Reklama 2

Tremties keliais... Septyniolikta dalis

 

Šįsyk budas.lt skaitytojus supažindins su Novo Iljinsko gyvenviete Zaigrajavo rajone, Buriatijos respublikoje.

Apie Buriatiją

Buriatija, Buriatijos respublika – Rusijos federalinis subjektas, esantis pietrytiniame Sibire. Pietuose ribojasi su Mongolija, rytuose – su Užbaikalės kraštu, šiaurėje ir vakaruose – su Irkutsko sritimi, pietvakariuose – su Tuva. Sostinė – Ulan Udė.

 

 

Pagal 1703 m. sutartį, pasirašytą caro Petro I, Buriatija laisvu noru įstojo į Rusijos imperiją1923 m. buvo suformuota Buriatijos-Mongolijos ASSR. 1937 m. nuo Buriatijos atskirtos Ust Ordos ir Agos Buriatų automoninės apygardos1958 m. teritorija pertvarkyta į Buriatijos ASSR. Nuo 1992 m. Buriatija – Rusijos federacinė respublika.

Geografija

Buriatija išsidėsčiusi Užbaikalėje. Pietvakariuose siekia Rytų Sajaną (aukščiausia vieta – Munku Sardyko k., 3491 m). Užbaikalėje iškilusi sudėtinga kalnų sistema: Stano kalnynasVitimo plokščiakalnisChamar DabanoBarguzino kalnagūbriai. Iš viso kalnuotos sritys užima 80 proc. respublikos ploto. Klimatas vidutinių platumų, ryškiai kontinentinis. Būdingos šaltos speiguotos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -24°C, liepos 17°C. Per metus iškrinta apie 300 mm kritulių. Visą vakarinę Buriatiją užima vienas didžiausių Azijos ežerų – Baikalas. Į jį teka SelengosBarguzinoAukštutinės Angaros upės. Šiaurės rytuose teka Vitimas su savo intakais. Amžinasis įšalas. Net 4/5 respublikos paviršiaus dengia taiga (maumedžiaikedraikėniai). Pietuose yra stepių ir miškastepių.

Ekonomika

Buriatijoje gausu naudingų iškasenų: volframomolibdenoaukso, polimetalų rūdų, akmens ir rusvųjų angliųgeležies rūdų, boksitoapatitųasbestografitoMedienos, mašinų gamybos pramonė, žvejyba. Yra Gusinooziorsko ŠE. Teritoriją kerta Baikalo-Amūro magistralė.

Seimo nario atsiminimai

„Mano tėvus Jadvygą ir Jeronimą likimas suvedė ešelone į nežinią Plungės geležinkelio stotyje 1948 metų gegužės 22 d., per „Pavasario“ („Vesna“) pavadinimu užkoduotą trėmimą. Abu atsidūrė vagonuose su savo, Lietuvos ūkininkų, šeimomis, tik nepilnomis – mamos tėvelis jau buvo miręs, tad tremtin keliavo motina su keturiais vaikais. Ir mamos brolis Mykolas, ir tėčio brolis Juozas tremties nepatyrė – abu buvo Lietuvos partizanai ir žuvo pasipriešinimo kovose. Kartu su tėčiu, jo seserimis ir tėvais išvežtas ir 97-uosius gyvenimo metus einantis jo senelis. Visa tai kaskart prisimenu, savo namuose matydamas vienintelį išsaugotą gerų kaimynų ir išlikusį daiktą iš tėviškės – kabantį ant sienos seną medinį kryžių, prie kurio melsdavosi tėvai, seneliai ir proseneliai, – kalbėjo Seimo narys Donatas Jankauskas. – Tikėjimas ir viltis niekada neapleido tremtinių, tas jausmas visada buvo kartu su gedulu, laidojant artimuosius, tėvus tolimojo Sibiro ir šiaurės platybėse, sunkiai ir alinančiai dirbant. Viltis skatino kurti šeimas, gimdyti ir su begaline meile auginti vaikus net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis. Viltis, kad jei ne patys, tai vaikai dar pamatys Tėvynę Lietuvą. Tarp brangiausių relikvijų saugau kartu su tremtiniais buvusio lietuvio kunigo Petro Jaso surašytą mano Krikšto pažymėjimą. Surašytas jis ant paprasto languoto popieriaus lapo, išplėšto iš sąsiuvinio, surašytas mano gimimo vietoje Buriatijoje, Zaigrajevo rajone, Novo-Iljinsko valsčiuje, Naryno kaime. Viltis padėjo tėvams po to, kai buvo paleisti iš tremties vietos be teisės apsigyventi Lietuvoje, iš paskutiniųjų stengtis įsikurti Tėvynėje, kad vaikai galėtų kalbėti lietuviškai ir lankyti lietuvišką mokyklą.“

Skaudus likimo pirštas

 

Tauragiškis pensininkas Donatas Simaitis sako, kad likimo pirštas jam ir jo šeimai buvo skaudus, tačiau pykčiu jis negyvena. Pasak jo, 1948 metų gegužės 22–23 dienomis pagal tą patį sovietų operacijos „Vesna“ planą buvo numatyta į Jakutiją (vėliau pakeista į Buriatijos-Mongolijos ASSR) ir Krasnojarsko kraštą ištremti 12 134 šeimas – 48 tūkst. žmonių. Iki gegužės 23-iosios 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūsti 36 932 žmonės, iš jų arti 11 tūkstančių vaikų. Nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, į ešelonus buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Tremčiai pasmerkti buvo visi, kuriuos tik rasdavo apsuptose sodybose: vaikai be tėvų, tėvai be vaikų.

Kelionė į Buriatiją truko beveik 19 dienų,  – prisimena  D. Simaitis, kuriam1948-ųjų gegužės 22-ąją buvo vos penkeri. – Puikiai prisimenu tą ankstų rytą: buvo apniukęs, nors diena paskui išaušo graži. Mama stovėjo prie lango su įremtu į krūtinę ginklu, o tėvas partrenktas gulėjo jai po kojomis. Vaizdas šokiravo, turbūt todėl jis ir įstrigo visam gyvenimui.“

Iš Plungės rajono kilęs vyras mena, kad tą gegužės 22-ąją į belangius vagonus buvo sugrūsta beveik visa Žemaitija: „Baisiausia buvo matyti motinas su kūdikiais ant rankų. Dauguma jų kelionės tikslo taip ir nepasiekė, mirė pakeliui į tolimąją Buriatiją. Visas geležinkelis nuo Lietuvos iki šios šalies virtęs ištisomis kapinėmis – traukiniui sustojus kiekvienąkart čia pat šalia bėgių buvo laidojami į drobules susupti kūdikiai.

Prisimenu, kad buvo labai karšta ir labai norėjau gerti. Tėvai sakė, kad važiuojame į mirtį. Baisu buvo.“

Kodėl Simaičių šeima buvo pasmerkta patirti tremties skonį, Donatas nežino. Niekas to nepaaiškino. Į Buriatiją išvežti trise – jis, tuomet penkiametis berniukas, ir tėvai Aniceta ir Juozas. Dvi vyresnės seserys ir brolis nuo piktos lemties išsigelbėjo, mat kaimynė išvedė pas dėdę. Tremtyje gimė Donato broliukas Bronius.

„Visada maniau, kad man pasisekė labiau nei Lietuvoje likusiems seserims ir broliui. Aš buvau su tėvais, jie liko beveik našlaičiai, tremtinių vaikai. Lietuvoje tuomet buvo platinama agitacija, kad ištremti valstybės priešai, žudikai. Tokiais buvome laikomi. Nuosprendis buvo žiaurus – tremtis iki gyvenimo pabaigos. Vis dėlto taip neatsitiko. Į Lietuvą grįžome jau po Stalino mirties, 1956-aisiais“, – prisimena D. Simaitis.

Pasak jo, skaudžiausia ir buvo išgirsti, jog esi nusikaltėlis. Buriatijos gyventojai tremtinius taip pat pasitiko priešiškai, esą jie „miškiniai“, žmogžudžiai. Tik vėliau pamatė, kad jie tokie patys paprasti žmonės – lietuviai, moldavai, baltarusiai.

Novo Iljinskas. Taip vadinosi miestas, kur buvo atgabenti ištremtieji lietuviai. Iš pradžių įsikurta jurtose, vėliau Simaičių šeimai leista įsirengti žeminę. Tėvai dirbo galingoje medienos tiekimo pramonėje.

„Nebuvome kalinami, galėjome laisvai vaikščioti po miestą, tik negalėjome be leidimo išvažiuoti, visi traukiniai akylai buvo saugomi kareivių. Kaip bebūtų keista, šį tolimą Sibiro kraštą prisimenu kaip daug laisvesnį savo dvasia nei tuo metu Lietuva. Niekas nebijojo garsiai Stalino pavadinti budeliu, kalbėti, kad jis neurastenikas, o Leninas sirgo sifiliu. Prisimenu, kaip vietiniai žmonės džiaugėsi, kai Stalinas mirė, nors oficialiai turėjome jo gedėti, – pasakojo D. Simaitis. – Lietuviai ten buvo ypač vieningi. Jei kuris mirdavo, buvo paprotys visiems susieiti į laidotuves. Būtent lietuviai Novo Iljinske įkūrė vietos teatrą ir net savo bažnytėlę. Labai šviesiai prisimenu mums padėjusius rusus. Jie gailėjo mūsų, pagelbėdavo, kuo galėdavo. Iki šiol sakau, kad reikia skirti rusizmą nuo stalinizmo.“

Po Stalino mirties praėjus trejiems metams Simaičiai grįžo į Lietuvą. Deja, gimtoji šalis juos pasitiko nesvetingai. „Visada buvome tremtiniai, visada kitokie, visada įtartini, – sakė Donatas. – Buvo dar skaudžiau negu atvykus į Buriatiją patirti vietinių žmonių neapykantą. Nusikaltėliais mus laikė savi. Tokia buvo varoma propaganda. Tačiau man sekėsi. Baigiau universitetą, gavau paskyrimą.

Vyras sako žinojęs, kad yra stebimas KGB, niekada nepriklausė komunistų partijai, tačiau niekada ir nesmerkė kolegų, į partiją stojančių vien todėl, kad taip tuomet reikėjo.

Donatas sako pykčio nejaučiąs. Esą skauda tik dėl Lietuvos, kad iki šiol santaikos joje maža.

Novo Iljinsko kapinės

Lietuviškieji  kapai yra  bendrose  stambokos  gyvenvietės  kapinėse.  Bendros  kapinės  aptvertos  medine  tvora.  Lietuvių  kapai  yra  pietvakarinėje  kapinių  dalyje,  ant  kalvelės,  iš  trijų  pusių  apsodinti  pušelėmis.  Jų būklė, pasak ten apsilankiusių akspedicijų dalyvių, pakankamai gera. 1948–1960 m. bendrose Novo Iljinsko gyvenvietės kapinėse palaidota daugiau nei 30 tremtinių. Vėliau čia palaidoti ir keli lietuviai, paleidus iš tremties, likę gyventi Buriatijoje. Tremtiniai čia laidoti greta vienas kito, kiek atokiau nuo vietinių gyventojų. Šalia lietuvių kapų tremties metais pastatyta nedidelė koplytėlė ir aukštas medinis kryžius. 1955 m. Novo Iljinsko kapinėse Vlado Berenio ir Domo Viržinto iniciatyva pastatytas puošnus paminklas visiems čia palaidotiems tremtiniams atminti.

1992 m. Novo Iljinske lankėsi į Buriatiją vykusi teleoperatoriaus, fotografo, keliautojo Gintauto Aleknos vadovaujama Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija. Gyvenvietės kapinės buvo aptvertos medine tvora, pakankamai gerai išsilaikiusios, vis dar naudojamos. Išlikę daug betoninių antkapių su paprastais, tačiau ilgaamžiais metaliniais kryžiais. Kadaise lietuvių statyta koplytėlė buvo nugriauta. Ekspedicijos metu atstatytas nuvirtęs dar tremtinių darytas aukštas medinis kryžius. Užfiksuoti 35 lietuvių kapai, 24 iš jų identifikuoti. 8 lietuvių palaikai jau buvo parvežti į Lietuvą 1989–1990 m. į Novo Iljinską vykusių tremtinių ir jų artimųjų.

2000 ir 2015 m. Novo Iljinsko kapinėse lankėsi bendrijos „Lemtis“ ekspedicijos. 2009 metais kapines aplankė teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys G. Alekna. Pasak jo, Novo Iljinsko lietuviškos  kapinės  gali  būti  vienu  iš  mūsų  memorialinių  paminklų  Sibire.

Indentifikuoti kapai:  Pranas Lapinskas 1932–1968 m.; Aleksandras Kiršas 1905–1959 m.; Juzefa Juškienė 1898–1958 (1897–1958)  m.; Petras Valiukas 1881–1953 m.; Pranas Liaudanskas 1924–1952 m.; Vladas Berenis 1898–1965 m.; Pranas Šleinius 1881–1951 (1887–1951) m.; Aloyzas Bieliauskas 1957–1957 (1956–1956) m.; Ona Vaičikauskaitė 1899–1958 m.; Kostas Lekys 1883–1954 (1891–1954)  m.; Antanas Smilingis 1885–1953 (1883–1954) m.; Stanislava Gelžinienė 1896–1954 (1879–1954) m.; Kazys Latakas 1918–1957 (1919–1957) m.; Zita Latakaitė 1954–1955 m.; Jonas Blauzdys 1923–1983 m.; Zofija Normantaitė 1925–1956 (1924–1956) m.; Antanas Matutis 1903–1956 (1901–1956) m.; Barbora Adolfina Marcinkevičienė 1916–1977 m.;  Pranas Stasiulis 1881–1954 (1866–1954) m.; Simonas Žebrauskas 1932–1959 (1931–1959) m.; Danielius Navardauskas 1933–1957 m.; Barbora Kaveckienė 1904–1957 m.; Marijona Gradinskienė 1872–1953 (1877–1958) m.; Jonas Jašinskas 1902–1958 (1908–1958) m.; Kazimiera Juknienė 1920–1957 m.

Parengė Birutė ŠNEIDERAITEINĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode