Reklama 2

Daugiau nei profesija...

Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Šios šventės išvakarėse pakalbinome jau per 25-erių metų pedagoginį darbą Mažeikiuose dirbančius, gerai žinomus dailės pedagogus Astą ir Raimondą Milėškas.

Kai pildosi jaunystės svajonės

Asta gimė ir užaugo gražiame, miškų ir ežerų apsuptame Aukštaitijos mieste Utenoje. Čia baigė vidurinę ir Dailės mokyklą. Įdomios kūrybinės veiklos ir puikūs dėstytojai nulėmė Astos tolesnę ateitį, susietą su daile. 1982 m. įstojusi į tuometinio Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą, įgijo dailės, technologijų ir braižybos mokytojos specialybę. Moters didžiausia svajonė buvo dirbti dailės mokykloje. Taip ir įvyko, grįžus dirbti į gimtąjį miestą. Teko dirbti Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje ir Dailės mokykloje, tačiau tik metus...

Studijų metais lankydama instituto folkloro ansamblį su profesore P. Dunduliene dalyvavo tautodailės palikimo fiksavimo ekspedicijoje, o folkloro ansamblyje susipažino su savo būsimu vyru Raimondu, atvykusiu studijuoti į Dailės fakultetą iš Mažeikių.

Astos vyras ir kolega Raimondas teigė, kad visada turėjo didelį norą tobulėti dailėje. Mokykloje mokytojai jo dažnai paprašydavo ką nors nupiešti, apipavidalinti ir girdavo atliktus darbus, todėl specialybės pasirinkimas didelių abejonių nekėlė, o, kadangi Dievas davė neblogą balsą, tai Raimondas dar mėgo ir dainuoti. Lankė vaikinų ansamblį, o vėliau ir folkloro ansamblį. Nors abudu studijavo tame pačiame Dailės fakultete, tačiau susipažino tik folkloro dėka.

Pasirinko Mažeikius

     „Į Mažeikius atvykau jau tapusi Milėškiene. Didžiausią įspūdį man padarė kita tarmė. Dažnai kai ko ir nesuprasdavau, jei žemaitis greitakalbe išberdavo žodžius, – pasakojo Asta. – Tuo metu Dailės mokykloje ir vidurinėse mokyklose dirbo ką tik mokslus baigę mūsų kolegos iš Šiaulių instituto ir laisvų vietų nebuvo, todėl pirmiausia pradėjau dirbti Moksleivių namuose. Čia galėjau kūrybiškai ir nevaržomai dirbti savo mėgstamą darbą. Sutikau puikius žmones, kurie iki šiol išliko man brangūs. Moksleivių namuose savo darbo karjerą pradėjo ir Raimondas. Taigi nuo pat pradžių dirbame kartu. Darbas Moksleivių namuose mus užgrūdino. Išmokome dirbti rinkos sąlygomis, kai būreliai buvo apmokestinti. Reikėjo vaikus sudominti taip, kad jie ateitų ir kitą kartą, lankytų būrelį ne vienus metus. Širdį glostydavo ne tik vaikų noras išmokti, bet ir pasiekimai, ko kartais pasigendu mokykloje. Tačiau noras tobulėti ir mokyti vaikus to, ko mokėmės, paskatino grįžti į mokyklą.“

Įpareigoja istorija

Nuo 2001m. A. ir R. Milėškos pradėjo darbą Merkelio Račkausko gimnazijoje. „Ši ugdymo įstaiga turi senas ir gilias meninio ugdymo tradicijas. Man, atvykusiai iš kito miesto, teko susipažinti su gimnazijos istorija. Aktų salėje kabantys dailininkų paveikslai bylojo apie iškilius dailininkus, kažkada baigusius šią mokyklą, – sakė A. Milėškienė. – Švenčiant gimnazijos 95 metų jubiliejų, su mokiniais tyrinėjome baigusių gimnaziją dailininkų ir dabar po Lietuvą ir pasaulį išsibarsčiusių gimnazijos mokinių kūrybą bei pasiekimus. Malonu buvo bendrauti ir susitikti su dabar dailę studijuojančiais mokiniais. Mokiniai stebisi ir didžiuojasi sužinoję, kad mūsų gimnazijoje mokėsi tokie žymūs dailininkai kaip J. Švažas, P. Gailius, A. Dargis, B. Jokubonienė, V. Lisinas ir kiti.“

Profesionalų komanda

Pasak A. Milėškienės, dirbti šalia vienoje mokymo įstaigoje ir būti tos pačios specialybės pedagogais yra didelis privalumas: „Vienas iš kito mokomės, vienas kitam padedame, o kadangi esame kūrybiškos asmenybės, tai vienas kitą ir papildome. Atrodo, kad dirbdami pedagoginį darbą, geriau suprantame vienas kitą. Mudu galime ilgai diskutuoti ir ginčytis apie tai, ką žinome ar nežinome, suprantame ir norime tobulinti. Taip gimsta puikios idėjos, kurias vienas kitam padėdami įgyvendiname. Pas mus šeimoje vyrauja demokratija. Esu skaičiusi, kad, jei vaiko klausia, ką jis myli labiau mamą ar tėtį, tai teisingas vaiko atsakymas būtų – abu. Taip ir mūsų dukra, myli mus abu. Ją auklėjant svarus buvo mūsų abiejų žodis. Dabar labai džiaugiamės puikia savo dukra, kuri šiais metais baigė Edinburgo universitetą. Ji taip pat yra meniškos sielos, mokėsi Vytauto Klovos muzikos mokykloje, lankė folkloro ansamblį „Alksnioka“.“

Neturi pabaigos

Astos teigimu, pedagoginis darbas yra nuolatinė kūryba ir ieškojimai. „Nėra dviejų tokių pačių dienų, kaip nėra vienodų mokinių. Kartais įvykiai pradžiugina arba nuvilia, o kartais tiesiog nustebina, kai atrandi kažką naujo. Apie rutiną čia nėra jokios kalbos, nes tobulėjimas neturi pabaigos, – sakė A. Milėškienė. – Turiu pastebėti, kad šiuolaikiniai mokiniai yra žymiai drąsesni ir atviresni, gerai įvaldę šiuolaikines informacines technologijas. Mokytojas visada turi žengti vienu žingsniu pirmyn. Mes dirbame prie gimnazijos įkurtame technologijų ir menų centre. Klasės įrengtos šiuolaikiškai, su multimedijomis, televizoriais, kompiuteriais, teksto skaitytuvu. Dailės kabinete yra grafikos spausdinimo staklės ir keramikos degimo krosnis. Technologijų kabinetai su moderniomis staklėmis, virtuve ir kitais įrengimais. Jauki aplinka. Tai irgi mokinius motyvuoja. Puiki techninė bazė daro pamokas įvairesnes, suteikia didesnes galimybes atliekant tiriamuosius darbus, kaupiant bei sisteminant informaciją. O dar visai neseniai meno istoriją mokėme tik iš vadovėlio ir ieškodami įvairių reprodukcijų. Dabar mokiniui mokytis sudarytos visos sąlygos.“

Mokinių kūrybinė saviraiška

„Mūsų tikslas – nepasiriboti tik formaliu žinių perteikimu. Stengiamės įžvelgti gabius ir potraukį dailei turinčius mokinius, paskatinti nedrąsius, bet originalius vaikus“, – „Būdui žemaičių“ pasakojo A. Milėškienė.

Pasak jos, mokiniai skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose bei olimpiadose: „Taip jie įgauna kitokios patirties ir pasitikėjimo savimi, atsiveria viešoje erdvėje kaip jaunos kūrybinės asmenybės. Besidominčių daile mokinių daug ir gabių taip pat, tačiau išlieka ir tampa matomi tik darbščiausi.

Deja, tenka pripažinti, kad pedagogui nepaprastai sunku save realizuoti kaip menininką. Kūrybai reikia surasti atskirą laiką, susikaupti ir nuo visko atitrūkti, bet tokių akimirkų pasitaiko labai mažai. Kartais, atrodo, gaila, kad laikas bėga, o kūrybai jo tiesiog neužtenka. Kita vertus, yra kiti pomėgiai, norai, savęs atradimai, o tai ne taip jau ir blogai. Džiugu, kad folkloras, lydėjęs studijų metais, vėl surado mus. Dabar lankome rajono folkloro ansamblį „Alksna“. Šeimoje taip pat padainuojame, nes visi šeimos nariai folkloro mėgėjai. Su draugais ir giminėmis sunkiau, nes jie nemoka tokių autentiškų žemaitiškų dainų, kurias išmokstame ansamblyje. Mėgstame keliones. Aplankėme daug kraštų, dabar iš naujo atrandame Lietuvą ir vasarą keliaujame po įvairius Lietuvos dvarus. Džiaugiuosi, kad Raimondas atranda laiko tapybai.“

Norėtų stabilumo

Pedagogės teigimu, švietimo sistemoje trūksta stabilumo: „Jau, atrodo, įsisaviname programą, viską tarsi susidėliojame į stalčiukus, pradedame jausti rezultatą mokinių darbuose ir ateina nauja tvarka, daug kas griūva, vėl keičiasi, turi įsisavinti viską iš naujo ir taip be pabaigos. Yra dalykų, kurie blaško, išbalansuoja ir neleidžia susikoncentruoti į pamoką. Ne paslaptis, kad per daug visko užkraunama ant mokytojo pečių.

Mūsų gimnazijoje mokosi puikūs mokiniai ir tai džiugina. Per 14 metų gimnazijoje nebuvo metų, kad keli mokiniai nepasirinktų specialybių, susijusių su daile. Jau susiburtų nemažas būrys dailininkų, architektų, dizainerių, dailės pedagogų. Dabar vieni studijuoja Lietuvoje, kiti užsienio universitetuose. Smagu, kai aplanko, parašo, atsiunčia savų darbų pavyzdžius.“

Vytas ALEKNAVIČIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode