybės. Gyvenimo praktika daug sudėtingesnė, nes ir tos praeitys esti įvairios. Iš vienų praeičių stiprybės semtis atrodo verta, iš kitų – nelabai ar net nepageidautina. Sąjūdžio laikai beveik vienareikšmiškai laikomi vertingais ir išskirtiniais, ir Sąjūdžio nostalgija vis labiau tampa neginčijamai prasminga. Sąjūdis buvęs mūsų atgimimo Aukso amžius, kai tauta atskleidusi savo visas gerąsias savybes, kai pasireiškusi neįtikėtina žmonių vienybė ir pagalba vienas kitam, vyravusi laisvės dvasia. Sąjūdis lyginamas su šiandiena ir apgailestaujama, kad Sąjūdžio dvasia nebuvo išlaikyta: ji išsisklaidė ir išnyko. Ir vis dėlto Sąjūdžio nostalgija nėra vertinga, nes ji labiau klaidina ir painioja nei grindžia kelius ateičiai.

Sėkmė nebūtinai suvyniojama į malonius dalykus

 

Sėkmė, kaip ta Dievo dovana, nebūtinai suvyniojama į malonius dalykus. Bet jei esame pasiruošę sumokėti pirmųjų sunkumų kainą, tai net pusiaukelėje kluptelėję finišą pasieksime. Šventajame Rašte sakoma, kad nesvarbu, kaip aukštiname Kristų – gyvenimu ar mirtimi. Jei ieškosime Dievo, kai Jį galima rasti, o šauksimės Jo, kai Jis arti, būsime išgirsti. Todėl ar sėkmė, ar nesėkmė – svarbiausia, kad su Dievu.

Paprasti ir laiko patikrinti būdai, kaip sumažinti stresą

 

Jei po įtemptos darbo dienos susmuksite namie ant sofos ir leisitės į televizijos platybes arba panirsite į interneto gelmes, greičiausiai tik dar labiau išseksite, rašoma svetainėje Everydayhealth.com. Išjunkite televizorių, padėkite išmaniuosius į šalį ir vietoje to išbandykite kelis streso mažinimo būdus.

Sutuoktiniai psichologo kabinete

 

Gyvenant poroje neišvengiamai kyla įvairiausių nesutarimų. Darnų poros gyvenimą dažnai sujaukia sutuoktinių lūkesčių neatitikimas, nuomonių išsiskyrimas svarbiais gyvenimo klausimais, anksčiau patirtos nuoskaudos ir daugybė kitų dalykų. Natūralu, kad visa tai veikia poros gyvenimą, kuris ilgainiui apkarsta abiems. Nors meilė – galinga jėga, būna situacijų, kai jos nebepakanka tam, kad būtų įveikti sunkumai. Ne visada du vienas kitam svarbūs žmonės yra pajėgūs savarankiškai atsisakyti praeities nuoskaudų, asmeninių principų ir drauge su nauja viltimi kilti rytojui.

Ko niekaip nepakeisime

 

Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu.

Politologas V. Vobolevičius: šeimų organizacijos turėtų siekti didesnio sutelktumo

Visas Lietuvos šeimos politikos srityje veikiančias nevyriausybines organizacijas (NVO) vienija nuoseklesnės šeimos politikos bei geresnių sprendimų šeimos politikos srityje siekis.

Mokslininkai savo ruožtu teigia, kad politikos klausimus reikšmingus šiuo metu gali padaryti aktyvi pilietinė visuomenė. Taigi daugelio reikšmingų pokyčių šeimos politikoje galima pasiekti efektyvios šeimų NVO advokacijos dėka. Tam organizacijos privalo gilinti gebėjimus komunikuoti problemas bei prisidėti prie sprendimų formulavimo įstatymų leidyboje.

Nestandartinė pora – arfa ir fleita

Arfos ir fleitos, AISTĖS BALIUNYTĖS ir VYTENIO GURSČIO, duetas H2F gyvuoja jau trejus metus. Gruodžiui įpusėjus jaunieji muzikai, kurių talentas kasdien vis labiau skleidžiasi, surengs koncertą.

A. Baliunytė šiandien – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro arfininkė, šiais metais magistro laipsnį apgynusi Nacionalinėje Paryžiaus muzikos konservatorijoje (CNSMD de Paris), profesorės Isabelle Moretti klasėje, kur 2016 m. įgijo bakalauro diplomą. Arfininkė yra daugybės tarptautinių konkursų laureatė, prizinių vietų laimėtoja, tarptautinių festivalių dalyvė, žymių fondų stipendininkė. A. Baliunytė – vienintelė Lietuvoje arfininkė, įrašiusi ir išleidusi kompaktinę plokštelę. Tai įvyko 2008 m. merginai bendradarbiaujant su Japonijos kompanija „King International Inc.“ 2011-aisiais už pasiekimus A. Baliunytė apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Kalėdos tremtyje: tikėjimas ir papročių puoselėjimas

Pradėjome susikaupimo ir rimties laikotarpį – Adventą, kuomet tikintieji laukia Jėzaus gimimo akimirkos ir ruošiasi jai. Tai laikas, skirtas apmąstymams, įvertinti per metus nuveiktus darbus. Rodos, mums Adventas yra įprastas ir kiekvienais metais pasikartojantis. Tačiau būta ir kitokių Advento laikotarpio išgyvenimų bei patirčių.

Tikriausiai buvę tremtiniai sutiks, kad tremtyje Adventas, galima sakyti, tęsėsi ištisus metus, nes žmonės kiekvieną dieną laukė šviesios vilties ir naujo gyvenimo pradžios. Įdomu, ar tremtiniai, patyrę netektis, praradimus bei gyvendami nuolatiniame sielvarte ir skausme, laikėsi senovės papročių?

M. Mikutavičius – apie vaikystės Kalėdas ir ko po eglute laukia jo sūnus Majus

 

Paklaustas apie savo vaikystės Kalėdas, dainininkas Marijonas Mikutavičius pasakoja ilgą ir gražią istoriją. Jis taip pat išduoda, kokios dovanos labiausiai bijodavo būdamas vaiku ir kokią nesąmonę yra gavęs jau suaugęs. Atlikėjas atskleidžia, ką po eglute tikisi rasti jo pustrečių metų sūnus Majus bei kodėl šiemet žiemą jis rengia tik vienintelį koncertą arenoje, rašoma pranešime spaudai.  

Nusiminusi siela

Kažkas beldžiasi mano viduje. Kažkas prašo atkreipti dėmesį. Kažkas yra apleistas ir užmirštas. Kažkas tyliai verkia. Kažkas nematomas sudejuoja giliai viduje. Kažkas virpa paliktas vienas. Kažkas vienišas meldžiasi Dievui. Be manęs. Be mano sąmoningo pasirinkimo. Mano siela, glūdinti manyje, laukia kada aš ją pajusiu. Ir tada, kai savo sielą pajuntu, suprantu, kad ji yra neatskiriama nuo mano suvokimo, neatskiriama nuo mano esybės – ir kai ji meldžiasi – meldžiuosi aš.

Sąžinė – draugė, pagalbininkė ar... priešas?

 

Kasdienoje palyginti dažnai vartojame žodį „sąžinė“. Sakome – „mano sąžinė rami“, „švari sąžinė“, „žmogus be sąžinės“, sąžinės balsas“, „sąžinė neleidžia“ ir t. t. Sąžinė ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas. Akivaizdu, kad vieni žmonės panašiose situacijose elgiasi vienaip, kiti kitaip. Vėliau, bandant suprasti vieno ar kito žmogaus elgesį, ištariamas nuosprendis – elgėsi pagal sąžinę ar prieš ją. Taigi, žinome, kad toks „vidinis mechanizmas“, „vidinis balsas“ žmoguje veikia. Kaip ir kodėl?

Kuo naudinga vienatvė

Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas. Leidyklos VAGA neseniai išleistoje „The New York Times“ kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ (2018 m.) atpasakojami vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžiai ir kelionių po keturis žavingiausius pasaulio miestus – Paryžių, Florenciją, Stambulą ir Niujorką, istorijos.

Ką reiškia gyventi savo gyvenimą?

Ruošdamasi į darbo susitikimą su mažai pažįstamais žmonėmis keliskart persirengiu, kruopščiau nei įprastai pasidažau blakstienas, nors namuose prie savo vyro visai puikiai jaučiuosi ir susivėlusi, apsimovusi ne pirmo švarumo sportines kelnes. Kuo mažiau saugi situacija, tuo geriau norisi atrodyti. Arba, štai, netaktiškas, grubesnis kokio nors mažai pažįstamo asmens komentaras gali suktis mintyse ir sugadinti visos dienos nuotaiką. Dar vienas panašus pavyzdys – šeimoje juokaujame, kad kviestis svečius „apsimoka“ jau vien dėl atsirandančios progos idealiai susitvarkyti namus. Kažkokiu mistiniu būdu mintis apie kitus savuose namuose paskatina ryškiau pamatyti vaikų nučiupinėtus langų stiklus ar antros dienos maisto trupinius po stalu, ir neduoda ramybės.

Žinau, ką reiškia, kai nesulauki pagalbos. Nenoriu, kad tai patirtų kiti

Vilnius, koncerto pabaiga, arenos koridoriuje spaudžiasi žmonės. Vyras remia merginą prie stalo, ji šaukia. Visi mato, bet apsimeta, kad ne. Jos ginti stoja nepažįstama mergina – jaunesnė, mažesnė, bet jaučianti, kad turi padėti. Kad taptų ta mergina, Justinai teko išgyventi tėvo smurtą prieš mamą, įveikti miego sutrikimus ir panikos priepuolius. Tai jos istorija apie siekį sukurti saugesnę visuomenę.

Kad neatsitrenktum į plikų plytų sieną

 

Kiekviena mūsų pradžia, kiekvienas darbas turi vienokį ar kitokį interesą, mes tokie esame, mūsų tokia prigimtis. Žmogus, kad ir ką darytų, daro dėl ko nors. Dažnai dėl materialinės gerovės. Sakoma, tik Dievas veikia veltui, o žmogaus veiksmas, net ir pats nekalčiausias, net motinos, besirūpinančios savo vaiku, nevisiškai veltui atliekamas.

Troškimas gyventi, žinant, kad mirsi. Pokalbis su psichoterapeutu R. Petroniu

 

Artėjant dar vienų metų pabaigai ne vieną aplanko mintis apie nenumaldomą laiko tekėjimą. Apie gyvenimo pabaigą, fizinio kūno dūlumą, užmarštį ir... visos mūsų egzistencijos prasmę nebūties akivaizdoje. Kiekvienam su tokiomis mintimis tenka dorotis savaip. Žymus rusų rašytojas Levas Tolstojus, apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus susidūręs su mirties klausimu, patyrė didžiulę dvasinę krizę, kuri apvertė jo paties ir daugybės kitų žmonių gyvenimą. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas biografinėje esė apie L. Tolstojų rašo, kad, susidūręs akis į akį su Nieku, L. Tolstojus pasiryžo daryti žmones geresnius. Žinojimas, kad mirsime, regis, turėtų apversti aukštyn kojomis mūsų gyvenimą, tačiau gyvename toliau, kartais ištverdami net ir neįmanomas sąlygas – toks stiprus tas noras gyventi!

Draudimas kalbėti apie savižudybes neatitinka pasaulinių rekomendacijų

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacijos apie savižudybių ir bandymų nusižudyti atvejus neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų. Pataisas priėmę politikai nesitarė nei su psichologais, nei su žurnalistais.

Kokios pagalbos reikia išgyvenančioms krizinį nėštumą

„Atsidūrusieji krizėje netiki, kad jų situacija gali pasikeisti. O mes iš patirties žinom, kad beveik visais atvejais vaikas atsineša kraitį ir naujų galimybių, apie kurias tie žmonės net nenutuokia“, – šypsosi Zita Tomilinienė, Krizinio nėštumo centro vadovė. Per penkerius organizacijos gyvavimo metus į centrą kreipėsi daugiau nei tūkstantis moterų. Daugiausia – tų, kurios išgyvena neplanuotą nėštumą ir svarsto jo nutraukimą.

Kodėl įvyko karas?

Šių metų pabaiga visoje Europoje buvo pažymėta gausiais renginiais, skirtais paminėti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-metį. Šio karo priežastys – mįslingos. Bet tuoj po jo žymusis psichoanalitikas S. Freudas, kaip ir didis prancūzų mąstytojas H. Bergsonas (ir daugybė kitų) ėmė kalbėti apie tai, kad karo ištakos – tam tikri psichinio ir dvasinio pobūdžio procesai, vykstantys kiekviename iš mūsų. Šalia politinių ir ekonominių karo priežasčių yra mūsų vidus.

Vaikų dienos centro savanorė: draugystė – iššūkis

 

Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ savanore Migle Stanevičiūte. 

Kaip pradėjai savanoriauti?

Pradėjau savanoriauti prieš trejus metus, kai studijavau M. Romerio universitete pirmame kurse. Vienoje paskaitoje dėstytojas papasakojo apie įvairias įstaigas, o paskui mes, studentai, į jas ėjome. Jis kalbėjo apie „Vilties angelą“, ir tai mane sudomino... Pagalvojau, kad esu pirmakursė, turiu laisvo laiko, niekur nedirbu ir noriu pabandyti savanoriauti. Kartu su dėstytoju atėjom į „Vilties angelą“ ir man labai čia patiko. Pradėjau visko klausinėti. Vėliau susitikau jau konkrečiai susitarti dėl laiko, kada galiu ateiti pas vaikus.

Vaiko skausmas tėvams išsiskyrus. Kaip jį atpažinti ir kaip padėti?

 

Iki šiol nemaža visuomenės dalis dar mano, kad po skyrybų vaikui nereikalinga pagalba, kad jis pats susitvarkys ir užsigydys patirto skausmo padarytas žaizdas.
„Išties tėvų skyrybos vaikui sukelia skausmingų išgyvenimų, kurie vėliau gali sukelti dar sunkesnių pasekmių“, – teigia Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ psichologė, nuo 2013 metų dirbanti su vaikų grupėmis, Veronika Klimenkiene.

Vieną rudens vakarą

Nieko nėra jaukiau kaip ūžianti, žaižaruojanti vėjuotą rudens vakarą krosnis. Prietemoj išgirsti lyg kieno žingsnius, pamatai, kaip, blykstelėjus kambary šviesai, į kampus subėga keisti, paslaptingi šešėliai. Pakeli nuo ąžuolinio stalo storais viršeliais knygą ir bandai atspėti, ar ilgai dar bels į stiklus šiaurys vėjas. Verti knygos lapus, o raidės – didelės didelės – juda vakaro šviesoj. Skaitai ir girdi žodžių polifoniją. Ir staiga pasakai kažką gražaus. Tik – tyliai tyliausiai. Balsas skaidrus – lyg giliausiam dzūko šuliny vanduo.

Psichologas: baimė – vidinis signalas apie galimą grėsmę

 

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas JUSTINAS BUROKAS teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra.

Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Powered by BaltiCode