Tremties keliais... Dvylikta dalis

Vasarį skaitytojus supažindinome su šiandieniniu Bolšoj Ungutu, o kovą kviečiame pabuvoti Malyj Ungute, esančiame taip pat Manos rajone, Krasnojarsko krašte. Čia gimė buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Oleka.

Apie gyvenvietę

Malyj Ungutas – miško kirtėjų gyvenvietė Krasnojarsko krašte, Manos (buv. Šalinskojės) rajone, apie 70 km į pietus nuo Krasnojarsko, Rytų Sajano priekalniuose, Manos upės dešiniajame krante, prie Manos ir Malaja Ungutkos santakos. Iš Bolšoj Unguto į Malyj Ungutą, kuris yra už 4 km, kelias visą laiką vingiuoja pagal Manos upę. Vienoje kelio pusėje – Mana, kitoje – uolos.

Šis nedidelis kaimas yra tarp aukštų kalvų. Visi kaimo keliai gruntiniai, šaligatvių nėra. Nameliai iš rąstų. Dauguma jų tvarkingi, nors yra vienas kitas baigiantis sugriūti. Yra ir naujai iš rąstų statomų pastatų.

Tremtiniai

1948-ųjų metų birželį iš buvusių Varėnos, Trakų, Anykščių, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio apskričių į Malyj Ungutą atitremta apie 200 žmonių, į barakus taigoje, miško kirtavietes, vadinamas 3-iuoju, 6-uoju ir 9-uoju Kilometrais – dar keli šimtai žmonių. Tuo metu Malyj Ungutas priklausė Bolšoj Unguto miško pramonės ūkiui. Pusę visų Malyj Unguto gyventojų sudarė lietuviai, antra tiek buvo kitų tautybių tremtinių – rusų, kalmukų, graikų, suomių ir kitų. Visi jie kirto mišką, plukdė rąstus, tiesė per taigą medinį kelią į Bolšoj Ungutą: pjovė medžius, rovė kelmus, grindė kelią rąstais. Apie 1950 m. tremtiniai iš 6-ojo ir 9-ojo Kilometrų buvo perkelti į Malyj Ungutą.

Į Lietuvą dauguma grįžo 1956–1960 metais.

Malyj Unguto kapinės

Keltą kartų šioje gyvenvietėje lankęsis teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna budas.lt pasakojo, jog kapinės yra prie pat kaimo, kalvos šlaite, aptvertos medine tvora: „Senus lietuvių kapus radome beveik vienoje vietoje pagal tvorą, kairėje kapinių pusėje. Daugumos lietuvių palaikai išvežti, nes ties kryžiais yra įdubos arba guli suguldyti tušti antkapiai. Daug nuvirtusių kryžių. Naujesni lietuvių kapai įsiterpę tarp rusiškų kapų. Prie jų – rusiškos piramidės su katalikiškais kryželiais. Kadangi jose laidojama ir šiuo metu, kai kurie kapai tvarkomi. Šiose kapinėse radome 34 lietuviškus kapus. Kaip prisiminė ten gyvenanti Vanda Valionytė-Virbickienė, Malyj Unguto kapinėse palaidota Aldona Augustaitytė, Elytė Gilytė, Vitas Kulikauskas, Jonas Stonys, Uršė Stonienė, Jonas Jonynas, Marusevičius, Vera Marusevičienė, Dominykas Česenis, Juška, Laurinaitis, Pugačiauskas, Kvietkauskiukas ir kiti.

Kai kurių tremtinių palaikus iš Malyj Unguto kapinių giminės parvežė į Lietuvą.

Ekspedicija

Prieš 20 metų, 1997 m. liepą, kai pirmą kartą šioje gyvenvietėje lankėsi lietuvių ekspedicija, vadovaujama G. Aleknos, Malyj Ungute buvo apie 20 kiemų, parduotuvė, svečių namas. „Beveik visi jo gyventojai yra lietuviai (mišrios šeimos). Iš buvusių lietuvių tremtinių kaime tuo metu gyveno 4. Taip pat ten gyveno kelios buvusių tremtinių vaikų šeimos. Pas vieną iš buvusių tremtinių mes ir apsistojome. Tai Davidonis Pranas, Povilo, gimęs 1920 m. Anykščių rajone“, – budas.lt pasakojo G. Alekna.

Davidonių šeima

1948 m. gegužės mėn. Davidonio šeimą, kurią sudarė 7 žmonės (jis pats, jo žmona, Ona Davidonienė, buvusi Mikalajūnaitė, 3 vaikai ir Prano tėvai), gyvuliniais vagonais atvežė į Kamarčiagą. Čia laukė traktoriai su prikabintomis prie jų rogėmis, kuriomis žmones ir jų daiktus atitempė į Novoaleksejevką. Apgyvendino Prano šeimą pirtyje. Įdarbino ją prie kelių tiesimo. Kelią tiesė iš rąstų. Rąstus atveždavo iš Bolšoj Unguto. Seni Prano tėvai ir jo žmona niekur nedirbo.

1948 m. rudenį Prano šeimą iš Novoaleksejevkos pergabeno į Bolšoj Ungutą. Čia žmones vėl skirstė ir plaustais plukdė į kitas vietoves. Davidonių šeimą atplukdė į Malyj Ungutą, iš kurio pervežė į taigoje buvusį 3-iąjį Kilometrą (3-čias Kilometras buvo Mažosios Ungutkos upelio kryptimi nuo Malyj Unguto). Apgyvendino barake, davė vieną kambarėlį visai šeimai. Čia 1949 m. mirė Davidonio motina. Ją palaidojo Malyj Unguto kapinėse, nes 3-iajame Kilometre laidojama nebuvo. Gyvendamas 3-iajame kilometre, Pranas dirbo miško kirtimo darbus. Kai mišką čia iškirto (šiuo metu buvusio 3-iojo kilometro kaimo vietoje nieko nėra), darbo ten neliko, žmonės persikėlė į kitus kaimus, o žmonės, gyvenę Malyj Ungute, ėjo dirbti į Koptiją – kirtavietę miške. Davidonis ekspedicijos dalyviams pasakojęs, kad, kai juos atvežė į Malyj Ungutą, jame jau gyveno labai daug lietuvių. Iš pradžių lietuvių šeimose buvo daugiausia tik moterys su vaikais, nes vyrai buvo lageriuose. Vėliau vyrai iš lagerių sugrįžo. Kol vyrų nebuvo, pačios moterys dirbo įvairius miško kirtimo darbus.

Davidonis gavo butą Malyj Ungute. Gyvena šiame kaime iki šiol. Dabar turi savo namą, laiko gyvulius, augina daržoves.

1964 m. Malyj Ungute mirė Prano tėvas. Iki mirties jis gyveno su Prano šeima. Tikslios savo tėvų palaidojimo vietos Malyj Unguto kapinėse Pranas 1997 m. ten besilankiusiai ekspedicijos grupei negalėjo parodyti. Jis paaiškino, kad, kai mirė jo tėvai, žmonės gyveno labai sunkiai ir buvo statomi tik žemi kryželiai. Kapinės nebuvo užtvertos tvora, po jas vaikščiojo gyvuliai, kurie išvartydavo kryželius, sutrypdavo kauburėlius. Po kiek laiko toje pačioje vietoje būdavo laidojami kiti.

1989 m. mirė Prano žmona. Tuo metu jis gyveno su ukrainiete Ana Michailovna.

Davidoniai Sibire susilaukė dar 4 vaikų. Dabar Pranas turi 7 vaikus. Visi jie gyvena įvairiose Sibiro vietovėse, visi sukūrę mišrias šeimas, lietuviškai nekalba. Pats P. Davidonis lietuviškai kalbėjo sunkiai.

Zalagaičių šeima

„1997 m. liepos 19 d. Malyj Ungute susitikome lietuvį Juozą Zalagaitį, Jono, gim. 1913 m. Vilkaviškio rajone, Mažučių kaime. 1948 m. Zalagaičio žmoną su vaikais išvežė iš Lietuvos ir atvežė į Malyj Ungutą. Paties Zalagaičio tuo metu namuose nebuvo, nes jis slapstėsi, todėl į Sibirą pas žmoną jis atvažiavo pats 1949 m. Zalagaičio žmona Eugenija Zalagaitienė, buvusi Eugenija Utaraitė, Jono, kilusi iš Vilkaviškio, mirė ir palaidota čia, Malyj Ungute, 1986 metais, – budas.lt pasakojo G. Alekna. – Tuo metu Zalagaitis gyveno Malyj Ungute su savo dukters, Dalios Litvinovos, gimusios 1937 m., šeima. Dar ten gyveno ir kita jo duktė – Laimutė Zinkevičienė, gimusi 1944 m., ištekėjusi už lenko. Pačiam Zalagaičiui tuo metu buvo 84 m. Jis buvo susenęs, vos paėjo, vos pakalbėjo. Kalbėjo lietuviškai, bet įterpdavo ir rusiškų žodžių. Jis sakė esąs pats vyriausias šio kaimo gyventojas.“

1992 m. Zalagaitis buvo išvykęs į Lietuvą. Gyveno pas brolį Vilkaviškio rajone, Obšrutų kaime. Išgyveno 3 metus, tačiau nepritapo ir grįžo atgal į Sibirą. Zalagaitis sakė, kad anksčiau Sibire gyvenęs Keršal kaime, kuris buvęs apie 9 km nuo Malyj Unguto, prie Manos upės. Kaimas buvęs miškų ūkis.

„Dar Ungute susitikome lietuvę, buvusią Važgytę – Oną Maksikovą, Stasio. Į Sibirą atvežta 3 metų, todėl apie to laiko tremtį ir tremtinius nieko papasakoti negalėjo. Atvežta su tėvais ir seserimis iš Varėnos rajono. Važgytės tėvas mirė, kai jai buvo 6 metai, motina mirė prieš 1988 metus. Abu tėvai palaidoti Malyj Unguto kapuose (mes radome jų kapus). Dvi Važgytės seserys šiuo metu gyvena Žeržulos kaime“, – sakė G. Alekna.

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

Projektas „Tremties keliais“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode