Tremties keliais... Vienuolikta dalis

Šį sykį portalo skaitytojus supažindinsime su tuometiniu ir šiandieniniu Bolšoj Ungutu, esančiu Manos rajone, Krasnojarsko krašte. Toje vietovėje taip pat buvo apgyvendinti lietuviai tremtiniai.

Gyvenvietės įkūrimas

Bolšoj Ungutas – miško kirtėjų gyvenvietė Krasnojarsko krašte, Manos (buvusios Šalinskojės) rajone, apie 40 km į pietvakarius nuo Šalinskojės, Rytų Sajano priekalniuose, prie Manos ir Bolšaja Ungutkos santakos. Buvęs miško pramonės centras. Apie 1930 m. šią gyvenvietę įkūrė (taigoje pradėjo statyti barakus, vėliau – nedidelius namukus) per kolektyvizaciją iš Užbaikalės atitremti rusai ūkininkai, 1939–1940 m. čia iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos atvežta daug lenkų (dauguma jų tremtyje ir mirė nuo bado, šalčio, ligų), per karą – suomių, kalmukų, Pavolgio vokiečių, totorių, 1951–1952–1960 m. ukrainiečių ir baltarusių šeimų. Tuomet buvo nemaža gyvenvietė (apie 200 namų). Joje veikė paštas, dvi parduotuvės, vidurinė mokykla.

Ištrėmė lietuvius

1948 m. birželio 7 dieną į Kamarčiagos geležinkelio stotį atvežti 3 ešelonai tremtinių iš Lietuvos, daugiausia iš buvusių Šakių, Vilkaviškio, Anykščių, Varėnos apskričių. Pusė žmonių buvo išvežta į Bolšoj Unguto miško kirtimo punktus palei Bolšaja Ungutkos, Malaja Ungutkos ir Leibos upelius (šie punktai buvo vadinami Malyj Ungutu, Jelovka, 3-iuoju, 6-uoju, 9-uoju kilometrais). Bolšoj Ungute buvo palikta apie250 žmonių.

Veikė komitetas

Tremtiniai kirto mišką, rąstus gabeno ir krovė prie upės, pavasarį plukdė iki jos žiočių. Gyveno barakuose. Kirtavietės iš pradžių buvo už 6–7 km, po metų – dar toliau. Teko gyventi miške, laikinuose nešildomuose barakuose. 1948 m. rugpjūčio mėn. pradėjo ir iki 1950-ųjų veikė lietuvių tremtinių savitarpio pagalbos komitetas, įkurtas Novoaleksejevkoje. Daug kam išgyventi padėjo iš Lietuvos giminių atsiunčiami siuntiniai, kuriuos jie parsinešdavo iš Narvos gyvenvietės, buvusios už maždaug 20 km nuo Bolšoj Unguto.

1956–1966 m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą.

Dabartinis Bolšoj Ungutas

Pasak ten pabuvojusio teleoperatoriaus, fotografo, keliautojo, ekspedicijų į tremties vietas organizatoriaus ir vadovo, „Lemties“ bendrijos nario Gintauto Aleknos, dabar Bolšoj Ungutas labai sunykęs, miškai aplink iškirsti, žmonės nebeturi darbo, gyvena iš to, ką užsiaugina patys. Kaimas netvarkingas, daug apgriuvusių namų: „Yra išlikusios tremtinių kapinės, tačiau 1990 metais beveik visų lietuvių palaikai parvežti į Lietuvą.“

Atsiminimų neišliko

G. Alekna budas.lt pasakojo, jog ekspedicijos metu sutiko ten tebegyvenantį lietuvį Davidonį Valentiną, Prano: „Jis gimęs jau Sibire, vedęs rusę. Lietuviškai kalbėti nemoka. Apie lietuvių tremtinių gyvenimą Bolšoj Ungute nieko nežino, tačiau kiti vietiniai gyventojai mums papasakojo, kad Stalino laikais Bolšoj Ungute gyveno ir dirbo 8 tautybių tremtiniai: latviai, estai, lietuviai, suomiai, graikai, baltarusiai, Užbaikalės kazokai ir ukrainiečiai.“

Ten palaidoti

Vanda Valionytė–Virbickienė prisimena Bolšoj Unguto kapinėse palaidotų lietuvių pavardes:

Pranckevičius, Antanas Pilypaitis, Ona Pilypaitienė, Vytas Sužiedėlis, Jonas Zokas, Zokienė, Dvylaitis, Povilaika, Leikūnas, Naujokas, Račiūnas, Vytas Valtys ir jo tėvas, Antanavičius, Gudaitis, Juozas Maumenavičius, Smelienės mama, 0,5 metų švedukas, Marytė Baranauskienė.

Bolšoj Ungute tremtinių šeimoje gimė garsus politikas Juozas Olekas.

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Projektas „Tremties keliais“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode