Reklama 2

Ar žinote, kur buvo išrastos pėdkelnės?

Beveik prieš šimtmetį Amerikoje veikianti chemijos kompanija užsimojo sukurti medžiagą, galinčią pakeisti šilką. Kol brangų ir ploną šilko siūlą išskiria šilkverpio vikšrai, chemikas Wallace`as Carothersas kartu su komanda mėgino sukurti medžiagą, pasižyminčią panašiomis savybėmis.

Mokslininkų grupė sukūrė polimerus – išskirtinai stiprius plastiko gaminius. Pirmasis jų išradimas – sintetinė guma, dar vadinama neofrenu.

Tačiau ne tai buvo didysis komandos laimėjimas. Chemikas Julianas Hillas, eksperimentuodamas laboratorijoje, įkišo maišiklį į kaitintuvą su baltu lipniu plastiku. Mokslininkas pastebėjo, kad iš pakaitinto plastiko galima lengvai ištempti labai stiprų tąsų siūlą.

Taip buvo išrastas sintetinis, iš naftos, vandens ir oro pagamintas siūlas, toks pat tamprus, kaip šilkas. Šiandien šią medžiagą vadiname nailonu.

1934 m. kompanija „Du Pont“ jau gamino didžiulius dirbtinio šilko audinių kiekius. Nors pirmasis nailonas lengvai glamžėsi, pirkėjams, ypač pėdkelnes pamėgusioms moterims, tai nerūpėjo – nailonas buvo kur kas stipresnis už šilką.

Iš kur kilo Jono vardas

Vardą Jonas laikome vienu lietuviškiausių vyrų vardų. Iš tiesų Jonas – svetimos kilmės, į Lietuvą atkeliavęs iš vokiečių, rytų slavų, lenkų. Jonas taip įsitvirtinęs, nes į lietuvių kalbą atėjo jau prieš 600 metų, net prieš krikštą.

Jono vardo reikšmė kildinama iš hebrajų kalbos „Jahvė išklausė“.

Lietuvoje Jonas ne visada buvo Jonas. Bažnytiniuose raštuose randama forma Yohannes. Vėliau – Ivonas. O dabartinė forma atkeliavo iš lenkiško vardo Jan.

Jonas – toks senas, bet vis dar populiarus vardas. Gal todėl, kad ne vienas, besivadinantis Jonu, tapo šventuoju – Biblijoje yra apie 200 šventųjų Jonų. Iškilių Jonų turėjo ir lietuviai: Biliūną, Basanavičių, Maironį, Jablonskį.

Ir dabar Jonas patenka į populiariausių vardų dešimtuką.

Viduramžiais žemaičiai buvo kildinami iš saksų

Vėlyvaisiais viduramžiais istorikai itin domėjosi įvairių tautų kilme. Turimi šaltiniai tiesioginių žinių apie tolimą praeitį nesuteikdavo, todėl tekdavo ieškoti įvairių sąsajų, konstruoti hipotezes ir teorijas. Kaip žinoma, nuo XVI a. lietuviai ėmė save kildinti iš senovės romėnų. Mažiau žinomas kiek ankstesnis bandymas paaiškinti žemaičių kilmę.

1416 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime pasirodė 60 žemaičių vyrų delegacija, kuri paskelbė „Skundą prieš Vokiečių ordiną“ ir prašė padėti jiems priimti krikščionybę. Būtent ten susirinkimo dalyviui vokiečių kronikininkui Dytrichui iš Nyheimo turėjo kilti mintis susieti paskutinius jam žinomus pagonis žemaičius su kadaise savo pagonišku atkaklumu Vokietijoje garsėjusiais saksais.

Aprašydamas frankų ir saksų karus, Dytrichas iš Nyheimo nurodė, kad dalis saksų, nenorėdami paklusti frankų valdovams, iškeliavo ir įsikūrė Žemaitijoje. Toliau buvo išvada – „Žemaičių žemė, kaip pasakojama, yra kilusi iš senųjų saksų“. Kadangi saksai savo ruožtu buvo kildinami iš Aleksandro Makedoniečio karžygių, žemaičiai savo kilmės liniją galėjo nuvesti dar giliau.

Deja, ši mokyta XV a. kronikininko teorija Lietuvos ir Žemaitijos veikiausiai nepasiekė. Vėlesnių autorių veikaluose žemaičių kilmės teorija nebuvo plėtota, tačiau liudija atsirandantį šio krašto įvaizdį Europos raštijoje.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode