Reklama 2

Ligoninės priimamasis: medikai sulaukia ir pagyrų, ir grasinimų


 

„Man šis darbas patinka, bet kitam nelinkėčiau“, – portalui LRT.lt sako vienos Lietuvos ligoninių skubiosios pagalbos skyriuje bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti Austėja. Pasak jos, darbas ligoninės priimamajame yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai – dažnai tenka atlaikyti kai kurių pacientų nepasitenkinimą.  

Atsidurti skubios pagalbos skyriuje nori retas žmogus – dažniausiai tai reiškia traumas ir kitus negalavimus, ne mažiau vargina ir laukimas eilėse. Tačiau turbūt retas iš apsilankiusiųjų pagalvoja apie ten dirbančius medikus – kaip atrodo šimtų pacientų gyvybes kasdien gelbėjančių profesionalų kasdienybė?

Bendrosios praktikos slaugytojos Austėjos rankose per 12 valandų trunkantį budėjimą atsiduria daugybė pacientų: vieni atvyksta su išties rimtomis traumomis ar gyvybei pavojingomis ūmiomis ligomis, o kiti sveikata susirūpina ir dėl menkų negalavimų.

– Kaip atrodo eilinė diena ligoninės priimamajame?

– Visos dienos yra skirtingos ir savotiškai įdomios, varginančios ir įtemptos. Dažnai juokauju, kad man šis darbas patinka, bet kitam nelinkėčiau. Visų pirma, nežinai, kokie pacientai atkeliauja greitosios automobiliais.

Turime specialų telefoną, kuriuo greitosios dispečerinė praneša apie pas mus skubančias specialiąsias tarnybas su sunkios būklės pacientais. Tai dažniausiai būna insultai, infarktai, reanimuojami pacientai, autoįvykiai, kitos sunkios traumos, stiprūs kraujavimai ir panašiai.

Šie pranešimai suteikia laiko tinkamai pasiruošti ir laukti atvykstančio ligonio. Žinoma, niekada negali aklai pasikliauti skambučiu, juk paciento būklė gali pakisti per sekundę. Ne kartą stabiliam pacientui prireikė gydytojų reanimatologų brigados, norint išgelbėti jo gyvybę.

Bendrai kalbant, dienos eiga čia vienoda. Ateina pacientas, jis apžiūrimas, paimami tyrimai, laukiama sprendimo. Kiti laukia ant suolelio savo eilės, kai kurie pyksta. Tada prasideda šūksniai ir grasinimai: „kodėl reikia laukti?“,  „už ką aš tau algą moku?“. Būna, net ima skambinti žurnalistams, kad atvažiuotų ir išsiaiškintų.

– Kokių įšskirtiniausių įvykių yra nutikę per darbo patirtį?

– Labai daug. Atrodo, kiekvieną budėjimą būna kas nors išskirtinio.

Prisimenu, kartą kažkur 4 valandą ryto atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, atvežė 90 metų močiutę, jai pirmą kartą sutrikęs širdies ritmas. Pas mus gana tuščia, buvo laisvų lovų. Pasiguldžiau pacientę į lovą, pamatavau rodiklius: temperatūrą, arterinį kraujo spaudimą, širdies susitraukimų dažnį – užrašiau kardiogramą, prijungiau monitorių, kad galėtume nuolat stebėti širdies veiklą ir matytume, ar ritmas negrįžo į stabilų.

Gydytojas apžiūrėjo pacientę ir parašė paskyrimą, kokius vaistus leisime, kokius tyrimus imsime. Kadangi parašė ne taip, kaip įprasta, paprašiau gydytojo, kad būtų šalia, kai leisiu vaistus. Na ir ką – ruošiuosi atsitūpusi prie pacientės rankos, punktuoju veną ir įvedinėju kateterį, gydytojas dar kalbina močiutę, kolegė irgi palatoje. Įduriu į veną ir pacientei prasideda skilvelių virpėjimas.

Gydytojas sako atnešti defibriliatorių, kolegė išlekia. Greitai priklijavau kateterį ir perėmiau krūtinės paspaudimus, kol gydytojas užkrovė jau atneštą defibriliatorių. Po šoko ritmas grįžo, tačiau ir vėl prasidėjo virpėjimas. Vėl ėmėmės širdies masažo, šoko, po kurio ritmas grįžo ir pacientė atgavo sąmonę. Atskubėjus reanimacijos brigadai pacientė jau buvo sąmoninga. Sakėme, dabar gyvens dar 10 metų.

Taip pat būna ir kurioziškų situacijų. Iš vieno miestelio apskrities greitoji pagalba pristatė moterį su piršto amputacija. Lengvas girtumas, moteris pjovė žolę ir jai užstrigus bandė pakrapštyti ranka veikiančias geležtes.

Po geros valandos gavome skambutį, kad iš to paties rajono veža kitą pacientą su tokia pačia trauma. Atvežus paaiškėjo, kad čia pirmosios pacientės vyras. Pasirodo, vyriškis, kuriam nustatytas vidutinis girtumas, nutarė pabaigti pjauti žolę ir taip pat pakrapštyti užstrigusią geležtę.

– Kaip pavyksta į kiekvieno žmogaus nelaimę žiūrėti racionaliai?

– Visa tai ateina su laiku. Stengiamės nepriimti žmogaus skausmo asmeniškai. Tačiau tai jokiu būdu nėra šalta reakcija. Tiesiog jeigu kiekvieną situaciją priimsi kaip savo, bus labai sunku atlikti šį darbą profesionaliai. O juk to iš mūsų ir tikimasi.

Kartais tikrai būna sunku žiūrėti į žmogų, kai atrodo, kad jauti, kaip jam skauda. Bet tada pagalvoji, ką gali padaryti, kad jam pagerėtų ir susikoncentruoji į tai. Taip pat padeda humoras. Ne veltui sako, kad medikai turi savitą humoro jausmą. Ir tai nėra tyčiojimasis iš paciento būklės, tai būdas lengviau išgyventi kiekvieną dieną, pilną įtampos ir kitų žmonių skausmo.

– Ar kiekvienas pacientas turi išskirtinių reikalavimų, pageidavimų?

– Tikrai taip. Kiekviena situacija yra skirtinga. Visi esam individualūs, todėl kiekvieną ligą ar būklę kiekvienas išgyvena skirtingai. Pacientų pageidavimai dažnai vargina, nes jie beveik visada įsivaizduoja, kad žino, kaip geriau atlikti mūsų darbą, nurodinėja kaip ir ką daryti.

Su tuo tenka susitaikyti, nesinori konfliktuoti nors tai labai išsunkia tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Mūsų darbas yra nuolatinis reikalavimų vykdymas ir dažnas piktas gyventojas net „ačiū“ nepasakys.

– Kodėl kartais kai kuriems pacientams tenka ilgai laukti savo eilės?

– Dažnai girdime žmonių skundus, kad jiems labai ilgai tenka laukti savo eilės. Taip, ši problema iš tiesų yra ir ją reikėtų spręsti. Visų pirma, taip yra dėl pačių pacientų kaltės. Bendrai kalbant, apie 70 proc. per parą apsilankančių ligonių yra lėtinėmis ligomis sergantys žmonės, kurie turėtų lankytis pas savo šeimos gydytojus ir ten gydytis. Bet jie ateina į skubios pagalbos skyrių, nes „jiems arčiau“, „gydytojas atostogauja“, „skambinau į greitąją pagalbą, sakė atvažiuoti“.

Kita dalis žmonių, sergantys savaitę ar daugiau ir pasiteisinantys „galvojau, kad praeis“, taip pat turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, bet yra apžiūrimi pas mus. Ir tik maža dalis apsilankančių pas mus iš tiesų yra skubios pagalbos kriterijus atitinkantys ligoniai, kuriems pagalba turi būti suteikiama nedelsiant.

Pirmiausia stengiamės apžiūrėti pacientus, atvežtus greitosios pagalbos medicinos darbuotojų, su gydytojų siuntimais ir tik tada – visus atvykusius be siuntimo. Nors kartais, aišku, tie, kurie atlekia iš namų, būna sunkesnės būklės už atvežtus greitosios pagalbos automobiliais.

Kitas aspektas, kodėl žmonės turi laukti savo eilės, yra prasta priėmimo sistema. Turiu omenyje, kad visi pacientai yra apžiūrimi palatose, gulintys lovose, kuriose tuo pat metu yra imami tyrimai ir lašinamos lašinės, leidžiami vaistai. Lovų skaičius mūsų skyriuje yra nedidelis, todėl esant dideliam srautui pacientų jos yra greitai užpildomos, todėl kitiems atėjusiems vėliau tenka laukti.

– Ar būna pacientų kurie siūlo dovanas už tai, kad apžiūra būtų atlikta greičiau?

– Pasitaiko, tačiau ne taip dažnai, kaip visi įsivaizduoja. Tikrai nuoširdžiai nepamenu, kada man kas nors ką nors siūlė. Galbūt gydytojams taip pasitaiko dažniau. Žmonės turėtų suprasti, kad apžiūra nebus atlikta nei greičiau, nei geriau davus dovanų. Kaip jau minėjau, lovų skaičius yra ribotas ir jeigu nėra laisvų vietų, net davus kyšį mes jos nerasime.

Kiekvieno budėjimo metu girdžiu komplimentus iš pacientų apie savo gerumą ir nuoširdumą, todėl vertinu paprasčiausius „ačiū“. Nors kartais pacientai išeidami nori duoti saldainių ar šokolado, pats maloniausias atidėkojimas, kokį esu patyrusi buvo, kai pacientė, norėjusi atimti sau gyvybę, išeidama mane stipriai apkabino ir padėkojo už rūpestį.

AddThis Sharing Buttons

Share to FacebookShare to TwitterShare to Google+

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode