Reklama 2

6 garsios legendos ir istorinis jų pagrindas

Žmonija nuo senų laikų mėgsta istorijų pasakojimą, o mitai ir istorijos kaitina vaizduotę. Moderniaisiais laikais sukurtame epe – Johno Ronaldo Reuleo Tolkieno knygoje “Žiedų valdovas” – pasakojama apie tamsų, gąsdinantį ugnies kalną. Įdomu tai, kad jis turi realų prototipą – Strombolio ugnikalnį Sicilijoje, dar vadinamą „Viduržemio švyturiu“ – kuris rašytojui paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad britas galiausiai įtraukė kalną į savo kūrinį.

Bet egzistuoja ir daugelis kitų pavyzdžių, kai realūs objektai ar įvykiai tampa mitologijos dalimi. Portalas „IFL Science“ atrinko šešis ryškiausius ir įdomiausius atvejus.

Kraterio ežeras ir dievų mūšis

Šiaurės Amerikos klamatų gentis tiki, kad Kraterio ežeras Oregono valstijoje kažkada buvo kalnu – ir jis buvo vadinamas Mazama. Ir jame esą gyveno požemio dievybė Llao. Epiniame mūšyje susikovus Llao ir dangaus dievui Skellui, ugnis ir dūmai esą kilo į dangų virš Mazamos ir gretimo kalno, vadinamo Shasta. Llao pralaimėjo mūšį ir buvo priverstas grįžti į požemių pasaulį. Skellas sugriovė kalną virš pralaimėjusio dievo galvos ir įkalino jį amžiams – viršuje jo palaidojimo vietos sukurdamas gražų ežerą.

Bet pasirodo, šis mitas atspindi prieš 7700 metų įvykusį ugnikalnio išsiveržimą – kuris, geologų manymu, buvo 40 kartų stipresnis už 1980-ųjų šv. Elenos sukeltą kataklizmą. Milžiniškas lavos rezervuaras praplėšė Žemės plutą, aplinkoje išsprogdindamas milžinišką skylę, kuri galiausiai užsipildė lietaus vandeniu.

Šri Lanka ir beždžionžmogių armija

Indų sanskrito tekstas Ramayana pasakoja klasikinį pagrobimo scenarijų. Dievo Rama žmona Sita pagrobiama ir nugabenama į Demonų Pasaulį, esantį Lankos saloje. Dievo brolis Lakshma ir beždžionžmogių armija tarp Indijos ir Lankos pastato plūduriuojantį tiltą („Ramos tiltą“), kuriuo jie persikelia salą ir įveikia demonų karalių Ravaną.

Ir nors ši sakmė pilna įmantriausių papildomų detalių, Ramos tiltas iš tiesų egzistuoja: nuotraukose iš oro matyti 48 kilometrų ilgio tiltas, pastatytas iš kalkakmenio, šiuo metu esantis keleto metrų gylyje po vandeniu – tiltas, kuris jungė vietoves ir, ko gero, įkvėpė senovinę indų legendą. Manoma, kad iki XV a. statinys buvo virš vandens, bet vėliau užklupęs ciklonas atnešė didelę audrą, kuri ir paskandino tiltą.

Keliaujanti žvaigždė

Apie 1006-uosius metus viso pasaulio astronomai pastebėjo tai, ką jie pavadino „keliaujančia žvaigžde“ – bet Persijos žynys Ibn Sina pateikė itin detalų aprašymą. „Gydymo knygoje“ (pers. Kitab al-Shifa) jis aprašė, kaip laikinas objektas, kurį galima buvo matyti danguje keletą mėnesių, keitė spalvą. Ibn Sina taip pat pažymėjo, kad prieš visiškai nublankdamas, objektas pažėrė kibirkščių spiečių.

Ilgą laiką vėlesni mokslininkai galvojo, kad tai buvo kometa – bet dabar jau žinoma, kad persų žynys matė supernovos sprogimą, nutikusį prieš 7200 metų – ir kurio šviesa Žemę pasiekė pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje. Ir nors sprogimo regimojo spektro šviesa dabar jau išnykusi, NASA „Chandra“ rentgeno observatorijoje vis dar galima pastebėti šio įvykio energijos likučius. Spalvos pasikeitimas šiuo atveju greičiausiai reiškė dviejų baltųjų nykštukių susijungimą, kuris sukėlė ypatingai stiprų supernovos sprogimą, sutviskusį spalvomis.

Atlantida

Turbūt žinomiausias žmonijos istorijos mitas yra apie Atlantidą – legendinį žemyną, pirmą kartą paminėtą graikų filosofo Platono. Mite pasakojama apie išsivysčiusią civilizaciją, kuri pražūva bangose. Apie Atlantidos mitą daug diskutuojama, bet dalis archeologų mano, kad istorijos pagrindas – Minų imperijos griūtis.

Prieš 3650 metų stiprus ugnikalnio išsiveržimas sukrėtė Santorino salą. Didžiulis magmos rezervuaras ištuštėjo taip katastrofiškai greitai, kad salos branduolys įgriuvo, kas sukėlė cunamį, nusiritusį per visą Kretą. Tad apibendrinant – taip, Mino civilizacija tikrai žuvo bangose, ir ilgą laiką pasaulis apie ją nieko nebegirdėjo.

Griausmo paukštis ir banginis

Kita Šiaurės Amerikos indėnų gentis pasakoja apie Griausmo paukštį (angl. Thunderbird) – milžinišką antgamtišką geradarį, iš dangaus puolusį į vandenį ir užmušusį žmones žudžiusį banginį, terorizavusį kvileutų gentį.

Pasakojama, kad Griausmapaukščio ir banginio dvikovos metu kilo milžiniškos bangos, ir daugybę žmonių dėl kilusio chaoso žuvo net ir būdami sausumoje. Galiausiai Griaustinio paukščiui pavyko ištraukti banginį iš vandens, ir žmonių geradarys su trenksmu nutėškė banginį ant žemės paviršiaus.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje archeologai aptiko, kad apie 1700-uosius vandenyne JAV šiaurės vakarų pakrantėje iš tiesų vyko žemės drebėjimas, manomai sukėlęs cunamius. Šie buvo tokie dideli, kad ne tik nušlavė Amerikos krantą, kuriame gyveno gentis, bet pasiekė net ir Japoniją.

Tuo tarpu realų prototipą manomai turi ir Griaustinio paukštis – tai priešistorinis paukštis aiornis, kurį dar galėjo pamatyti pirmieji Amerikos gyventojai, atsikraustę čia po ledynmečio. Manoma, kad 5 metrų sparnų mostą turėjęs paukštis galėjo leistis ant į krantą išplukdytų banginių lavonų ir šiais maitintis. Žinoma, tai, kad toks paukštis galėtų pakelti banginį – čia jau gryna fantazija.

Didysis tvanas

Ne, žinoma, didelis laivas, pilnas gyvūnų porų, neturi jokio realaus pagrindo. Bet kaip ir daugumoje apokrifinių tekstų, epinis biblinis tvanas galėjo būti paremtas ankstesnių laikų pasakojimais. Ir šiuo atveju pirmas dalykas, šaunantis mokslininkams į galvas – Gilgamešo mitas. Šioje Mesopotamijos sagoje, kuri datuojama 7-uoju amžiumi prieš mūsų erą, dauguma dievų nusprendė sukelti potvynį, kuris sunaikintų pasaulį.

Bet vienas iš dievų – Ea – liepė žmogui, vardu Utnapishtimas, pasistatyti laivą, kuriame tiltų jis pats, jo šeima ir jo gyvuliai. Toliau viena pirmųjų užrašytų žmogaus sukurtų istorijų vystosi jau daugumai gerai žinomu keliu – tad ar gali būti, kad toks potvynis iš tiesų kažkada buvo?

Geologiniai duomenys rodo, kad Šiaurinė Juodosios jūros dalis, esanti prie dabartinės Turkijos, paskutinio ledynmečio metu prieš 11 500 metų prarado visą sukauptą ledą – ir pastarasis nutirpo taip, kad ištirpęs vanduo nubėgo ne į Juodąją, bet į Šiaurės jūrą, o Juodoji jūra pradėjo džiūti. Tuo tarpu Viduržemio jūros baseinas ėmė pilnėti jūros vandeniu iš Atlanto vandenyno. Šias dvi vandens teritorijas skyrė sausumo juosta.

Galiausiai, Viduržemio jūra ėmė piltis į Juodąją jūrą. Vandens masė pralaužė natūraliai susidariusį barjerą, ir tų vietų gyventojai, jei ten tokių buvo (o juk greičiausiai buvo), galėjo tapti liudininkais krioklio, 200 kartų didesnio už Niagaros krioklį – užpildantį 120 kvadratinių kilometrų ploto žemumą per vieną dieną.

Taigi, mitai gali būti kerintys ir atimantys žadą pasakojimai. Bet tarpu mokslas – tai šis tas galingiau. Jis ne tik pasakoja tikras istorijas – kartais jis parodo ir tai, kad pasakos iš tiesų gali būti ir realybe.

Technologijos.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode