Reklama 2

Trys kalėdiniai laiškai, arba mūsų kraštiečiai apie Kalėdas svetur

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o pasauliui plačiau atvėrus savo sienas, po jį pasklido ir mūsų kraštiečiai. Tai – kažkieno šeimos narys, buvęs klasės draugas, bičiulis ar kaimynas, bendrakursis, o gal bendradarbis. Kaip didžiąsias metų šventes sutinka lietuvaičiai?

Mažeikiškė Rasa P. 2006 m. į Airiją išvyko tiesiog trumpam pasižvalgyti baigusi ekonomikos studijas. Šiuo metu toliau „tebesižvalgo“ ir Dubline dirba rimtoje tarptautinėje kompanijoje „PhoneWatch“.

 

 

Pirmasis laiškas

Gruodžio10 d. išvakarėse mums buvo pasakyta, jog į darbą reikia apsirengti patogiai, kad 19.30 val. numatyta vakarienė ir viskas:) 15.30 val. gavom elektroninį laišką, kad reikia eiti į labai svarbų susirinkimą. Susirinko visas skyrius – 11 žmonių, laukiam tik vadovų. Praėjo penkios minutės, jų nėra, dar penkios – jų nė ženklo:) Tada gavom žinutę, kad turim paskambinti vadovams Markui ir Kellie per Skype. Buvo paaiškinta, kad mums reikės juos surasti ir, norėdami tai padaryti, turėsime atlikti įvairias užduotis.

Taip pat, kad visą tą laiką būsime prirakinti vienas prie kito, tad turėsime laikytis kartu. Buvom padalinti į 2 komandas, manoji turėjo surasti Marką. Pirma užduotis buvo padainuoti kito skyriaus vadovui proginę kalėdinę dainą ir tada gavom instrukcijas, ką daryti toliau. Mus surakino tikrom grandinėm ir taip lakstėm po Dubliną įveikdami galybę užduočių. Išėjo tikras realybės šou! Kiekvienos užduoties atlikimą reikėjo nufilmuoti, nufotografuoti ir kaip daiktinį įrodymą išsiųsti savo komandos vadovui. Įvykdžius vieną užduotį, sekė kitos. Jų buvo pačių įvairiausių: surasti barą Tara gatvėje ir paprašyti barmeno po vieną gėrimą iš „pabėgėlių“ sąskaitos, išgerti jį ir atsiųsti nuotrauką su tuščiais buteliais; nubėgti į žymųjį Temple rajoną (mėgstamas turistų ir vietinių dėl vienoje vietoje esančių barų, kavinių, klubų ir parduotuvių), nubraižyti šokinėjimo kvadratus ir visiems nesuklydus peršokti; reikėjo rasti Molly Malone statulą, kuri buvo perkelta į naują vietą Suffolk gatvėje; susirasti gatvės muzikantą, nusifilmuoti kartu ir vienai merginai jį pabučiuoti. Ši garbė atiteko man! Į tokį mūsų lakstymą ir grandines dėmesį atkreipė ne tik smalsuoliai gatvėse, bet ir policija. Mus sustabdė ir pasidomėjo, nuo ko mes čia taip surakinti ir klykaudami bėgam. Kai paaiškėjo, kad čia kalėdinis pokštas, mes toliau tęsėme užduočių atlikimą. Ilgai niekaip nesupratome, kur mūsų vadovai galėjo būti pasislėpę, nes puikiai valdė situaciją ir žinojo kiekvieną žingsnį bei numatydavo naujas užduotis. Vienoje vietoje vyko didžiulė vaikų kalėdinė šventė,o žmonių minios.   Mes turėjome atsidurti jos sūkuryje, apsimesti, kad esame programos dalyviai – šokėjai – ir sušokti. Bešokant gavome žinutę, kad labai gerai atrodome. Tuo metu nujautėme, kad vadovai yra kažkur netoliese. Tada pastebėjome juos kvatojant vienoje iš gatvyčių netoliese. Po 2 val. trukusių išbandymų mūsų komanda laimėjo ir už pergalę penktadienį buvo sutrumpintos darbo valandos.

Po to sekė vakarienė ir gėrimai iki ryto:)

2016 m. proga siunčiu gražiausius linkėjimus savo gimtajam miestui – Mažeikiams.

Rasa

Charizmatiška asmenybė Gediminas Andriejauskas apie 1985 m. Mažeikiuose jau buvo žinomas kaip gabus muzikantas, dainų atlikėjas ir kūrėjas. Jis niekada negalvojo, kad gyvenimo keliai pasisuks nuo gimtųjų Mažeikių ir nuves link Švedijos, kur atsidūrė beveik su pirmąja emigracijos banga. Vėliau, apie 2000 m., paskui brolį į Švediją patraukė legendinių šlagerių „Tavo diena“, „Berneli katino akimis“, „Naktinis traukinys“ ir kt. atlikėja Lina Andriejauskaitė. Tuomet pop grupė „Vidurnaktis“ jau buvo savo šlovės viršūnėje. Keista, bet Liną iš gimtinės išvarė... meilė.           

Antrasis laiškas

     Sveiki, mes Švedijoje gyvename būryje. Tai sesuo Lina, brolis Valdas, mano dukra Džeineta ir vyresnysis sūnus Dovydas. Kalėdas visada švęsdavome visi kartu susirinkę ir tai vyko daug metų. Dažniausiai pas tą, kurio tuo metu buvo geresnės sąlygos. Daug metų šventėm pas sesę, keletą metų pas mane, pas mano sūnų ir pas dukrą. Buvo, kad teko net nuomotis namą miške, kad sutilptų visi norintys, ir tai kartojosi keletą metų. Bet...

 Paskutiniu metu Kalėdas šventėm vis mažesniame ratelyje dėl atsiradusių pasikeitimų. Jaunėlis sūnus vedė ir nuolat gyvena Klaipėdoje, vyresnysis – sukūrė įmonę Švedijoje ir jau rimčiau rūpinasi sava šeima. Tad jau keletą metų, kaip jo pasirinkimas yra sutikti šventes ne būryje. Padidėjus dukros šeimai (gimus dukrelei), keletą metų irgi keitėsi mūsų šeimos tradicinis Kalėdų šventimas. Šiandien vis labiau mažėja švenčiančių ir pasigirti gausiu būriu jau nebegalėtumėm, nors ir stengiamės išlaikyti senąją dvasią.

   Šiemet sutikti šventes visiems kartu nebeišeis jau dėl mano suplanuoto išvykimo į Lietuvą ir mano draugės noro atšvęsti su savo šeima. Nereikia slėpti, mes senstam, laikas keičiasi ir mes keičiamės, deja... Dar yra išlikęs malonus įprotis susisveikinti. Ar prieš Kalėdas, ar po jų, vis tiek vienas kitą aplankome, kad pabūtume kartu ir pasilabintume.

   Pačios šventės čia švenčiamos kaip ir Lietuvoje. Tai sotus valgymas ir visokiausių patiekalų ragavimas, nes stalas visada yra suneštinis. Būtinai skamba muzika, dainos ir grojimas įvairiais instrumentais. Daug juoko ir žaidimų būna vakarėliuose, kuriuos visada sumaniai organizuoja sesuo Lina. Per Kalėdas visada keičiamės dovanėlėmis. Jas iš anksto išsitraukiame burtų keliu, apsilankydami prieš tai pas tą, kuris organizuoja apsikeitimo dovanėlėmis šventę. Žinodamas, kam tavo dovana bus skirta, pritaikai ją konkrečiam žmogui, neperki bet ko ir būna malonu, kad dovanos sukelia gerą juoką ir šypsenas. Kaina irgi suderinama, tad nuskriaustų nebūna.

     Kiek žinau iš savo draugų švedų, tai jie švenčia kaip ir lietuviai, tik skirtumas tas, kad pietus pavalgo kartu, o po to jau išvyksta pas tą, kuris negalėjo atvykti dėl šeimos padėties ar ligos. Jie juda daugiau nei mes, bet tai vyksta labai įvairiai. Daug šeimų irgi renkasi kaip ir mes, kažkas švenčia šeimose arba draugų būryje.

     Šiuo metu esu atgaivinęs kūrybinę veiklą, kadangi galimybės leidžia, prisipirkau muzikos instrumentų, aparatūrą ir jau baigiu paruošti naują kompaktinę plokštelę. Mano sukurtas dainas taip pat galima rasti internete bei Youtube. Ar planuoju grįžti į Lietuvą, šiandien dar nežinau, kadangi tai lemia daugelis dalykų: įgytos socialinės Švedijos garantijos, įdirbis ir sukurtas verslas, be to – artimi žmonės. Klaipėdoje gyvena mano draugė, kuri labai džiaugiasi, kad aš grįžau prie kūrybos, ir yra pirmasis kritikas bei patarėjas, čia įrašinėju savo naujas dainas, gyvena sūnaus šeima, nes jis nenorėjo likti Švedijoje. Norėčiau ir tikiuosi Lietuvoje surengti keletą savo koncertų ir tai įgyvendinti su buvusiais ansamblio muzikantais. Stokholmas yra netoli Lietuvos, kelionė keltu ir aš esu namie.

Mažeikiškiams nuo visų mūsų siunčiu šiltus naujametinius sveikinimus.

Gediminas

Mažeikiškė tekstilininkė Rasma Noreikytė, sudrebinusi meno pasaulį naujomis idėjomis ir kūryba. Jai tenka daug keliauti ir pagyventi įvairiose šalyse.

Trečiasis laiškas

Keletą dienų vis galvojau, kad prisižadėjau, o niekaip neprisėdu parašyti, tai dabar išpildau pažadą, nors, tiesą pasakius, ne ką aš turiu labai pasakyti.

Nors praleidau nemažai laiko, tačiau Prancūzijoje neteko pabūti šventiniu laikotarpiu.

Anglija, anglai labai mėgsta Kalėdas, kaip mano draugė anglė sako: „Mes esame išprotėję dėl Kalėdų ir dovanų.“ Jau nuo lapkričio mėn. čia prasideda ruošimasis šiai pamėgtai šventei. Dovanų pirkimas, atviručių rašymas ir siuntimas, kalėdinių vakarėlių rengimas, kiekviena darbovietė surengia ką nors savo darbuotojams. Viskas perkama, parduotuvės iššluojamos. Ir po to – štilis, visom prasmėm, ir parduotuvėse žmonių nedaug, ir kavinės tuščios, ir žmonių mažai. Šalis, gerai pašventusi, ilsisi.

Kūčių anglai nešvenčia. Sykį aš buvau surengusi tokias mini lietuviškas Kūčias. Pakvietėm draugus iš Lenkijos, Karibų salyno, Salvadoro, dar anglai ir aš – lietuvaitė. Išėjo jaukus vakaras, gaila, kad dabar pati nelabai atsimenu, ką gaminau. Įspūdžiai tokioje margoje įvairiatautėje kompanijoje buvo nenusakomi, tačiau aš šias Kūčias prisiminsiu ilgai.

Kalėdos man – šeimos, jaukumo, gausaus valgymo ir sentimentalių filmų žiūrėjimo metas. Metas, kai aplink daug blizgesio, kuris kartais toks juokingai pigus ir karnavališkas, pilnas visokių spalvų ir atspalvių. Ir kartu gražu matyti, kaip vaikai laukia Kalėdų, nori puošti namus, laukia stebuklo. Tai taip užkrečiama, kad ir pats, būdamas jau suaugęs, pradedi vėl laukti stebuklo. Visada stengdavausi ir ieškodavau galimybių sutikti Kalėdas Lietuvoje ir tik gal viena šventė buvo ne namie. 

Visus mažeikiškius sveikinu su 2016 m. ir linkiu patikėti, kad ne horoskopai, o mes patys kuriame savo rytojų ir laimę.

Rasma

Vytas Aleknavičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode