Reklama 2

Apokalipsės instrumentas: kaip Rusijoje buvo bandomos termobranduolinės bombos

 

Užtaisas, galia prilygstantis trims dešimtims ant Hirošimos numestų bombų, dešimtys sugriautų pastatų, kelių kilometrų spinduliu iki pelenų sudeginta karinė technika ir nemenko miesto dydžio radioaktyvus debesis — prieš 65 metus, 1953 metų rugpjūčio 12 dieną Semipalatinsko poligone įvykdytas pirmasis SSRS vandenilinės bombos bandymas. Per kitus 40 metų atominiai grybai virš paprastų gyvenviečių supamos teritorijos kilo šimtus kartų. Kaip paprasti žmonės išgyveno šalia jų esančiame didžiausiame pasaulyje poligone vykdomus branduolinio ginklo bandymus?

Pirmos sovietinės atominės bombos RDS-1 maketas

Šluojant nuo žemės paviršiaus

Pirmosios SSRS vandenilinės bombos „RDS-6s“ bandymai vykdyti Semipalatinsko poligone už 60 kilometrų nuo artimiausių gyvenviečių. Tačiau milžiniško sprogimo žybsnis buvo matomas ir už šimto kilometrų. Kurtinantis griausmas girdėjosi dar toliau.

Siekiant akivaizdžiai įvertinti naujos bombos griaunamąjį poveikį, Semipalatinsko poligone buvo pastatytas tariamas miestas su tariamais pramonės ir administraciniais statiniais, išdėstyta karinė technika. Iš viso plyname lauke išdygo beveik du šimtai pastatų.

„RDS-6s“ sprogdintas žemės paviršiuje, užtaisą sumontavus 40 metrų aukščio plieniniame bokšte. Detonavimo signalas iš valdymo centro duotas rugpjūčio 12 dieną 7:30. Į orą pakilo gigantiškas įkaitęs debesis. Grybo koto diametras siekė kilometrą. Epicentre susidarė aštuonių metrų gylio ir 40 metrų pločio piltuvėlio formos duobė. Keturių kilometrų spinduliu didžiąją dalį statinių nušlavė sprogimo banga. Išlikusių statinių toliau naudoti nebuvo galima dėl radiacinio užterštumo.

Pirmos sovietinės vandenilinės bombos bandymai 1953 metais. Archyviniai kadrai

Semipalatinsko poligone buvo įvykdyta daugiau nei 200 branduolinių sprogimų ore ir ant žemės. Bandomieji sprogdinimai tęsėsi iki 1963 metų spalio, kai įsigaliojo branduolinių bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu draudimo sutartis. Nuo tada sprogdinimai vykdyti tik po žeme.

Poligonas buvo viena iš labiausiai įslaptintų SSRS vietų. Čia patekdavę šauktiniai nė nežinojo, kur juos veža. Aleksandras Čumovickis, Semipalatinske inžinerinėse pajėgose tarnavęs nuo 1979 iki 1981 m., prisimena: „Kol nepamačiau iškabos „Galutinė“ — taip vadinosi paskutinė geležinkelio stotelė, — neturėjau supratimo, kur vykstame. Tarnaudami toli gražu ne visada žinodavome, ką ir kodėl darome. Pavyzdžiui, važiuodavome į stepę tiesti elektros kabelių. O kur jie veda ir kokia jų paskirtis — niekas nesakydavo. Apie bandymus, žinoma, neįspėdavo. Tačiau kai pirmą kartą driokstelėjo, susiprotėjome patys. Sunku nesuprasti, kai kareivinėse staiga pašoka taburetės“.

Bandymų poligonas buvo įsitaisęs ant Irtyšiaus kranto už 130 kilometrų nuo apskrities centro — Semipalatinsko. Didžiulė teritorija: beveik dvidešimt tūkstančių kvadratinių kilometrų. Mokslininkai, bandytojai ir kariškiai gyveno Kurčatove.

„Visi miesto civiliai gyventojai vienaip ar kitaip buvo susiję su poligonu. Veikė itin griežtas leidimų režimas. Kontaktai tarp laisvai samdomų ir kariškių draudžiami. Kurčatovas nebuvo pažymėtas jokiame žemėlapyje, o specialūs traukiniai su bandymų įranga atvykdavo tik naktimis“, — pasakoja Čumovickis.

Mokslo karūn

Branduolinio ginklo bandymai šalia Semipalatinsko prasidėjo 1949 metais. Pirmasis užtaisas „RDS-1“ buvo santykinai nedidelės galios — 22 kilotonų, — tačiau sugriovė JAV priklausiusią naujo tipo ginklo monopoliją. Per kelerius metus SSRS sukurtos gerokai galingesnės — termobranduolinės arba kitaip – vandenilinės – bombos. Iki 1953-iųjų rugpjūčio Andrejaus Sacharovo vadovaujami mokslininkai sukūrė „gaminį RDS-6s“ — „specialųjį reaktyvinį variklį“.

Bombos konstrukcija buvo paremta vadinamuoju sluoksniuoto pyrago principu. Sferinis atominis užtaisas buvo padengtas pakaitomis einančiais termobranduolinio kuro ir urano-238 sluoksniais, kuriuos iš viršaus dengė cheminiai sprogmenys. „RDS-6s“ naudotas kietas cheminis junginys — ličio-6 deuteridas. Taip sprogimo metu susidarydavo kitas termobranduolinis kuras — tritis.

Termobranduolinio ginklo pionieriai – JAV, tokį užtaisą išbandžiusios 1952 metų lapkričio 1 dieną Ramiojo vandenyno Enivetoko atole. Sprogimo galia viršijo dešimt megatonų, ir tada tai buvo absoliutus rekordas.

Tačiau amerikiečiai susprogdino ne visai bombą. Įrenginys „Ivy Mike“ svėrė apie šešiasdešimt tonų ir buvo kelių dešimčių metrų aukščio. Sovietinis užtaisas nors ir buvo silpnesnis — „vos“ 400 kilotonų galios — tačiau pakankamai kompaktiškas, kad šį septynias tonas sveriantį kovinį užtaisą būtų galima gabenti bombonešio „Tu-16“ bombų skyriuje.

Vandenilinės bombos sukūrimas ir sėkmingas išbandymas tapo ne tik rimtu kontrargumentu JAV ir SSRS politinėje priešpriešoje, tačiau ir paskatino kosmonautikos vystymąsi – po sėkmingų „RDS-6s“ bandymų, Koroliovo OKB buvo pavesta sukurti tarpkontinentinę balistinę raketą, galinčią nugabenti užtaisą į kitą pusrutulį.

Liudininkai per prievartą

Semipalatinsko poligonas veikė iki 1991 metų. Iš viso čia įvykdyta apie 470 branduolinių sprogimų. Ir nors bandymų stengtasi neafišuoti, žmonės srities centre ir aplinkinėse gyvenvietėse sprogimų pasekmes jautė savo kailiu.

Semipalatinske gimusi ir didelę gyvenimo dalį pragyvenusi Anna Kondaženko prisimena: „Kiekvienas sprogimas būdavo kaip nedidelis žemės drebėjimas. Įprastai sprogdindavo išeiginių dienų rytais. Vėliau apie būsimus bandymus mus pradėjo įspėti per radiją. Tada visi stengdavosi išeiti į lauką. Tačiau kai kurie bėgdavo prie spintų, indaujų ir spausdavo visa tai prie senų, kad nesudužtų indai. Kartais sprogimai būdavo ypač galingi — išlūždavo langų rėmai su stiklais. Ypač stipriai purtydavo viršutinius aukštus. Pačių sprogimų nematydavome, jie buvo požeminiai. Bet, pavyzdžiui, mano mama, kai bandymai dar būdavo vykdomi paviršiuje, branduolinius grybus stebėjo ne kartą. Žmonėms stebėti šiuos gražius, tačiau bauginamus reginius stebėti būdavo labai įdomu“.

Pražūtingas radiacijos poveikis tada irgi buvo aktuali tema. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad arčiausiai poligono esančiuose aūluose gimdavo įvairių apsigimimų turintys neįgalūs vaikai, o avys ir karvės atsivesdavo dvigalvius ėriukus ir veršelius. Visi tokie atvejai būdavo kruopščiai slepiami, prisimena Semipalatinsko gyventojai.

Uždarius poligoną, gyventojams buvo žadamos kompensacijos ir lengvatos. Būdavo netgi dalinami pažymėjimai — vadinamosios „poligono kortelės“. Bet iširus SSRS, ši programa nutrūko — dauguma Semipalatinsko gyventojų taip nieko ir negavo.

Technologijos.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode