Reklama 2

Meilė, pražydusi tremtyje, nevysta iki šiol...

    Birželio 14-oji – viena juodžiausių dienų Lietuvos istorijoje, kai tūkstančiai lietuvių gyvuliniuose vagonuose buvo išvežti į tolimąjį Sibirą. 1948–1949 m. į tremtį išvažiavo ūkininkų šeimos. Kaip liudija jų prisiminimai, gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau ir atšiauriajame Sibire lietuviai neprarado vilties ir tikėjimo, mylėjo tuokėsi, gimdė vaikus ir svajojo grįžti į tėviškę. Tremtyje užgimė ir Jadvygos bei Augustino Lungių meilė. Čia jie sukūrė šeimą ir neseniai atšventė deimantines vestuves – 60 bendro gyvenimo metų sukaktį.

Vieno likimo

      Jadvygos ir Augustino šeimos atsidūrė tremtyje Sibire, Suetichoje, Taišeto, dabar Biriusos rajone, beveik vienu metu: Lungiai čia apsigyveno 1948 m., o Jadvygos šeima – 1949 m. „Mes juos priėmėm“, – sakė A. Lungys.

      J. Lungienė prisiminė, jog į Sibirą ji pateko būdama 11 metų. Pradėjo lankyti mokyklą, bet, kadangi rusų kalbos nemokėjo, turėjo eiti į pirmąją klasę. „Baigusi 4-ąją klasę, išėjau dirbti. Visi mokiniai buvo gerokai mažesni už mane, aš, kad ir nedidelio ūgio, bet buvau vyriausia, tad teko imtis darbo“, – „Būdui žemaičių“ pasakojo pašnekovė.

      Pasak moters, išgyventi nebuvo lengva. Mama buvo siuvėja, šiek tiek sukrapštydavo, dar gaudavo kokį siuntinuką. Dirbo įvairius darbus, teko ir spirito fabrike dirbti, paduodavo pjuvenas į cechą. „Nebuvo lengva, bet, jei turėjai sveikatos, galėjai gyventi“, – tvirtino Jadvyga.

Susituokė per Velykas

      Būsimi sutuoktiniai susipažino šokiuose: „Eidavom į šokius prie barako. Neilgai draugavom, rudenį susipažinom, o pavasarį, per Velykas, susituokėm. Gyvenau su tėvais viename kambarėly, ateidavo Augustinas, pasėdėdavom, pasikalbėdavom, kur čia žiemą nueisi. Paskui jau sutarėm „ženytis“,“ – pasakojo Jadvyga.

      Pasak deimantines vestuves atšventusių Lungių, nors ir tremtyje, bet vestuvės buvo kaip turi būti: „Susituokėme 1955 m. balandžio 10 d., Velykų rytą. Iš vakaro po darbo tiesiai užsukome į „sovietą“, susirašėme, o kitą rytą, 5 val., nuėjome pas kunigą, taip pat tremtinį, gyvenusį tame pačiame barake, santuokos palaiminimo. Dieną neleisdavo viešai lankyti kunigo, tad teko eiti anksti ryte.“

      Jadvyga pasakojo, kad vestuvių suknelę iš žalsvo krepdešino pasiuvo mama, ji davė ir nutrintą žiedelį, o Augustinas pasiskolino: „Viskas buvo, kaip turi būti. Ir muzikantas armonika griežė, ir šokom. Kažkas fotoaparatą turėjo, padarė nuotraukų. Kiekvienas ką nors turėjo, jau buvo šiek tiek prasigyvenę. Kadangi mes gyvenome mažame kambarėlyje, tai Augustino giminės susirinko vienoje vietoje, maniškiai – pas mano tėvus. Po „šliūbo“ iki pietų šventėme Augustino pusėje, o po pietų grįžome pas mano tėvus. Kitą dieną susirinko visi pas mus“.

      Jaunoji šeima apsigyveno kartu su Jadvygos tėvais. Po metų gimė duktė Bronelė, o 1958 m. rudenį grįžo į Lietuvą, pas Augustino mamą.

Nebuvo kada pyktis

      Pasiteiravus, kas juos siejo ir leido kartu išgyventi 60 metų, abu atsakė, kad reikėjo daug dirbti, tad pyktis nebuvę kada: „Grįžę į Lietuvą prisiglaudėme pas Augustino namą, vėliau išsikraustėme į buvusį vyro tėvų ūkį, remontavome, tvarkėme viską savo rankomis. Vėliau pasistatėme namą, pasodinome sodą, tačiau neilgai ten gyvenome. Teko greitai statyti kitą namą ir išsikraustyti. Vaismedžius irgi parsigabenome. Lygiai po dešimties metų nuo Bronelės gimimo susilaukėme dukters Augutės. Parsivežėme ją iš ligoninės ir išėjome dirbti. Veršelius girdėme, paskui teko ir jaučius prižiūrėti. Dirbome viską ištisai vieni patys, tai ir pykčių didelių nebuvo“, – pasakojo sutuoktiniai.

      Pasak Jadvygos, ne tik kartu dirbo, bet ir visur kartu ėjo, niekada nedavė preteksto pavydėti ar ką nors blogo pagalvoti: „Vaikais vedini su kaimynais eidavome į kiną, paskui būdavo šokiai. Aišku, gyvenime buvo visko, bet viskas atleidžiama, kur čia nueisi, kaip vienas gyvensi.“

      Lungiai tvirtino, kad šeimoje yra ir meilė, ir pasitikėjimas: „Norint ilgai ir laimingai gyventi, reikia kantrybės, nusistatymo, tada viskas bus gerai.“

Surengė šventę

      Šeimininkai džiaugėsi, kad deimantinių vestuvių šventę jiems nežinant organizavo vaikai ir anūkai: „Taip jau išėjo, kad deimantinių vestuvių data beveik sutapo su tikrųjų vestuvių. Šventėme per Atvelykį, balandžio 11 d. Santuokos įžadus atnaujinome Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kunigas palaimino, gražiai pasveikino, pašventino vestuvinius žiedus, vaikai užrišo jubiliejines juostas. Sveikino Pakalupio bendruomenė. Neįsivaizdavome, kad taip gali būti. Visi prisakė linkėjimų. Smagu buvo.“

      Atsisveikinant J. ir A. Lungiai sakė ir dabar nebesipykstą. Vaikai ir anūkai susikūrę savo gyvenimus, jau dvi proanūkės auga, belieka tik džiaugtis gyvenimu ir gyventi santarvėje, palaikyti vienam kitą.      

     

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode