Reklama 2

Tremties keliais... Dešimta dalis

 Pirmąjį naujųjų metų mėnesį supažindinsime skaitytojus su Krasnojarsko krašto, Turuchansko rajono, Igarkos miestu. Tai vieta, į kurią buvo ištremta daug lietuvių.

Trumpas apibūdinimas

Igarka – didelė gyvenvietė, tapusi miestu nuo 1931 metų, esanti prie Jenisiejaus upės, maždaug už 160 km nuo šiaurės Poliarinio rato. Tai upių uostas, į kurį gali įplaukti ir jūriniai laivai. Klimatas labai atšiaurus, žiema tęsiasi beveik devynis mėnesius. Kone nuolat pučia stiprūs vėjai. Žiemą temperatūra nukrinta net žemiau 50 laipsnių. Su Igarkos miestu dar ir dabar galima susisiekti tik upe ir lėktuvais. Kitoks transportas nepasiekia.

 Daug tremtinių

Pirmąją lentpjūvę ir barakus pastatė 1929 metais per kolektyvizaciją išbuožinti ir ištremti rusai. Per keletą metų Igarka tapo didžiausiu medienos pjovimo centru ir transportavimo uostu Jenisiejaus baseine. Dalis medienos transportuojama ir į užsienį. Keli tūkstančiai 1943 metais atitremtų kalmukų mirė pirmąją žiemą. Vėliau buvo atitremta karo belaisvių kinų. 1948 metais atgabeno tris traukinio ešelonus lietuvių. Daugiausiai buvo ūkininkai iš Kauno, Ukmergės, Kėdainių, Klaipėdos, Jurbarko ir Raseinių rajonų. 1948 metų birželio 1 dieną iš Raseinių vykęs ešelonas netoli Ufos patyrė avariją, kurios metu apie 50 žmonių žuvo, keli šimtai buvo sužeista.

Tada Igarkoje lietuvių buvo daugiau negu kitų tautybių tremtinių. Dauguma žmonių dirbo trijose lentpjūvėse (fabrikuose) ir medžio apdirbimo kombinate. Darbininkai traukė rąstus iš Jenisiejaus, pjovė lentas, krovė į laivus arba į sandėlius. Dirbdavo po 10 valandų per parą. Iš pradžių gyveno prie lentpjūvių pastatytuose barakuose. Vėliau pasistatė apie 70 namukų, kurie sudarė tris gatves. Vietiniai ėmė vadinti „litovskyj posiolok“ – lietuvių gyvenviete. Pirmaisiais tremties metais nuo šalčio ir ligų mirė per 1000 lietuvių, kuriuos laidojo senosiose, o vėliau ir naujosiose kapinėse. Po keleto metų iš Norilsko ir kitų koncentracijos stovyklų buvo atsiųsta tremčiai apie 370 buvusių politinių kalinių.

Igarkoje ir aplink ją buvo koncentracijos stovyklų, priklausiusių Norilsko stovyklų grupei. 1947 metais į vieną iš jų buvo atvežti 7 Jonavos vidurinės mokyklos abiturientai. Lageriuose kalėjo ir daugiau lietuvių vyrų ir moterų. Kaliniai tiesė Igarkos–Salichardo geležinkelį, dirbo medžio apdirbimo kombinate.

Lietuvių kultūra

1952–1957 metais Igarkoje veikė lietuvių tremtinių trisdešimties žmonių choras, kuriam vadovavo Stasys Valaikis, Bronius Dūda. Veikė ir tautinių šokių būrelis, vadovaujamas Reginos Eimantaitės. Tarp tremtinių buvo ir žinoma lietuvių dainininkė Nijolė Ambrazaitytė. Suburtas nedidelis pučiamųjų orkestras.

Vienos šeimos trumpa istorija

Viena iš tremtyje buvusių šeimų – Urbonavičių. Devynių asmenų šeima gyveno Raseinių rajone, Rievų kaime. Tais neramiais laikais vyriausiajam sūnui buvo apie 20 metų, todėl nenuostabu, kad jis buvo verbuojamas į partizanus. Dėl to politinio kalinio duonos teko paragauti šeimos galvai Antanui Urbonavičiui, o ir pats sūnus Kazimieras po ilgų kankinimų nuteistas mirties bausme ir nužudytas. Paskutiniai jo žodžiai, mačiusiųjų teigimu, buvo: „Aš mirštu už Lietuvą!“

Vėliau, 1947-ųjų metų rudenį, trys vyriausios 24-erių, 22-ejų ir 18-os metų seserys Domicelė, Elytė ir Angelė Urbonavičiūtės ištremtos į Tiumenės sritį, o po pusmečio, 1948-ųjų metų gegužės 22-ąją, likusi šeima: jau politinio kalinio uniformą matavęsis Antanas Urbonavičius, per karą sužalota koja žmona Agnieška Urbonavičienė bei trys mažamečiai vaikai pateko į jau straipsnyje minėtą maršrutą, kur traukinys netoli Ufos patyrė avariją, tačiau jiems buvo lemta pamatyti Igarką.

Dvi seserys, Benedikta, Bronė, ir brolis Jonas, kuriam buvo vos 7-eri, patyrė didžiausią šoką, kai netrukus dėl bado ir nepagydomos dizinterijos jų akivaizdoje vienas po kito mirė tėvai. Ta trauma, o ir tremties sąlygos ypač vieniems mažamečiams, nepraėjo be pėdsakų sveikatai. Benedikta Urbonavičiūtė nuo širdies reumato mirė sulaukusi vos 46-erių, mažasis brolis, vadinamas Jonuku, taip pat nesulaukė užtarnauto poilsio, nors darbo stažas, sunkaus darbo, skaičiuotinas nuo vaikystės. Dar iki šiol gyva liko Bronė, kurią po mamos mirties šoko ištiko epilepsijos priepuoliai. Šiandien skaičiuojanti 84-uosius metus, pasiligojusi, gyvena Raseiniuose. Daug dar gali papasakoti apie patirtus išgyvenimus, kurie dabar, ypač likus našlei ir vienišai, neturinčiai vaikų, prižiūrimai svetimų, kyla vaizduotės paviršiun. Klausantis spaudžia širdį ir byra ašaros.

Dabartinė Igarka

1957 metais lietuviai pradėjo grįžti į Lietuvą. „Dabar Igarkoje gyvena apie 6000 gyventojų, o buvo per 25000. Visos medžio apdirbimo ir pjovimo įmonės ir kombinatai jau seniai nedirba. Nėra nė vienos lentpjūvės. Iš krūmų lenda buvusių įmonių griuvėsiai. Jeigu reiktų vienu sakiniu nusakyti, kaip atrodo Igarka, tai pasakyčiau taip: 6–7 km ilgio sąvartynas pagal Jenisiejaus krantą, kuriame dar gyvena žmonės, – budas.lt pasakojo ten lankęsis teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna. – Tarp krūmų matyti vienas kitas gyvenamasis namas, kuriame gyvena tik vienas kitas gyventojas. Kiti kambariai tušti. Ištisi buvusio miesto kvartalai nugriauti. Kai kur griuvėsiai sulyginti buldozeriu. Šiek tiek gyvenimas verda penkiaaukščių namų mikrorajone, bet ir ten yra tuščių namų. Parduotuvėlių gana daug. Jos įrengtos ir gyvenamuosiuose namuose, ir pristatyta įvairių nedidelių kioskų.“

Pasak G. Aleknos, didelis kontrastas nuo Igarkos miesto griuvėsių yra jos oro uostas, esantis Jenisiejaus saloje: „Jeigu mieste purvas ir griuvėsiai, tai oro uosto pastatas gražus, naujas, šiuolaikiškai įrengtas ir švarus. Aplinka taip pat nepriekaištingai sutvarkyta: šaligatvis išklotas trinkelėmis, įrengti suoleliai, šiukšlių dėžės, nupjauta žolė. Grįžus iš Igarkos į oro uostą, čia pasijauti kaip Europoje. Tiesa, kad ten patektum, reikia įveikti gan ilgą ir sudėtingą kelią: važiuoti apie pusvalandį „Paziuku“ duobėtomis Igarkos gatvėmis, persėsti į keltą, kuris plaukioja gana retai, po to dar vienu autobusiuku važiuoti apie kilometrą iki oro uosto.“

Didžiausios Rusijoje

G. Aleknos teigimu, naujosios Igarkos kapinės panaikintos, o iš senųjų 1989 metais lėktuvu pargabenti 126 žmonių palaikai: „Tais ir kitais metais dar daug palaikų parsivežė giminės ir artimieji. Šios kapinės išlikusios ir atrodo gana įspūdingai. Čia daug įvairių kryžių. Beveik visi jie papuošti saulutėmis, ornamentais ir kitokiomis detalėmis. Be abejonės, yra buvusios pačios įdomiausios, gražiausios ir didžiausios kapinės Rusijoje. Didelė dalis nuvirtusi (arba nuversti išvežant palaikus). Tebestovi juodo marmuro paminklėlis, pastatytas devintojo dešimtmečio pradžioje. Kapai buvo ant kalvelių, todėl suformuotos atskiros grupelės. Galima išskirti pagrindines dvi grupes, kurias skiria nedidelė pelkė. Į šią pelkę sukritę tvorelių ir kryžių.“

1993 metais Igarkoje dar gyveno apie 120 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Buvo net krepšinio komanda „Žalgiris“, kurioje žaidė 1990 metais 7 lietuviai. Vadovas tada buvo Antanas Daugnora. Veikė Igarkos lietuvių sąjunga.

Parengė Birutė Šneideraitienė

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

 

 

 

 

 

 

 

 

(teminis puslapis „Tremties keliais“) 

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 

 

Projekto „Tremties keliais“ viešinimui 2017 metams iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo gauta 2500 Eur.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode