Reklama 2

S. Paltanavičius: nesupainiokite kolibrio su drugiu


 

Po rugpjūčio vidurio, po Žolinės mūsų kalendorius praneša, kad jau metas pratintis prie kito režimo, kitokio gyvenimo. Dar nesakome, kad jau kylame į rudenį – ši vasara užtruks ilgėliau, nei jai skirta, tikėtina, kad vasariškoje aplinkoje gyvensime iki rugsėjo pirmosios dekados galo.  

Tačiau, net ir tai žinodami, mes pasikliaujame kita žmogiškosios prigimties dalimi, kuri skatina apdairiai skaičiuoti laiką, jį naudoti atsakingai. Kada nors ir ši vasara baigsis, todėl jos atsisveikinimas mums neturėtų būti staigmena...

Jau baigiamas doroti šių metų derlius, ir nors ne visi juo patenkinti, tačiau gali bent jau atsidusti – ačiū Dievui, kad nors be lietaus pavyko nuimti. Ne taip, kaip pernai... Ražienos ar sėjai paruošti laukai tampa šių dienų kasdienybe, kuri iš esmės keičia vasaros peizažą.

Kol kas šis peizažas dar turi vieną svarbią detalę – baltuosius gandrus, kurie stebimi ne pavieniui, bet mažesniais ar didesniais pulkais. Jie laikosi ten, kur gausiau lesalo, lydi kombainus, dirvą ariančius traktorius. Paukščiai žirglioja, susirūpinę kapsi snapais žiogus, sliekus, pačius smulkiausius vabzdelius – kas pirmas, kas skubiau.

Stebėdami tokius paukščius suprantame, kad jie tikrai nepoilsiauja. Vakarais pulku suskrenda į lauko medžių viršūnes, ilgai tarškina snapais, tvarkosi plunksnas. Kas žino, ar rytoj čia dar sugrįš – juk gandrams metas iškeliauti. Daugelis jų taip ir padarė, jau pasiekė Turkiją, Izraelį. Kiti, ypač vėliausiai lizdus palikę jaunikliai, dar maitinasi, miklina sparnus.

Gandrų palydėjimo šventė – rugpjūčio 24-oji, šv. Baltramiejus. Bet ar jų iki tol dar liks mūsų krašte – nežinia. Tiesa, kartais nutinka ir taip, kad gandrų pulkus pamatome net rugsėjį – dažniausiai taip skrenda iš šiaurės skubantys, kažkur užtrukę paukščiai.

Kelionių šauksmas pasiekia visus paukščius – atrodo, kad net sėsliai prie namų sau gyvenantys žvirbliai kažko neramiai žvalgosi aplink ir lyg svarsto – lėkti ar ne? Jų kelionės būna gal ir ne tokios tolimos, kaip kitų, tik iš vienos sodybos į kitą.

O zylės, geniai, varnos bei kuosos ir kiti, mūsų akimis, „sėslūs“ paukščiai vis tiek keliauja, skrenda sykiu su tikraisiais keliauninkais. Kaip toli jie skris, nežinome – gal per mažai jų sužieduojama, per mažai atsakymų gaunama.

Kaip tik metas apie tai pakalbėti, nes Ventės rage, Kuršių nerijoje į tinklus jau pakliūva vis daugiau sparnuočių ir šikšnosparnių, jie paženklinami. Iš tų, gavusių asmens dokumentus, išgyvens ne visi. Daug kas pradings be žinios. Kai kas paklius kitiems žieduotojams, galbūt atsitiktinai užklys pas žmones.

Tačiau ar apie jų žiedus mes visada pranešame žiedavimo centrui? Ar padedame sunkų ir kruopštų darbą dirbantiems ornitologams, kad žinių apie paukščių keliones būtų daugiau? Tą sakau ne spėliodamas – štai neseniai mačiau ant vieno pažįstamo stalo padėtą gulbės žiedą... Paklausiau – ar pranešėte apie jį? Ne, atsakė, jau keletas metų praėjo, kai jį radome. Vadinasi, dėl paprasto neveiklumo buvo prarasta informacija.

O kiek tokių žiedų sukaupta medžiotojų stalčiuose, kiek pas žuvininkystės ūkių darbuotojus? Padarykite gerą darbą – su prierašais visus turimus žiedus perduokite į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų, į žiedavimo centrą.

Šią vasarą sulaukiame įdomių pranešimų apie vabzdžius. Visų pirma – apie ilgaliežuvius sfinksus, kurie į mūsų darželius atskrenda pasimėgauti žiedų nektaru. Jų liežuvėliai tikrai ilgi, tad drugiai plasnoja ore, nenutupia ant žiedo ir siurbia saldų gėrimą. Pamatę žmonės nutaria, kad stebi kolibrį, – juk jis toks mažutis, toks judrus – pastebėjęs įtartiną judesį, beregint šauna šalin.

Štai ir rašo stebėtojai, skambina ir praneša: regėjome kolibrį! Kaip jis pas mus pateko? Tikrai nesunku paaiškinti, kad tai – drugys, o ne Pietų Amerikos gyventojas paukščiukas kolibris. O džiugu, kad žmonės juos pastebi. Panašiai, kaip ir maldininkus, apie kuriuos jau sklinda pranešimai iš visos Lietuvos.

O kai kurie pranešimai labai netikėti ir džiugūs. Štai ūkininkas Raimondas iš Šilalės rajono informavo apie surastus kaukolėtojo sfinkso – labai retai į Lietuvą užskrendančios drugio – vikšrus, surastus bulvienoje. Įvykis unikalus, sudominęs ir patyrusius entomologus. O mums visiems – priminimas, kad turime būti pastabūs, nes aplinkui – daugybė įdomių ir galbūt unikalių dalykų.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode