Reklama 2

Tremties keliais... Pirma dalis

Trėmimas – vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kai Lietuvos piliečiai per prievartą ir prieš savo valią iš savo namų buvo išvežti į atšiauriausias Rusijos vietoves. Masiniai gyventojų trėmimai prasidėjo 1940 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1953 m. Per visą laikotarpį buvo ištremta apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.

www.budas.lt pradeda straipsnių ciklą apie tremties vietas, ten likusius gyventojus, jų atsiminimus, išlikusias kapines. Tą mums padės padaryti teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna.

Šį kartą lankytojus supažindinsime su Krasnojarsko krašto keliomis gyvenvietėmis, į kurias buvo ištremti mūsų tautiečiai. Tarp jų – nemaža dalis ir Mažeikių rajono gyventojų.

Alagirka

Šio kaimo pavadinimas likęs tik istorijoje. Alagirkos kaimas išnyko maždaug prieš 20–30 metų, dabar ten tik dunkso pliki laukai, apaugę krūmokšniais ir piktžolėmis. Iš šio kaimo žmonės išsikėlė gyventi į gretimus kaimus, kai kurie 1958 metais grįžo į Lietuvą, kiti palaidoti Alagirkos kapinėse, esančiose miške, prie pat keliuko, kuris vingiuoja į buvusį Alagirkos kaimelį. Aplinkinių kaimų gyventojai teigia, jog čia palaidota apie 10 lietuvių, tačiau kapinėse atlikus kapų inventorizaciją atrasta daugiau sunkiai įžiūrimų kauburėlių. „Negalėjome nustatyti, kieno tai kapai. Kryžiai sutrešę, nuvirtę arba visai jų nėra. Kapinių teritorija praktiškai tik spėjama“, – portalui budas.lt sakė G. Alekna.

Pasak tremtinio Antano Rimgailos, į Alagirką iš tuometinio Ylakių valsčiaus, Skuodo rajono, buvo ištremtos Juzumų, Gramaliauskų, Raštikių, Varapnickų, Liubšių, Puškorių, Visockių, Mockų, iš Sedos, Mažeikių rajono – Ročių šeimos. Iš viso 9 šeimos, 32 žmonės, 5 iš jų Alagirkoje ir mirė.  

Ust Čiulskas

Ši gyvenvietė nuo rajono centro nutolusi apie 100 km. Tai buvęs Karasijaus kaimas. Anot A. Rimgailos, Į šią vietovę buvo ištremta 10 šeimų, 24 žmonės, 3 šeimos nariai vėliau atvežti, 2 mirė. Iš Židikų valsčiaus, Mažeikių rajono, čia buvo ištremta Dagienė, Ziberkas, Norkiai. Iš Skuodo rajono Ylakių valsčiaus čia atitremti Tamoševičius, Norvilas, Kintenis, Konteniai, Šimkai, Pačerinskai, Nakučiai, iš Anykčių rajono – Kriščiūnų šeima.

Čindatas

Šis kaimas nuo rajono centro nutolę kaip ir Ust Čiulskas – apie 100 km. Iš Mažeikių apskrities gyventojai buvo ištremti 1949 m. kovo 25 d. Sąstatas buvo suformuotas ir išvyko kovo 27 d. Trys vagonai buvo užpildyti Lūšės geležinkelio stotyje, kad arčiau būtų vežti žmones iš Židikų ir Ylakių valsčių. Iš viso 10 šeimų, 33 žmonės, 7 – mirė. Iš Tirkšių valsčiaus, Mažeikių rajono, į šią vietovę buvo atvežti Juciai, Oženeckiai, Rimgailai, Kryžiai, Ubos, Ubavičiai, Malūkai, Zembliai, iš Ylakių, Skuodo rajono – Ružauskai, Kubilavičienė.

Sunkios sąlygos

      Pasak vietinių gyventojų, atitremti lietuviai šiose gyvenvietėse rado kalmukų, pavolgio vokiečių ir kitų tautybių tremtinių. Vėliau privežė iš lagerių buvusių politinių kalinių. Kolūkiai vertėsi sunkiai. Tremtiniams dar teko matyti malant rankinėmis girnomis. Dalis lietuvių jaunimo gavo leidimus mokytis mechanizatoriaus amato. Vėliau jie dirbo traktorininkais ir kombainininkais.

Susisiekimas blogas. Dar dabar, pasak G. Aleknos, kai palyja, sunku pravažiuoti, o tremties metais, gyventojai pasakojo, buvo važiuojama tik traktoriais ir arkliais. Mašinomis važiuodavo tik vidurvasaryje, kai išdžiūdavo, arba žiemos pradžioje, kol neužpustydavo.

Atsiminimai

Aldona Kalėda-Petkutė, gimusi 1933 m. Lietuvoje jų šeima gyveno Skuodo rajone, Ylakių valsčiaus Pašilės kaime.

Kaip pasakojo tremtinė, iki Bogotolo juos vežė traukiniu. Vagonas buvo pilnas lietuvių. Po to nuo Bogotolo iki Tiuchteto vežė mašinomis, o nuo Tiuchteto iki Kandato – gyvuliais. Lietuvius išskirstė po kaimus, ir taip prasidėjo jų sunkus gyvenimas. Praėjus vieniems metams jų visa šeima persikėlė gyventi į Karasijų, dabartinį Ust-Čiulską. Karasijuje gyveno septynios lietuvių tremtinių šeimos.

Petkų šeima gyveno normaliai, maisto jiems netrūko: laikė bites, turėjo medaus, taip pat lašinių, taigi šeimai badauti nereikėjo. Kitos lietuvių šeimos gyveno blogiau. Kaip pasakojo Aldona, moterys dirbo įvairius darbus: vienos prižiūrėjo gyvulius, kitos siuvo rūbus namuose arba dirbo įvairius kitus lauko darbus. Vyrai kirto mišką, gaudė žuvį, dirbo vairuotojais, kombainininkais, ir t. t. Žiemos buvo (ir yra) šaltos, oro temperatūra nukrisdavo iki 50–55 laipsnių šalčio, o vasaros karštos. Vasarą kankino karščiai ir mažos musytės (maškara), žmonės veidą apsisaugodavo specialiu tinkleliu.

Praėjus dešimčiai metų, Aldonos tėvai ir jos du broliai išvyko į Lietuvą. Tėvai jau mirę ir palaidoti Lietuvoje, Skuodo rajone, Ylakių kapinėse. Aldonos brolis Vytautas Petkus gyvena Skuode, o Juozas Petkus – Plungėje. Trečias brolis Petras Petkus, sukūręs šeimą, liko gyventi Sibire, Ačinsko rajone, Rosviet kaime. Aldona Kalėda-Petkutė taip pat sukūrė šeimą ir liko gyventi Sibire. Iki 1996 metų gyveno Karasijuje, o nuo 1996 m. gyvena Krasnojarsko krašte, Tiuchteto rajone, Pavarionkino kaime. Šiuo metu Aldona jau pensininkė, dirba namų ruošos darbus, laiko gyvulių, melžia savo karves, ūkį prižiūri viena, nes vyrą jau yra palaidojusi Sibiro žemėje.

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS NUOTRAUKOS

 

 

www.budas.lt publikaciją remia 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode