Tremties keliais... Devinta dalis

Paskutinioji 2016-ųjų metų publikacija tremties tema – apie Irkutsko srityje esančią Atagajaus gyvenvietę. Į ją buvo ištremta lietuvių iš visos Žemaitijos.

Apie gyvenvietę

Atagajus – gyvenvietė Irkutsko srityje, vakarinėje dalyje, Nižneudinsko rajone, apie 30 km į šiaurės rytus nuo Nižneudinsko, Udos (Čiūnos kairysis intakas) dešiniajame krante. Tai Ukarskij miško pramonės ūkio centras. 1949 m. balandžio mėn. į Atagajų iš dabartinių Plungės, Skuodo, Kretingos r., nuo Panevėžio atitremta keli šimtai žmonių. 1950 m. iš Manzurkos gyvenvietės atvežti dar 36 žmonės, kiek anksčiau ištremti iš Lietuvos. Buvo daug tremtinių iš Vakarų Ukrainos.

To meto gyvenvietė – tai keliasdešimt namų ir keli barakai, kuriuose ir gyveno tremtiniai. Buvo parduotuvė, pirtis ambulatorija. Tremtiniai kirto mišką, arkliais, vėliau – medžio trinkelėmis kūrenamais traktoriais gabeno rąstus prie upės, juos plukdė, statė naujus barakus, vidurinę mokyklą, kultūros namus, ligoninę. Gyvenvietė labai išaugo.

Po Josifo Stalino mirties, atlikę bausmes koncentracijos stovyklose, į Atagajų atvyko politinių kalinių lietuvių, kirsti miško suvažiavo daug užsiverbavusių darbininkų ir paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių.

1957 m. lietuviai pradėjo grįžti į Lietuvą.

Lietuvių kapinės

Pasak teleoperatoriaus, fotografo, keliautojo, ekspedicijų į tremties vietas organizatoriaus ir vadovo, „Lemties“ bendrijos nario Gintauto Aleknos,dabar Atagajus labai sunykęs, miškai aplink jį iškirsti. „1990 m. iš Atagajaus kapinių kai kurių lietuvių palaikai parvežti į Lietuvą. Šių metų ekspedicijų metu radome daug kapinių ir pavienių kapų sudegusių, – pasakojo G. Alekna. – Daug kur matyti apdegę tik lietuviški kapai. Nenoromis ateina mintis, kad buvo specialiai padegti. Tokį vaizdą teko matyti Algatujaus, Ugloikos, Čeremchovo, Usolės Sibirskoje, Talnikų, Kurtujaus kapinėse. Tiesa, jos buvo padegtos gana seniai, nes daugelį apdegusių kapų teko matyti ir anksčiau.“

G. Aleknos teigimu, 2006 metais Atagajaus kapinėse pastatytas labai aukštas medinis kryžius: „Tai geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes kryžius labai paprastas ir nesiderina prie puošnių tremtinių statytų. Jis daug aukštesnis už senuosius, todėl traukia dėmesį, bet čia ir nusivili jį pamatęs... Apskritai šiose kapinėse kryžius ir nereikalingas, nes daug stovi tremtinių statytų. Be to, kryžius pastatytas netinkamoje vietoje, lietuviškų kapų grupės šone, arti pušies. Tuo tarpu daug vietos grupės centre arba priekyje. Prikalta lentelė, bylojanti apie palaidotus tremtinius, taip aukštai, kad perskaityti gana sunku, o ir užrašas jau sunkiai įskaitomas.“

G. Alekna pastebi ir paveldo naikinimą: „Kadangi teko lankytis ir jau žinomose ir visai nematytose vietose, tai galime padaryti vieną išvadą – kapinės yra labai blogos būklės. Tie kryžiai, kurie atrodė dar visai neseniai gana stiprūs, pvz., Centrinio Chazano, Atagajaus, dabar vos laikosi. Atėjo maumedinių kryžių masinio sunykimo laikotarpis. Jau po kelerių metų jų neliks visai. Tas žaidimas su kapų tvarkymu jokių rezultatų neduoda – mes prarandame mūsų protėvių kultūrinį palikimą. Valdžios ir visuomenės nesugebėjimas arba nenoras suprasti šio palikimo svarbos jau sulaukė rezultatų. Pastatyti kryžiukai, kad ir metaliniai, yra geras dalykas – pažymi kapinių vietą, bet paveldo neišsaugo...“

Lietuvių dar yra

Kaip pasakojo G. Alekna, ekspedicijos metu lankantis Atagajuje, ten dar gyveno du lietuviai. Vienas jų – Grigaitis Jonas Petras, Felikso, gimęs 1932 m. Kalnų k., Marijampolės apskr. 1947 m. jo mamą su 5 vaikais išvežė iš Kalvarijos miestelio. Juos atvežė į Stulovą.Vos praėjus dviem savaitėms, jų šeima išvažiavo į Ust Kadujų, vėliau gyveno Manoje. Manoje gyveno ir buvo daug palaidota lietuvių. Jonas dar 22 metus pragyveno Balakšine. Rinko sakus, dirbo įvairius miško darbus. Kai sudegė Balakšine Jono namai, atvažiavo gyventi į Atagajų.

Antrasis – Vaičas Antanas, Stanislovo, gimęs 1948 metais Raseinių rajone, Šiluvos valsčiuje, Medingių kaime. 1949 metais Antaną ir jo tėvus atvežė į Irkutsko sr., Nižneudinsko r., Bogatyrio kaimą. 1958 metais išvažiavo iš Bogatyrio kaimo gyventi į Porogą. Porogo kaime pragyveno 10 metų, vėliau išsikėlė į Atagajų. Dirbo miško darbus, vežė 25 metus mišką, dirbo vairuotoju.

Prisiminimai

Vilgelmas Pukenis, dabar gyvenantis Kupiškyje, prisiminė tremties metus. Dešimt metų, nuo 1948 metų pavasario, buvo tremtyje. Iš pradžių jų šeima buvo įkurdinta Kardone, prie Baikalo, o vėliau irgi medienos apdirbimo centre – Atagajuje. Jo tėvai nepuolę į paniką, dirbo ir šeimai pavyko išgyventi, tačiau paliktoji sodyba nedideliame Abriučiovkos kaime (Šimonių sen.) buvusi jiems tarsi altorius, prie kurio melsdavosi per kelių tūkstančių kilometrų nuotolį. Kai jau Lietuvos atgimimo laikais V. Pukenis norėjo sužinoti, už ką jų šeima buvo ištremta, byloje terado įrašą, jog tai nuspręsta penkių asmenų parašais. Tačiau ir aplinkiniams buvo aišku, jog tą nuosprendį lėmė jų sodyboje įvykęs Lietuvos laisvės gynėjų ir jų persekiotojų susišaudymas.

Vilgelmas, pasakodamas apie praeitį, prisiminė, jog apie tai, kad jo tėvai jau sugrūsti į tremtinių vagoną Kupiškio geležinkelio stotyje, 1948 metų gegužės 22-osios rytą jis dar nežinojo ir iš dėdės Povilo Tunkevičiaus namų Račiupėnuose buvo išėjęs į gimnaziją, jos penktaklasiams turėjęs įvykti egzaminas, tačiau atėjusių vyrų buvo iškviestas eiti su jais, o sekdamas paskui juos į mokytojų kambarį, suprato, kas jo laukia, ir spruko iš mokyklos. Pavyko dieną išsislapstyti, tačiau vis tiek buvo ieškomas ir atvestas pas tėvus.

Pasak V. Pukenio, tremtyje vaikinukai vyresni kaip dešimties metų jau ir dirbdavo, tačiau jo tėvas buvo apsisprendęs savo sūnus lavinti. Nuo rugsėjo pirmosios visai rusų kalbos nemokantis Vilgelmas buvo priverstas sugrįžti į ketvirtąją klasę, bet ir to žingsnio atgal jam neužteko, buvo nužemintas net iki pradinės mokyklos antrosios klasės, todėl vidurinę mokyklą baigė už kitus kiek suaugesnis, tačiau jau neprastais pažymiais.

Brandos atestatus šioje Atagajaus mokykloje 1957 metų pavasarį gavo per 30 įvairių tautybių jaunuolių, tačiau visai normalu, pasak V. Pukenio, jog artimiausiais draugais liko vadinamieji atagajiečiai, buvo grupelės artimesnių draugų ir iš kitų aplinkinių gyvenviečių. Jis pasakojo, jog baigdamas mokyklą jau turėjo vairuotojo teises, nepraleisdavo progos padirbėti su automobilių remontininkais, tad gal tai ir nulėmė, jog šita profesija ir buvo pasirinkta visam gyvenimui. Apsigyvenęs Kupiškyje pradėjo dirbti autotransporto įmonėje ir jam vairuoti buvo patikėtas pirmasis įsigytas naujas sunkvežimis, vėliau vairavo ir maršrutinius autobusus, ilgiausiai apsistota buvusios Statybinių medžiagų gamyklos Autotransporto ceche. Jo brolis Algimantas Atagajuje įsigijo kino mechaniko specialybę ir su filmų demonstravimo aparatūra iš tolimiausių gyvenviečių grįždavo naktimis. Mamai būdavo didžiausias rūpestis, kad iš salių neparneštų į namus parazitų.

Vėl važiavo iki Atagajaus

Po reabilitacijos tremtinių Anelės ir Kazimiero Pukenių šeima iš Sibiro grįžo žinodma, jog Vilgelmas vėl, ko gero, turės pasukti atgal. Vyriausias jų sūnus jau turėjo šaukimą į privalomą karinę tarnybą. Kiek pavėluotai prisistatęs į Kupiškio karinį komisariatą, vos negavo nuobaudos ir atsidūrė prie Uralo, ypatingo slaptumo karinės tarnybos zonoje.

Nors susitikimuose su klasės draugais, kurie buvo rengti Atagajuje, V. Pukeniui neteko dalyvauti, tačiau tremties vietoje jo apsilankyta jau du kartus. Pirmoji jo išvyka buvo drauge su vykusiaisiais pargabenti tremtyje mirusių artimųjų palaikų. Didesniam pulkui žmonių buvo lengviau surasti jų palaidojimo vietas, o juk ir pasidarbuoti ten reikėjo iš peties.

Vera ir Vilgelmas Pukeniai prisiminė, jog tai buvęs netikėčiausias jų apsisprendimas taip toli išvykti. Vieną vakarą jie visai atsitiktinai pasikalbėjo apie savo likimus, Vilgelmo jaunystės metus, praleistus Irkutsko žemėje, apie tai, kad Veros senelių Sverdlovsko krašto vietinių gyventojų būta. Apie tai, kad ruoštųsi ten artimiausiu metu, nebuvo kalbos, tačiau rytą jie, tarsi būtų iš anksto susitarę, krovėsi į lagaminus kelionei reikalingus drabužius ir daiktus, nekantriai laukė valandos, kada galės įsėsti į tuomet dar važiuodavusį traukinį Kaliningradas–Maskva. Tolesnėje kelionėje pasiekę Svedlovską, žvalgėsi į žemėlapį, kaip paprasčiau pasiekti Irbito miestą.

Nuvykę į Atagajų, Pukeniai susirado buvusiam tremtiniui dar pažįstamų žmonių. Pirmiausia tai buvo mokslo draugai broliai Saša, Miša ir Lionia Siderenkos, susitikta ir su kitais, o sužinoję, kad buvusi mokyklos direktorė gyvena Nižnoudenske, susirado ją ten.

V. Pukenis mano, jog būsianti dar viena jo šeimos žmonių išvyka į tremties vietą. Jo sūnūs Eugenijus ir Dalius nuolat užsimena apie tai, vadinasi, jau brandina mintį pamatyti Baikalą, žinoma, ir Atagajų.

Po susitikimo V. Pukenis vėl keičiasi su draugais laiškais, žino, jog, kaip ir iki šiol, jų tikriausiai gaus mažiau, negu bus pats išsiuntęs, tačiau jam svarbu žinoti, jog įvairiose Rusijos vietovėse yra žmonių, su kuriais susitikus ištirpsta nesimatymo dešimtmečiai ir kalbiesi tarsi būtum atsisveikinęs tik vaka

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode