Kodėl mums reikia meno? 7 priežastys pagal A. de Bottoną

 

Alainas de Bottonas ir Johnas Armstrongas pirmuosiuose knygos „Menas kaip terapija“ (2013) puslapiuose prisipažįsta, kad daugelis apsilankymų puikiai vertinamuose meno muziejuose nepalieka jokio įspūdžio – tarsi būtume kažko galiausiai nepatyrę. Juknuolatos kartojama, kad menas turi „pakeisti“, tačiau pokytis galiausiai neateina. Autorių teigimu, nepatiriame meno taip, kaip tikimės, dėl daugelio priežasčių, tačiau pati svarbiausia – tiesiog nežinome sąvokos „menas keičia“ turinio. To išsvajoto ir romantizuoto potyrio prasmė mums lieka nepažini todėl, kad ši sąvoka – tuščia. Ją reikia užpildyti turiniu. Vienintelis būdas tai padaryti – išsiaiškinti pagrindines meno funkcijas ir konkrečius būdus, kaip jis veikia žmogų psichologiškai. Supažindinami su kiekviena meno funkcija taip pat pateikiame kelias trumpas ištaras iš knygos „Menas kaip terapija“.

Pri(si)minimas

Iš pirmo žvilgsnio labai paprastas dalykas. Menas padeda mums prisiminti įvykius ir asmenybes, kurių jau nebėra su mumis. Daugelį amžių dailė ir buvo naudojama šiai paprastai funkcijai — įamžinti tai, kas kada nors gali būti pamiršta. Atsiradus fotografijai, istoriškai susiformavusi dailės funkcija pasikeitė - jos, kaip įvykių ir žmonių fiksuotojos, vietą užėmė fotografijos menas. Tačiau tapyba niekuomet nepasitraukė, nes jos funkcija nebuvo tik pri(si)minti. Fotografijos užmojis taip pat kito.

Jeigu pažvelgtume į olandų dailininko J. Vermeerio darbą  „Moteris, skaitanti laišką“ (1663-1664), matytume, kad tai nėra tik prisiminimas apie šią moterį. Galima būtų sugalvoti daugybę būdų, kaip ją buvo galima nutapyti. Moters gyvenime, matyt, būta akimirkų, kai ji buvo užsiėmusi namų ruošos darbais, juokėsi, rūpinosi vaikais, nuobodžiavo, meldėsi, verkė. Tačiau Vermeeris pasirenka išskirtinę ramumos akimirką, kuri ir dabartiniame gyvenime būtų reta. Švelniai ją liečiantys saulės spinduliai, susitelkimas į gautą laišką, mąstymas apie tai, kas jame parašyta. Šis paveikslas nėra tik žmogaus portretas, jis bando priminti apie išskirtinį momentą šio žmogaus gyvenime.

Tai, kas mus gąsdina užmarštyje, dažniausiai būna kažkas labai konkretaus. Tai ne tik koks nors asmuo ar įvykis, kuris gali būti pamirštas. Norime prisiminti tai, kas mums iš tiesų rūpi, o tie žmonės, kuriuos vadiname gerais menininkais, dažnai yra tie, kurie taikliai pasirenka, ką mums pasakoti ir ką praleisti. […] Galima sakyti, jog geras meno kūrinys aiškiai suvokia to, kas yra svarbu, šerdį, o štai prastesnysis – nepaisant to, kad mums apie kažką primena – tą šerdį praleidžia pro akis. Ir tai lieka tik tuščias prisiminimas, – A. de Bottonas, J. Armstrongas.

Viltis

Dažnai gyvenime susitelkiame į prastus dalykus: nesėkmes, problemas, sudėtingus procesus. Menas padeda aplink save ieškoti grožio. Autoriai pripažįsta, jog „gražūs paveikslėliai“ dažnai laikomi blogo tono ženklu. Tarsi jie paslėptų gyvenimo sunkumus ir problemas. Tarsi jų atsakymas į skausmą būtų: jums tiesiog reikia daugiau gražių dalykų savo gyvenime. Naivoka, banalu, netgi neprotinga. Autoriai stengiasi paneigti mitą, kad gražūs paveikslai yra nereikalingi ir užmigdantys.

Pažvelkite į prancūzo Henri Fantin-Latouro paveikslą „Rožių vaza“ (1875). Jame vos vos matoma melancholija, tačiau taip pat paprastų dalykų grožis, teikiantis viltį pasaulyje, kuris kartkartėmis mums per sudėtingas.

Kuo sunkesnis mūsų gyvenimas, tuo labiau mus gali paliesti grakštus paveikslas, vaizduojantis gėles. […] Mums reikėtų gebėti, grožėtis idealiu vaizdu, nemąstant apie tai, kad galbūt jis netapo pasaulio tokio, koks jis iš tiesų yra. Graži, nors ir dalinė, pasaulio vizija gali būti mums brangi dėl to, kad puikiai suvokiame, kaip retai pasaulis paiso mūsų troškimų, – A. de Bottonas, J. Armstrongas

Skausmas

Menas gali padėti ne tik patirti teigiamas emocijas, bet ir tvirtai išgyventi blogąsias. Jis primena apie tai, jog skausmas taip pat yra teisėta mūsų gero gyvenimo dalis.

Atrodo netikėta, tačiau vienas svarbiausių dalykų, kuriuos mums gali teikti menas – išmokyti kentėti sėkmingiau. […] Pažvelkite į Richardo Serra kūrinį „Fernando Pessoa“ (2007–2008). Jis skatina giliau pažinti savo liūdesį ir sielvartą. Visuomenės tauškėjimas dažniausiai yra žvalus ir džiaugsmingas — tik pasidalinkite savo bėdomis su kuo nors ir jums pasiūlys, kaip išspręsti problemą arba žvelgti į šviesesnę gyvenimo pusę. Bet Serra darbas neneigia mūsų bėdų, neskatina džiaugtis, o veikiau primena, jog skausmas – įrašytas į mūsų gyvenimo sutartį, – A. de Bottonas, J. Armstrongas.

Pusiausvyros atgavimas

Laimė ir pilnatvė – trumpos būsenos. Galiausiai dažnai save pagauname tokiose situacijose, kai mums vis kažko trūksta – pastebime esantys ne tokie protingi, kaip įsivaizdavome. Ne tokie nuoširdūs, kaip tikėjomės. Ne tokius gražūs, kaip atrodėme vakar. Autorių teigimu, mene ieškome to, ko mums trūksta. To priežastis – noras atgauti vidinę pusiausvyrą.

Kodėl kai kuriuos žmones traukia minimalistinė architektūra, o kitus – barokas? Kodėl kai kuriems patinka tuščios betono sienos, o kitiems – Williamo Morriso gėlėti raštai? Mūsų skoniai gali priklausyti nuo to, kokios emocijos yra nuo mūsų pasislėpusios ir reikalauja atidesnio žvilgsnio. Kiekvienas meno kūrinys yra prisodrintas tam tikros psichologinės ir moralinės atmosferos: paveikslas gali būti ramus ar nenustygstantis, drąsus ar baikštus, kuklus ar pasitikintis savimi, vyriškas ar moteriškas […] ir mūsų polinkis vieną ar kitą paveikslą mėgti priklauso nuo to, kokie įtrūkiai egzistuoja kiekvieno sąmonėje. Esame alkani tokių meno kūrinių, kurie kompensuotų mūsų vidinius trupumus ir padėtų grįžti gyvybingą vidurį. Meno kūrinį vadiname gražiu tuomet, kai jis mums parodo dorybes, kurių mums trūksta, o kitą vadiname baisiu todėl, kad jis verčia mus jausti tai, ko baiminamės. Menas žada mums vidinę pilnatvę, – A. de Bottonas, J. Armstrongas

Savęs pažinimas

A. de Bottonas daugelyje savo knygų ir viešų paskaitų vis kartoja vieną teiginį – mes patys gerai savęs nepažįstame. Kalbėdamas apie romantizuotą meilės supratimą, jis klausia: koks gi čia keistas noras, kad kitas žmogus jus suprastų „visiškai“, kai jūs patys savęs nesuprantate? Menas gali padėti mums suvokti, kas esame. Kai kada dalykai, kuriuos suprantame apie save, būna sunkiai įžodinami, bet žiūrėdami į meno kūrinį galime pasakyti: „Juk čia aš.“

Mumyse pilna intuicijų, įtarimų, nuojautų, miglotų apmąstymų, keistai sumišusių jausmų, kurie visi atsisako būti apibrėžti paprastomis sąvokomis. […] Kartais susiduriame su meno kūriniais, kurie, atrodo, užkabina tai, ką mes jautėme, bet niekada aiškiai nesupratome, kas tai yra. Alexanderis Pope’as kaip pagrindinę poezijos funkciją įvardino gebėjimą pusiau susiformavusias mintis paversti aiškiomis išraiškomis. […] Kitaip tariant, mąstymo dalys, kurios buvo nuo mūsų pabėgusios ir nesuprantamos, pasiglemžiamos, redaguojamos ir tuomet grąžinamos mums geresnės, nei kad būtų buvusios prieš tai. Ir būtent tada jaučiamės, jog save pažįstame kur kas geriau nei prieš tai, – A. de Bottonas, J. Armstrongas.

Augimas

Susidūrimas su svetima mums meno forma (ar kūriniu, prieštaraujančiu mūsų įsitikinimams)  išprovokuoja aktyvią gynybą („kas čia per nesąmonė?“), nuobodulį ar nesupratimą. Knygos autoriai įsitikinę, jog tokią pirminę reakciją į meno kūrinį derėtų įveikti tam, kad augtume kaip asmenybės. Jie siūlo keletą strategijų, kaip sąmoningai neatmesti iš pat pradžių nepatikusio meno kūrinio. Pirma, visuomet pripažinti, jog jaučiatės keistai, žiūrėdami į jums svetimą meno kūrinį, o tai visiškai natūrali būsena. Juk daugelis meno kūrinių sukuriami remiantis visiškai kitokiomis pasaulėžiūromis nei mūsų. Antra, stengtis sąmoningai suprasti žmonių, kūrusių jums nepatinkantį meną, mąstymo trajektorijas. Galiausiai, pabandyti ieškoti jungčių su meno kūriniu ir savimi, kad ir kokios silpnos tos jungtys būtų.

Menas, kuris iš pat pradžių atrodo kaip visiškai mums svetimas, yra itin vertingas, nes pateikia idėjas ir požiūrius, kurie mūsų artimoje aplinkoje jau nebėra taip lengvai pasiekiami. Tokių požiūrių mums reikia tam, kad pasiektume tvarų ryšį su savo žmogiškumu. Pabrėžtinai sekuliarioje ar egalitarinėje kultūroje daugybė dalykų pasimeta. […] Iš pažiūros svetimas menas man leidžia atrasti savyje religinį polinkį, aristokratišką vaizduotės pusę, ritualų troškimą – visa tai pildo mano suvokimą, - A. de Bottonas, J. Armstrongas

Įvertinimas

Gyvename jautrumą praradusiame pasaulyje. Galbūt dėl to, kad kiekvieną dieną rutiniškai kartojame tuos pačius veiksmus, galbūt dėl to, jog įvairių medijų formuojamos patirtys atrodo kur kas patrauklesnės nei mūsų pačių patirtys. Kartais visas gyvenimas ir pasaulis atrodo toks banalus. Arba esantis kažkur kitur nei jį patiriantis žmogus. Kartais tiesiog „atbunkame“ ir daromės apatiški.

Knygos autoriai meną siūlo kaip jautrumo atgavimo būdą. Dalyką, kuris gali padėti iš naujo įvertinti aplinką ir patirtis. Menas turėtų padėti išplėšti mus iš rutiniškos kasdienybės. Padėti žiūrėti į senus dalykus naujai. Atgauti savo jautrumą.

Beno Nicholsono darbas „1943“ yra mažuose dalykuose slypinčių malonumų įrodymas. […] Šis tapybos kūrinys skleidžiasi iš sielos, kuri mėgsta paprastus veiksmus ir judesius. […] Šie paprasti veiksmai nėra herojiški, sukrečiantys ar dramatiški, bet būtent tai ir yra jų dorybė, - A. de Bottonas, J. Armstrongas

Autoriai teigia, kad tokiuose darbuose kaip „1943“ galima rasti kasdienos darbų džiaugsmą ir prisiminti ramų susitelkimą, kurį dažnai pamirštame nuolat juos atlikdami, o taip susigrąžinti džiaugsmą juos atliekant.

Galiausiai

Turbūt viena iš sąlygų autorių aprašomas psichologines būsenas patirti – susitelkti į vos kelis meno kūrinius meno muziejuje ar galerijoje. Nereikėtų stengtis pamatyti visko, apčiuopti kiekvieno, nes toks būdas taip pat įtraukia į meno rutiną ir jo „vartojimą“, o ne tykų stebėjimą.

Autoriai daugiausia kalba apie dailės ar fotografijos kūrinius būtent dėl to, kad jiems labiausiai ir trūksta mūsų, žiūrėtojų, atidos. Muziejai dažnai nesistengia (arba nesugalvoja kaip) kurti sąlygų susitelkti į kelis kūrinius. Galima būtų sakyti, kad kinas ir teatras yra svarbi meno rūšis, atliekanti visas šias funkcijas, tačiau jų peržiūra visai kitokia – ji savotiškai jau pakeičia mūsų patirties sąlygas, perkelia mus iš kasdienybės į meno patirties erdvę. O štai dailės kūriniams reikalingas sąmoningas žingsnis –susitelkti.

Paradoksalu, tačiau kuo geriau ir efektyviau meno kūriniai atliktų šias savo funkcijas, tuo mažesnio kiekio jų reikėtų. Bet, matyt, tai dar kiek utopinis scenarijus, leidžiantis toliau ieškoti prasmės mene.

Parengė Kristina Tamelytė

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode