„Karą laimėjo vieni, medalius nešioja – kiti...“

Visada kankino keistas klausimas, ar lemtingąją sausio 13-osios naktį prie Lietuvos valstybės širdies – Seimo rūmų, televizijos bokšto – buvo mažeikiškių, ar mes tik tuos įvykius, kaip sakoma, „pačiupinėjome“ keletą dienų prieš ir keletą dienų po. Ar buvo ten mūsų rajono žmonių, kurie gausiai rinkosi prie pašto, kėlė valstybines vėliavas prie pastatų, budėjo prie televizorių ekranų. Pasirodo, vis tik buvo. Vienas tokių žmonių – žinomas daugelio Mažeikių gyventojų, Savivaldybės tarybos narė Judyta Čejauskienė, kuri maloniai sutiko apie tai papasakoti „Būdo žemaičių“ skaitytojams.

 

– Jūs lemtingąją sausio 13-osios naktį sutikote Vilniuje, kaip ten pakliuvote?

  Mano vyras tarnavo Lietuvos muitinėje ir jis išvyko saugoti Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. Įvykiai klostėsi dramatiškai, visą naktį bėgiojau nuo radijo taško, kuris transliuodavo įvykius 15 minučių anksčiau nei televizijos laidos, kvepėjo paraku ir tikrai buvo neramu. Tada nebuvo mobiliųjų telefonų ir tik mūsų deputatas Vytautas Kvietkauskas pranešė, jog mes nesijaudintumėm, mažeikiškiai gyvi ir sveiki, bet, kadangi prasidėjo LRT rūmų šturmas, tikrai buvo klaiku. Mano draugai Justinas ir Birutė Šeštakauskai tai suprato ir tiesiog atvažiavo raudonais „žiguliais“, susidėjom sumuštinius, termosus ir išvažiavom ieškoti savųjų. Rasti, tiesa, nepavyko, nes kažkur ties Panevėžiu pasukom skirtingais keliais ir mano vyras namuose rado raštelį: „Šuo pas Audronę, o aš Vilniuje.“ Dabar atėjo eilė jaudintis jam.

– Kokios nuotaikos tuo metu tvyrojo Vilniuje?

  Sakyčiau, labai kovingos. Didžiulė minia žmonių, jauni vaikinukai su armatūros strypeliais aplink Parlamentą, dalijama arbata, visi lyg viena šeima. Tokios vienybės nesu gyvenime regėjusi. Liko lyg giminės: moteris su mergaite, kuri nenorėjo palikti savo posto, Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos pavaduotoja, vaikinukas iš Marijampolės. Pradžioje mes stovėjome prie televizijos bokšto. Skambėjo studentų dainos apie sėjamą liną, kad nesprogtų Ignalina, ekspromtu kuriami kupletai ir... baisi nuojauta, kad tuoj kas nors įvyks. Beje, galiu drąsiai pasakyti, kad ten buvo ramiau nei Mažeikiuose, viskas aišku, ten jie – čia mes. Takoskyra labai ryški. „Jedinstvos“ transliacijos tiesiog kėlė juoką. Po to paskelbė, kad jau šturmuojamas Parlamentas, bet tai buvo melagingas pranešimas, kad išsklaidytų žmones, o mes ir pasidavėme. Sėdom į mašiną, atvažiavome prie Seimo. Ant tilto sutikome tankų ir šarvuočių koloną. Metėm mašiną, palikom net atrakintą (garbė vilniečiams – nedingo niekas), nubėgome prie Parlamento. Išsirinkome vietą... Taigi trečias langas nuo galo, prie M. Mažvydo bibliotekos, yra mano, ir rožių krūmas irgi mano, tik, gaila, jo nebėra.

– Ar teko sutikti kitų mažeikiškių?

– Taip, ten mačiau, be mūsų, gydytoją Kontarą su sūnumi, skautų vadą A. Višnevskį su trimis vaikinukais, invalidų draugijos pirmininką Rimkų. Įsidėmėjau, jog jis nuolat ėjo ratu aplink Parlamentą su didele vėliava kaip dalgiu ant paties, jį lydėjo dar du mažeikiškiai. Buvo daug mūsų studijuoti išvykusių mokinukų. Kitų mažeikiškių sulaukėme po 3 dienų. Labai džiaugiausi išvydusi Sodų vidurinės mokyklos tikybos mokytoją Z. Remezienę, mokinius R. Adomaitį ir ypač E. Donėlą, kuris niekada nesiskirdavo su fotoaparatu. Jis įamžino tai, ką suspėjo: tankus prie bokšto, sušaudytus langus, ant strypų pamautus tarybinius pasus ir barikadas.

– Kas labiausiai įstrigo atminty iš tos nakties įvykių?

– Vienu žodžiu neapsakysi. Kol po minią plaikstėsi kariškai išmuštruoti vyrukai ir siūlė trauktis, E. Masytė visus ramino savo daina „Laisvė“. Dainavo maestro V. Kernagis ir giedojo visi Ūdrio ariją. Atrodė lyg savotiškas teatras, bet prasidėjus televizijos bokšto šturmui, teko išsižioti, nes nuo garso galėjo sprogti ausų būgneliai, kulkos ore palikdavo švytinčius pėdsakus, o jų švilpesį iki šiol girdžiu sapnuose. Vyrų komentarai, jog šaudo tuščiais, o dabar pilnais, varė į neviltį. Prisiminėme, jog neturime dokumentų, tai ant rankų užsirašėme vardus ir pavardes. Atmenu, kaip gydytojai atvykdavo „Greitosios pagalbos“ automobiliais ir kreipdavosi į minią, kad reikia vienos ar kitos grupės kraujo, visi kaip kareiviai tyliai sušokdavo į mašiną ir išvykdavo. Apie 4 valandą ryto pradėjo grįžti kruvinais rūbais bokšto gynėjai. Įstrigo šaukiantis vaikinas, kad visi liptų lauk iš autobusų, nes tankai iš jų padaro tik pusės metro metalo krūvą. Visus drąsino nuolat eteryje kalbantys deputatai, visi ypač laukė K. Motiekos ir Z. Vaišvilos. Jie jau mokėjo tautai pasakyti taip, kad būtų gyvus sutrypę, bet nepajudinę. Ir visus laiminanti kunigo R. Grigo malda. Po to prasidėjo barikadų statybos, vyrai iš statomo dabartinio Seimo viešbučio vilko armatūrą, cemento blokelius ir pastatė garsiąsias barikadas. Į jas 9 valandą ryte ir vėlėsi tankečių vikšrai. Sakyčiau, tai buvo geras ėjimas, jei ne barikados, kraujo būtų buvę daug, nes aplink Parlamentą budėjo apie milijoną žmonių. Aikštė sausakimša ir žadėtajam „Jedinstvos“ mitingui vietos neliko.

– Prieš tokius įvykius kankina nuojauta. Ar jautėte kažką fatališko?

– Nežinau, ar tai nuojauta, bet visi labai laukėme ryto. Atrodė, jei sulauksim, viskas pasikeis. Atmenu, virš minios šlapią, darganotą dieną praskrido gulbė, minia verkė ir sakė, jog tai ženklas iš dangaus. Skaudu buvo ryte suvokti, jog netekome tiek daug gynėjų, įstrigo rusė, kuri klūpojo sniego košėje ir maldavo atleisti, nes jie nežino ką daro. Garbė vilniečiams, kurie virė siubą ir nešė gynėjams, kurie dalijosi šiltais drabužiais.

– Kada suvokėte, kad laimėjote?

  Kai atvyko sovietų derybininkai, aš nesu šaukiantis žmogus, bet žodį „Lietuva“ šaukiau pro ašaras, o du pirštai, iškelti į viršų, net sustingo. Žurnalistai irgi atliko savo misiją, iš kokių šalių tik nebuvo, medžiuose, ant stogų – visur kameros. Eglę Bučelytę laikau laisvės simboliu, ypač jos žodžius: „Mes gyvi, mes esame“, nuolat kartojamus šturmo metu, ir po to 15 minučių tylos ir eteryje: „Kalba Kaunas, čia aš, Liucija Baškauskaitė.“ Prasidėjus deryboms supratome jog laimėjome, o aš supratau, jog kojos dygsta iš sprando.

– Provokuojantis klausimas: ar šiandien darytumėte tą patį, eitumėte prie Parlamento, stovėtumėte šaltyje tris dienas?

  Jei būtų panaši situacija, taip, ir net negalvodama. Mes visi tą dieną sveikinamės – su mūsų laisve. Juk tada mes stovėjome už laisvą nepriklausomą valstybę ir tikrai nežinojome, jog valdžia gali pasinaudoti apsukrūs valdininkėliai, besirūpinantys savo gerove, o ne tauta, mes stovėjome už teisinę, o ne už teisminę valstybę, tikėjome sąjūdžiu ir Lietuvos žmonėmis. Ir dabar tikime. Ir medalių tikrieji gynėjai nenori, į juos žiūri tiesiog skeptiškai, prisimindami seną anekdotą – karą laimėjo vieni, medalius nešioja kiti.

Kalbino Gajutė ABELKIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode