Tremties keliais... Dvidešimt pirma dalis

 

 

Paskutinėje mūsų šios rubrikos dalyje apsilankysime trijuose Buriatijos apskrities Zaigrajevo rajono kaimuose: Dvidešimt ketvirtame, Maigos bei Moisos. Lietuvių pėdsakų ir ten būta.

Čelutajaus  24 km 

Tremties metais Čelutajaus 24-ojo kilometro gyvenvietės bendrose kapinėse buvo palaidoti 7 lietuviai. 1990 m. kaimą lankė artimųjų palaikų į Lietuvą parsivežti vykusi ekspedicija, vadovaujama 1948 m. į Buriatiją ištremto ir 1948–1952 m. Čelutajaus 24-ajame kilometre gyvenusio Jono Lukšės. Nors gyvenvietės kapinės buvo vis dar naudojamos, lietuvių kapai buvo labai sunykę. J. Lukšės iniciatyva kapinėse pastatytas paminklinis akmuo čia palaidotiems tremtiniams atminti.

Gyvenvietės kapinės aplankytos ir 1992 m. į Buriatiją vykusios Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuotos Gintauto Aleknos vadovaujamos ekspedicijos. Lietuvių kapai, kuriuos 1990 m. pavyko indentifikuoti J. Lukšei, vos po dvejų metų buvo nebeatpažįstami. Iš jų liko tik žole apaugę, lauko akmenimis apdėti kauburėliai.

2009 m. Čelutajaus 24-ojo kilometro kapinėse palaidotų lietuvių kapus tvarkė projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija (vadovas G. Alekna). Vėliau, ekspedicijos dalyviams išvykus, kapinės buvo tvarkytos ir Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos. 2015 m. G. Alekna bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos metu dar kartą aplankė Čelutajaus 24-ojo kilometro kapinėse palaidotų lietuvių kapus.

Kapinės yra šiauriau gyvenvietės, kalno  šlaite. Aptvertos  medine tvorele.  Lietuvių kapai netoli įėjimo, bendrose gyvenvietės kapinėse. Matosi kauburėliai, apaugę žole,  kai kurie iš jų apdėti nedideliais lauko  akmenimis. Dabar kapai bevardžiai.

Tarp kauburėlių  naujai  pastatytas  2,5–3 m aukščio medinis kryžius. Jo  priekyje – šiek tiek pasviręs  betoninis antkapis, į kurį įbetonuota šlifuoto juodo akmens plokštė, kurioje iškaltas užrašas: stalininio genocido aukos (tekstas  rusų  kalba):

                             Laurenčikas  P.        1876–1948;

                             Lukšė  J.                  1889–1949;

                             Balčas  M.               1887–1949;

                             Rūta  A.                   18....–1952;

                             Mačionienė  V.       1976–1950;

                             Ručaitė  G.              1902–1955.

                             

Moiga 

Nuo Chandagajaus iki Moigos – penkiolikos kilometrų išdegęs taigos jaunuolynas. Buvusio kaimo vietoje tebėra žolėmis ir krūmais apaugusi laukymė, netoli kurios yra kapinės. Kapinėse ir jas supančioje taigoje siautėjęs gaisras sunaikino medinius kryžius, antkapius ir tvoreles. Kai sudegė samanos, atsidengė kapų kauburėliai. Juodi medžių kamienai, sudegusios kapinės ir trys labai puošnūs metaliniai kryžiai.

Moigato miško kirtėjų gyvenvietėje mirę lietuviai buvo laidojami nedidelėse taigoje, ant neaukštos kalvos įkurtose tremtinių kapinaitėse. 1950–1958 m. čia buvo palaidota apie 20 lietuvių. Apie 1992 m. išnykusios Moigato gyvenvietės apylinkės buvo nuniokotos taigoje kilusių gaisrų.

2000 m. Moigato apylinkėse lankėsi bendrijos „Lemtis“ organizuota ekspedicija. Ekspedicijos dalyviams atvykus kapinės buvo apleistos, pažeistos gaisro ir sparčiai nykstančios – tebuvo išlikę trys metaliniai kryžiai, aplink vieną kapų iš suvirintų metalinių lovagalių padaryta tvorelė ir 20 sudegus samanoms atidengtų kapų kauburėlių. Mediniai tremtinių statyti kryžiai, antkapiai ir tvorelės – sudegę. Kaip prisimena ekspedicijos vadovas Antanas Sadeckas: „ Juodi medžių kamienai, sudegusios kapinės ir trys labai puošnūs metaliniai kryžiai jose – sukrečiantis ir neįprastas vaizdas.“ Ekspedicijos metu pavyko identifikuoti vos vieną kapinėse palaidotą tremtinį – 1950 (1951) m. mirusį Fortunatą Jurgelį.

2009 ir 2015 m. Moigato kapines lankė G. Aleknos vadovaujamos ekspedicijos (2009 m. projektas „Misija Sibiras“, 2015 m. bendrija „Lemtis“). Apie 2009–2010 m. kapinės buvo tvarkytos Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos. 2015 m. ten lankėsi ir lietuvis Tadas Kvasilius.

Identifikuotas kapas:  Fortunatas Jurgelis 1874–1950 (1869–1951) m.

Moisa 

Nedidelėje Moisos miško kirtėjų gyvenvietėje mirusieji buvo laidojami taigoje, kiek atokiau nuo darbininkų barakų. Netoliese galėjo būti ir 1945–1948 m. šalia Moisos veikusio karo belaisvių japonų lagerio kapavietė.

1990 m. išnykusios gyvenvietės apylinkėse lankėsi Jono Lukšės vadovaujama buvusių tremtinių ekspedicija, vykusi į Buriatiją parsivežti artimųjų palaikų. Ekspedicijos dalyviai miškuose aplink Moisą užfiksavo 13 kapų. Tarp jų galėjo būti tiek 1943–1961 m. Moisoje gyvenusių ir dirbusių vietinių gyventojų, tiek ir 1948 m. vasarą čia palaidotų lietuvių tremtinių. Kapinaitės buvo smarkiai nuniokotos gaisro, dauguma kapų – nebeatpažįstamai pažeisti. 

Po 2 metų, 1992 m., Moisos kapinaites aplankė G. Aleknos vadovaujama ekspedicija, organizuota Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto. Iš ekspedicijos dalyvių rastų 9 kapų tebuvo likę sunkiai įžiūrimi, žole apaugę kauburėliai, vienas kapas išniekintas – mirusiojo kaulai mėtėsi aplink iškastą duobę. Greta kelių kauburėlių gulėjo stačiatikių kryžių liekanos.

2009 m. Moisos kapines aplankė ir tvarkė G. Aleknos vadovaujama projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija. Kapinėse tebuvo likę pora sunykusių medinių kryžių ir kelios iškastos kapų duobės. Į Moisą G. Alekna sugrįžo 2015 m bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos metu. Kapinės jau buvo sutvarkytos Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos. Pastatyta daug laikinų medinių kryžių, supilti kapų kauburėliai. Pasikeitus kapinių infrastruktūrai nebebuvo įmanoma nustatyti, kiek kadaise čia buvo kapų, kiek tarp palaidotųjų galėjo būti lietuvių tremtinių.

Moisos  kapinės  yra  beveik  pusiaukelėje  tarp  Šabūro  ir  Čelutajaus  24  km,  netoli  Čelutajaus  upokšnio, ten  yra  dviejų  gruntkelių  susikirtimas  apie  150 m  gilyn  į  gūdžią  taigą.  Kauburėliai  sunkiai  įžiūrimi.  Kapų  autentiškumą  nustatyti  neįmanoma. Kapines  sunaikino  laikas ir  buvęs  gaisras.

Pasak G. Aleknos, lietuvių bendruomenės, tvarkydamos tremtinių kapus, sunaikino visą kapinių infrastruktūrą. Pristatyta paprastų, jokios vertės neturinčių kryželių. Jie net neapdoroti antiseptinėmis medžiagomis. Taip, kapų vieta pažymėta laikinai, bet tai buvo galima padaryti ir nenaikinant kapinių infrastruktūros.

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode