Reklama 2

Viekšnių muziejus gavo unikalią dovaną

   Neseniai Viekšnių vaistinės muziejui vietinis kraštotyrininkas Antanas Sidabras padovanojo neįkainojamą dovaną, ypač svarbią miesto istorijai – 310 pirmojo Viekšnių fotografo Jono Kinčino negatyvų, pažymėtų 1928–1940 metais. Perduodamas eksponatus A. Sidabras ant priėmimo akto parašė: „Aš, Sidabras Antanas, dovanoju Viekšnių vaistinės muziejui išvardintus eksponatus su sąlyga, kad jie nebus niekam atiduoti ar išvežti iš Viekšnių.“ Kaip paaiškino pats dovanotojas, toks įrašas atsiradotodėl, kad yra daug norinčių gauti šiuos negatyvus, tačiau, jo nuomone, jie svarbiausi ir reikalingiausi būtent viekšniškiams.

Domėjosi nuo mažens

Pasak negatyvus muziejui padovanojusio A. Sidabro, viekšniškių gerai pažįstamo kaip besidominčio istorija, renkančio įvairias senienas, knygomis ir visokiais radiniais susidomėjęs dar vaikystėje, kai gyveno pas senelius Pakalupės kaime: „Pakalupėj, pas senelius, buvo nemaža biblioteka, kurioje buvo Biblija, pasakojimai apie šventųjų gyvenimus ir kitų knygų. Taip nuo mažens augau su knyga. Paskui su tėvais išsikraustėme į Viekšnius, kur teko kraustytis iš vieno namo į kitą, tai kiekviename rasdavau ką nors įdomaus. Dar būdamas antrokas buvau sukūręs muziejų. Išvažiuojant į Karagandą, kur buvo ištremtas tėvas, „čemodaną“ su visais eksponatais palikau pas „babą“ po lova. Grįžęs jo neberadau.“

     A.Sidabras prisiminė, jog kurį laiką buvo pamiršęs savo pomėgį, tačiau po sūnaus gimimo, apie 1968 m., vėl pradėjo domėtis pirmiausia monetomis, o paskui ir viskuo kitkuo: „Pusbrolis Virgis Končius atsinešė senų lietuviškų monetų, norėjome parodyti jas iš abiejų pusių, tai reikėjo turėti po dvi. Taip vėl pradėjau rinkti monetas, knygas, kitus senovinius daiktus. Prie manęs prisidėjo knygrišys Stasys Liškevičius, Jonas Bružas. Ką surinkau, viską atidaviau Broniui Keriui, kad užfiksuotų.“ Visą surinktą medžiagą, pasak kraštotyrininko, laikas namuose, mat yra kam perduoti, marti tuo domisi, tik J. Kinčino negatyvus nusprendęs atiduoti muziejui. Dar Biržiškų knygų yra atidavęs buvusiam mokyklos direktoriui, Garbės kraštotyrininkui Algirdui Gedvilui.

Pateko atsitiktinai

     „Būdui žemaičių“ paklausus, kaip J. Kinčino nuotraukų negatyvai atsirado pas jį, A. Sidabras atsakė, kad visai atsitiktinai, ir dėkojo likimui, kad tuo metu ėjo pro J. Kinčino paveldėtojų namus ir pamatė, kad jie ruošiasi išvežti nereikalingus daiktus, tarp kurių ir buvo dėžutės su negatyvais: „Pamačiau besimėtančias nuotraukas, kažkokius stikliukus dėžutėse ir paprašiau, kad leistų pažiūrėti, kas ten yra. Kai pamačiau negatyvuose Viekšnių vaizdus, žmones, supratau, kad čia J. Kinčino palikimas. Paprašiau, kad man atiduotų. Leido pasiiimti, kiek nori, bet aš ėmiau tik su Viekšnių ir apylinkių, pastatų vaizdais, su žmonėmis neėmiau, o dabar gailiuosi. Buvo ir žydų daug nuotraukų, ir kareivių, bet nepažįstami, tai ir palikau. Negatyvų ten buvo dėžių dėžės.“ Viekšnių krašto žinovas tvirtino, jog tokį turtą gaila prarasti, juk tai Viekšnių paveldas: „Visas Viekšnių gyvenimas negatyvuose. Nenoriu, kad naudotųsi kažkas kitas, o norinčių juos gauti daug: ir iš Šiaulių, ir iš Akmenės, ir iš Mažeikių, ir iš kitur.“

Kitur nieko nereikš

     Pasak A. Sidabro, eksponatai turi būti saugomi toje vietoje, su kuria yra susiję, ypač fotografijos: „Kitur tokios vertės neturėtų. Kai gauni nuotraukas iš kitur, nežinai, kas jose yra, žmonių nepažįsti, tai kokia nauda?“

     Šiai minčiai pritarė ir gerai žinomas viekšniškis Garbės kraštotyrininkas, Šatrijos Raganos premijos laureatas, surinkęs galybę istorinės medžiagos apie Viekšnius, Bronislovas Kerys: „Kitur Viekšnių nuotraukos nieko nereikš. Ar man rūpi Anykščių ar Skuodo, ar dar kokios vietos istorija? Man rūpi ta vieta, kurioje aš gyvenu. Turėjau Panevėžio nuotraukų, atidaviau, tai dėkojo. Mano mama iš Obelių, išsiunčiau nuotraukas ten, bet jos prastos kokybės, tai atidaviau visą kompaktinę plokštelę. Ten vienas žmogus sukūrė muziejų, dabar atiduoda valstybei visą namą. Visi muziejai iš privačių rankų. Kas ką renka, paskui valstybei nauda. Aš irgi savo archyvą atidaviau Viekšnių muziejui.“

     Pasak B. Kerio, kam aktualu, ten ir turi likti, todėl dar beveik prieš 20 m., kai buvo nuspręsta kurti muziejų N. Akmenėje ir viską perduoti jam, jis parašė straipsnį „Aš prieš... muziejų“, išspausdintą Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ 1997 m.: „Perskaitęs, kad planuojama steigti muziejų („Vienybė“. – 1997-08-23), susirūpinau – tikriausiai vėl iš kraštų kraštotyrininkų bus atimti tik tiems kraštams būdingiausi eksponatai ir išvežti ten, kur jie nieko nereiškia. Žinoma, muziejų bus stengiamasi įkurti Naujojoje Akmenėje – mieste, kuris, ko gero, nėra jokio krašto, net nei Žemaitijos, nei Aukštaitijos. <...> Šis miestas gali turėti savo – tik savo muziejų. Netikiu ir niekada nepatikėsiu, kad, sakykim, Akmenės muziejus taip pat kruopščiai kaups žinias apie cemento gamyklos statybą arba Viekšnių, Papilės žmones, kaip apie pačios Akmenės istoriją. Pagaliau, tarp Viekšnių ir Papilės toks skirtumas, kad vieno krašto eksponatus pervežus į kitą kraštą, jie gali prarasti ne tik reikšmę, bet ir pavadinimus. <...> Aš už tai, kad kiekvienas kraštas (Karpėnų, Papilės, Akmenės, Viekšnių, gal Purvių, Kruopių) turėtų savo kraštotyros centrus ir muziejus, susijusius su čia pat gyvenančiais, bendradarbiaujančiais krašto žmonėmis.“

     Tokios pat nuomonės kraštotyrininkas tebėra ir dabar. Pasak jo, dauguma viekšniškių įvairius eksponatus atidavė būtent Viekšnių muziejui, kad galėtų atėję pasižiūrėti, prisiminti, anūkams parodyti. „Aišku, muziejininkai irgi nori pas save turėti, išranda visokių būdų, kad pas juos bus geriau saugoma, demonstruojama, bet, jei eksponatas nesusijęs su ta vieta, jis nebėra toks reikšmingas: „Pamačiau viename muziejuje kadaginę lazdą, kokias darydavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio uošvis Kymantas. Paklausiau, kieno daryta, bet niekas nežinojo, o Viekšniuose būtų parašyta, kad Kymanto daryta, nes jis lankydavosi Viekšniuose ir padarė ne vieną tokią lazdą. Taip pat kaip ir Biržiškos, Aleksandravičiai nebeturi tokios reikšmės kaip pas mus.“

     Abu kraštotyrininkai – A. Sidabras ir B. Kerys – išsakė viltį, kad su Viekšnių istorija susiję eksponatai visam laikui išliks mieste, kur jų reikšmė ypatinga.

Ugnė MILAŠAUSKIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode