Reklama 2

Organizuota diskusija su kandidatais į Savivaldybės merus

Kovo 1 d. visi ateisime prie balsadėžių pareikšti savo pageidavimą dėl pirmojo rajono žmogaus. Lietuva pirmąkart rinks miestų ir rajonų merus tiesiogiai, todėl Mažeikių „Ventos progimnazijos direktorės Ramunės Badaukienės iniciatyva suorganizuotas rajono švietimo įstaigų vadovų susitikimas-diskusija „Dėl švietimo politikos formavimo Mažeikių rajone“ su pretendentais į Savivaldybės merus. Diskusijoje dalyvavo 6 kandidatai. Visiems pateikti tie patys švietimo įstaigų vadovams rūpimi klausimai.

Primename, kad Mažeikių rajono savivaldybės mero posto siekia septyni kandidatai. Partija Tvarka ir teisingumas į merus iškėlė Seimo narį Kęstutį Bartkevičių, Lietuvos socialdemokratų partija – dabartinį merą Antaną Tenį, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – teisininkę Liną Rimkienę, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėją Apolinarą Stonkų, Darbo parija – dabartinę Tarybos narę Laimutę Kačerauskienę, Visuomeninis rinkimų komitetas „Mažeikių kraštas“ – dabartinę Savivaldybės tarybos narę Daivą Šideikienę, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – verslininką Virgilijų Eidimtą, kuris dėl objektyvių priežasčių diskusijoje nedalyvavo.

 

Miesto įvaizdžio gerinimas

Lietuvos laisvosios rinkos institutas įvertino Lietuvos savivaldybių veiklą ir paskelbė savivaldybių indeksą 2014 m. Tarp 53-jų rajonų savivaldybių Mažeikių rajono savivaldybė, surinkusi 60,5 balo iš 100, indekse užėmė 8-ąją vietą. Gera vieta, bet norėtume sužinoti, kas, jūsų manymu, dar būtina padaryti, kad gerėtų Mažeikių rajono įvaizdis?

K. Bartkevičius: „Manau, kad vienas iš sėkmės receptų tiek gyvenime, tiek politikoje – draugiškumas. Mažeikių rajono įvaizdį reikėtų pradėti formuoti sprendžiant klausimą dėl bedarbystės, pritraukiant kuo daugiau valstybės ir Europos Sąjungos lėšų. Šiuo metu su mūsų pagrindine gamykla AB „ORLEN Lietuva“ nėra labai gerai ir, jei naftos kaina kris iki 30 JAV dolerių už barelį, tai bus išvis nekas, todėl geram įvaizdžiui reikalingos naujos darbo vietos. Žinoma, svarbus ir infrastruktūros gerinimas: kelių, viešųjų erdvių sutvarkymas, kas šiuo metu ir yra daroma.“

L. Kačerauskienė: „Pati didžiausia problema – jaunimo išvykimas į užsienį. Jaunimas skundžiasi atlyginimo ir prekių kainų skirtumu, kad nepatyrusių, be praktikos nepriima į darbą ir kad apskritai trūksta darbo vietų. Jei būčiau išrinkta, kalbėčiau su Mažeikių verslininkų asociacija dėl verslo kūrimo tarp jaunimo iki 29-erių metų. Būtų galima sudaryti 10 verslininkų, kurie konsultuotų jaunimą, pradedantį savo verslą, grupę. Aišku, už suteiktas paslaugas būtų atsilyginama kokio mokesčio sumažinimu. Dar vienas iš būdų, kad moksleiviai, atlikę praktiką įmonėje, baigę mokslus galėtų į ją sugrįžti. Daug kas išvyksta dėl to, kad neturi kur gyventi. Galbūt būtų galima steigti socialinius būstus uždarytose mokyklose, darželiuose. Tiesiog reikėtų ieškoti būdų, kaip išlaikyti jaunimą.“

L. Rimkienė: „Man susidaro įspūdis, kad mieste išvis nėra jokio įvaizdžio. Esame linkę gyventi penkmečiais ir nežinome, kas bus po 20 ar 50 metų. Manau, pats svarbiausias dalykas būtų prie vieno bendro stalo susėsti visoms politinėms jėgoms, visuomeninėms, politinėms organizacijoms ir kartu nuspręsti, kas mes būsime po 40 metų: ar didžiulis verslo klasteris, ar tautinę kultūrą puoselėjantis miestas? Dabar mes nieko nežinome. Mažeikiai turėtų būti ne miestelis, kuriame gera gyventi, o verslus, kultūringas, patrauklus šeimai miestas.“

A. Stonkus: „Pirmiausia įvaizdį reikėtų pradėti gerinti nuo Savivaldybės durų, kad žmonės į Savivaldybę galėtų patekti pro visas duris, ne taip kaip dabar, tik su kortelėmis. Taip pat Savivaldybė turi mokėti save apginti ir apie savo gerus darbus parašyti, todėl sustiprintume Viešųjų ryšių skyrių. Žiūrint į patį miestą, paskutiniu metu jis labai pasikeitė, bet kaita vyksta labai sunkiai. Nė vienas projektas neįvyksta taip, kaip norėtume. Pavyzdžiui, naujasis šviesoforas Žemaitijos–M. Daukšos gatvių sankryžoje – tragedija. Va, koks mūsų miesto įvaizdis. Viską pradėti spręsti reikia nuo mažų dalykų, tuomet galėsime pradėti galvoti ir apie 7-ąją vietą, o nuo prirašytų gražių strategijų ir šūkių, niekas nepasikeis.“

D. Šideikienė: „Aš manau, kad meras pirmiausia turi atstovauti miestui, o prie įvaizdžio kūrimo privalo prisidėti visi gyventojai, tiek valstybės tarnautojai, tiek politikai, tiek mokytojai. Įvairių įvaizdžių kūrimas, formavimas – bendras politinių partijų darbas. Prirašome vizijų, koncepcinių planų, išleidžiame milijonus, padedame į stalčius ir pagal juos nieko nedarome. Prie įvaizdžio gerinimo galėtų prisidėti švietimas, kad kuo daugiau mokinių galėtų dalyvauti sporto varžybose, olimpiadose ir kt. Įvaizdžio formavimas negali priklausyti vien tik nuo mero. Kai kiekvienas žmogus dirbs sąžiningai ir atsakingai, tik tada mes prisidėsime prie gero miesto įvaizdžio kūrimo.“

A. Tenys: „Gerbiu visus pasisakymus, iš jų gimsta ir gerų minčių. Tik nenorėčiau sutikti, kad nereikalinga strategija. Ją Savivaldybė buvo pasirinkusi 2007 metais, pradėta įgyvendinti 2008 metais, tai „Mažeikiai – miestas, kuriame norisi gyventi“. Strategija pratęsta ir toliau, žinoma, išleisti ir tam tikri pinigai. Tačiau ji sugalvota ne vieno žmogaus, prie jos kūrimo prisidėjo seniūnijos, įmonės, įvairios organizacijos ir kt. Strategija ne „šventa karvė“, ją bet kada galima keisti, jei tik atsiranda gerų minčių ir sumanymų. O šiaip, manau, svarbiausia, kad žmogus turėtų darbą ir nepermokėtų už teikiamas paslaugas, ta kryptimi mes nuolat dirbame ir dirbsime ateityje.“

Švietimo politika rajone

Švietimas – tai sritis, reikalaujanti ne tik daugiausiai dėmesio, bet lėšų savivaldybės biudžete. Kokias gaires nubrėžtumėte rajono švietimo politikoje?

K. Bartkevičius: „Reikia pasidžiaugti, kad švietimo biudžetas padidėjęs 47 mln. litų. Nuo sausio 1 d. 10 proc. padidintos mažiausiai uždirbančių mokytojų – darželių auklėtojų ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų – algos. Europos komisija nusprendė Lietuvai skirti 9,5 mln. eurų jaunimo užimtumui, tad būsimai valdžiai šia kryptimi teks nemažai padirbėti. Iš Europos struktūrinių fondų, kas susiję su švietimo infrastruktūros gerinimu, 2014–2020 metams skirta apie 1 mln. eurų švietimo įstaigų renovavimo klausimams spręsti. Kiek tenka važinėti po įstaigas, infrastruktūra gerėja. Taip pat kiekvieno lūkesčius turėtų atitikti šildymo, pinigų perskirstymo klausimai, tad svarstome, ką daryti, kad įstaigos nebūtų skolingos paslaugų tiekėjams.“

L. Kačerauskienė: „Mano vienas iš prioritetų – mokytojams, vykstantiems į kaimiškąsias vietoves, nors iš dalies padengti kelionės išlaidas. Taip pat būtų galima ieškoti metodų ir būdų, kad būtų galima suteikti daugiau savarankiškumo pačiai direktorių tarybai, kuri galėtų susėsti ir nuspręsti, ar pagal mokinių skaičių, ar pastato dydį, ar esamą situaciją, kam skirti pinigus, kad nereikėtų kiekvieną kartą eiti ir prašinėti iš Savivaldybės. Taip, manau, būtų skaidriau. Tai tokie mano du pagrindiniai tikslai.“

L. Rimkienė: „Mano tikslas – dirbti su tais, kurie geriausiai išmano šitą sritį, todėl klausimą perleidžiu Viekšnių gimnazijos direktoriui Rimantui Griciui: „Tiek metų praėjo, bet kolegialaus vadovavimo nepagimdėme, toks, koks buvo tarybiniais laikais direktyvinis, toks ir liko. Tai būdinga visoms sritims, ne tik švietimo. Mes žinome, kad pinigų daug nėra, bet niekas nebendrauja su žmonėmis ir neklausia, ko jiems reikia labiausiai. Jei, pavyzdžiui, pasakytų, kad Viekšniuose gali šviesti 60 šviestuvų, ir lieptų nuspręsti, kokie būtent, tai būtų kolegialus bendravimas. Norėčiau naujai išrinktam merui palinkėti kolegialaus vadovavimo, kad pasitartų su manim ir su mano draugais.“

A. Stonkus: „Mes turėtume atskirti du dalykus, ką Savivaldybė gali daryti ir ko negali. Jūs nerasite kitos srities, kuri būtų finansuojama taip, kaip mes: valstybės dotacija – krepšelis ir Savivaldybės savarankiškos lėšos. Kai padidina krepšelį, plojame rankomis, bet tuomet verkia meras, nes būna sumažinta Savivaldybės dalis, tad pinigų vis tiek būna tiek pat. Kažkada krepšelis buvo išsigelbėjimas, o dabar jis tapo kaip ir progreso stabdis, nes kiekvienas direktorius yra paslaugos teikėjas ir gaudo kiekvieną vaiką, tad koks gali būti kolegialumas, kai vaikas užrašomas į tris mokyklas iškart? Nuo vaikų skaičiaus priklauso jūsų gaunamų lėšų suma, ir tai tragedija. Nebeturime mokyklų, kurios turėtų 800 vaikų, ir neturėsime penkerius metus į priekį, kaimų mokyklose mokinių skaičiaus vidurkis greitai bus 40, o mokytojų – 16. Atėjusiai naujai valdžiai teks galvoti, kaip neuždaryti nė vienos mokyklos ir neatleisti nė vieno mokytojo, tačiau, jei atsiras nauji teisės aktai dėl tinklo pertvarkos, jokie norai ir pažadai nepagelbės, gyvenimas susiklostys taip, kaip turės. Įstatymai kol kas nėra žmonių pusėje, o kad juos pakeistų, Savivaldybė yra bejėgė.“

D. Šideikienė: „Aš irgi manau, kad švietimo politika yra visos valstybės prioritetas ir savivalda negali visko išspręsti. Aš, kaip mama, norėčiau, kad mokyklose neliktų pratybų sąsiuvinių, bet tai vėlgi valstybės politika. Tapusi mere susikviesčiau visų įstaigų vadovus ir kartu spręsčiau susidariusias problemas, nes būtent jie geriausiai žino savo pliusus ir minusus, ką reikia daryti ir ko nereikia. Taip pat galiu garantuoti, kad biudžetinių įstaigų darbuotojai nebus varomi nemokamų atostogų, nes, jei Seimo nariai dirba be atostogų, o darbo metu atostogauja egzotiškose šalyse, tai, manau, ir biudžetinių įstaigų darbuotojai neprivalo eiti nemokamų atostogų.“

A. Tenys: „Švietimo srityje jūs esate patys svarbiausi žmonės, nes jums patikėtas pats brangiausias mūsų turtas – vaikai. Vaikų vis mažėja. Kasmet ateinant pasveikinti švietimo bendruomenės Rugsėjo 1-osios proga, paskaičiuojame, kad kokios vienos mokyklos ir nebėra. Kaip liks, jei vien Norvegijoje jau gyvena apie 50–60 tūkst. lietuvių. Tad dėl ko mokyklose pikta ir bloga, dėl ko prasidėjo komercija? Dėl to, kad trūksta vaikų ir kiekvienas vaikas atsineša savo krepšelį. Ta Taryba, kuri dirbo iki šiol, stengėsi neuždaryti visų mokyklų, tai ir pliusai, ir minusai. Pliusai toms mokykloms, kurios kaime, minusai miesto mokykloms, nuo kurių atimame pinigus, kad pagelbėtume kitiems, tačiau kitokio varianto nebuvo. Galime pasidžiaugti, kad pati mokyklų bazė nebloga, didžioji dalis jų sutvarkytos, atnaujinta įranga, tai, žinoma, dėka direktorių, kurie rūpestingi ir reiklūs patys sau. Padaryta nemažai. Dabar didžiausią rūpestį kelia kaimo bei „Jaunystės“ ir Sodų vidurinės mokyklos. Reikėtų gerai pagalvoti, ką daryti, kad rezultatas būtų teigiamas.“

Kuo gera mero profesija?

Kodėl siekiate mero posto ir kuo Jūsų buvimas meru gali būti naudingas mums, rinkėjams, rajono gyventojams?

K. Bartkevičius: „Praėjau daug gyvenimo etapų ir dirbdamas versle, ir atstovaudamas uosto direkcijai, ir būdamas Tarybos nariu, mero pavaduotoju, dabar esu Seimo narys ir tikriausiai daugeliui keista, kodėl einu į merus, nors tai pagal hierarchiją ir žemesnės pareigos. Man svarbiausia tarnystė. Naudingumo koeficientu savęs įvardinti negaliu, nes visada bandau atiduoti maksimumą. Dirbdamas dvejus metus Seime, atstovaudamas jums, rinkėjams, supratau, kad bendru sutarimu galima daug ko pasiekti. Visi čia sėdintys, manau, tinkami kandidatai ir gebantys bei galintys būti merais, tad aš juo taip pat galiu būti. Nuo kovo 1 d. lauks labai atsakingos dienos: Tarybos, daugumos suformavimas. Pasvarstome, kas atsitiktų, jei Taryba būtų opozicinė. Viskas įmanoma. Manau, kad kolektyviai viską galima išspręsti. Aišku, autoritarizmo irgi reikia.“

L. Kačerauskienė: „Atėjo tas laikas, kada nebegaliu likti nuošalyje. Jeigu būčiau išrinkta, pirmiausia pradėčiau nuo dialogo su bendruomenėmis, visuomene, kad būtų galima priimti pačius svarbiausius sprendimus tik jiems dalyvaujant. Tai neturi būti nuleista „iš viršaus“, tai turi ateiti „iš apačios“. Žinau, kad sugebu ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Kiekvienai sričiai esu išsikėlusi po kelias užduotis, kurias galėčiau įvykdyti. Mūsų šūkis: „Dideli darbai prasideda nuo mažų.“ Dideli darbai matomi akimis, maži – jaučiami širdimi, tad, padaręs nedidelį darbą, visada būsi arčiau žmogaus. Sieksiu kiekvieno mažeikiškio palaikymo ir pažadu, kad būsiu ne Savivaldybės merė, o Mažeikių žmonių merė.“

L. Rimkienė: „Mano šūkis: „Tikėk, kovok, nebijok ir niekada nepasiduok.“ Iš prigimties esu reformatorė ir žodžio „neįmanoma“ nepripažįstu. Visada yra keliai ir galimybės, svarbiausia pasirinkti patį tinkamiausią.“

A. Stonkus: „Politinį kelią prieš dešimt metų pradėjau Socialdemokratų partijoje, bet nesutapus biolaukams išėjau į Lietuvos valstiečiųiržaliųjųsąjungą. Partija manimi pasitikėjo, pasiūlėvestipartiją į savivaldosrinkimusir aš sutikau. Manau, kad savo partijoje nesu visiškai paskutinis, kažką išmanau, kažką moku, kažką galiu padaryti, todėl ir esu čia, o kaip bus, viskas jūsų rankose.“

D. Šideikienė: „Pabuvusi ketverius metus Tarybos narė, pamačiau mūsų Savivaldybės administracijos darbuotojų ir politikų tam tikrus pliusus ir minusus, todėl nusprendžiau kandidatuoti į merus. Ką jie sako, kad neįmanoma pakeisti, bandysiu pakeisti, o ar pavyks, ar nepavyks, bus matyti. Patys rinkėjai nuspręs, esu tinkama ar ne.

A. Tenys: „Tokios specialybės kaip meras – nėra. Jų nerengia jokia aukštoji mokykla. Buvau meras ketverius metus, dirbdamas komandoje pradėjau nemažai darbų, kuriuos norėtųsi užbaigti. R. Gricius minėjo, kad visais klausimais reikia tartis, mes tą ir darėme, nebuvo nė vieno diktatūriško sprendimo. Patikinu, kad problemų bus daugiau nei galimų atsakymų. Mero kėdė nėra tokia jau karšta ar šilta, kaip atrodo, tu esi žmonių tarnas, turi juos išgirsti ir su kuo mažesnėmis išlaidomis išspręsti kuo daugiau klausimų.

Komentarai  

0 #2 žemaitis 2015-02-12 18:02
  
Cituoti
0 #1 žemaitis 2015-02-12 17:57
Ką jūs konkrečiai gero padarėte miestui,kad jus rinkti? Eiliniai suknisti veidmainiai ir prisitaikėliai. :-x
http://i60.fastpic.ru/big/2015/0212/61/76895526d1f4efff6b018e0c07aeaf61.jpg
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode