Reklama 2

Petras – Bažnyčios uola ar suklupimo akmuo?

 

Jėzaus klausimas, ką apie Jį mano žmonės ir kuo Jį laiko mokiniai, nuskamba visose trijose sinoptinėse evangelijose (Mk 8, 27–50; Mt 16, 13–20; Lk 9, 18–21). Dvylikos vardu Petras atsako tikėjimo išpažinimu, kuris aiškiai skiriasi nuo kitų žmonių nuomonės. Po Petro išpažinimo Jėzus kalba apie savo kančią, mirtį bei prisikėlimą ir aiškina, ką reiškia būti Jo mokiniu. Galiausiai Jėzui atsimainius ant Taboro kalno, pats Dievas užtvirtina Jėzaus tapatybę. Į nustebusio Petro pastebėjimą: Viešpatie, gera mums čia būti (Mt 17, 4) atsiliepia pats Dievas Tėvas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, su juo man gera. Klausykite jo! (Mt 17, 5) Taigi, Petro išpažinimas, skelbimas apie kančią ir mokymas apie sekimą paskui Jėzų, šie trys elementai yra  glaudžiai susiję. Jie vienas kitą papildo ir paaiškina.

Pasigilinkime į Jėzaus ir mokinių pokalbį.

Jėzaus ir mokinių pokalbis vyksta Galilėjos šiaurėje, Pilypo Cezarėjoje, kuri yra labiausiai nutolusi nuo Jeruzalės miesto. Būtent šiame miestelyje Jėzus radikaliai pakeičia savo misijos kryptį: iš tolimiausio Izraelio žemės kampelio (iki šiol Jėzaus misija apsiribojo iš esmės Galilėja ir jos apylinkėmis) Jis staiga atsigręžia ir nusprendžia leistis į Judėjos kraštą, į Jeruzalę. Bet prieš pradėdamas šį ilgą kelią, Jėzus užduoda mokiniams netikėtą dvigubą klausimą: „Kuo jį laiko žmonės ir kuo jį laiko mokiniai?“

Žmonėms Jis – vienas iš pranašų. Tai tikintys žydai, supantys Jėzų, bet neinantys drauge su Juo tikėjimo keliu. Jų nuomonė išreiškia didesnį ar mažesnį Jėzaus slėpinio pažinimą. Vieni Jį sako esant Jonu Krikštytoju, Eliju, kiti – Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“ (Mt 16, 14). Elijas labiau įkūnija Izraelio atkūrimo viltį, o Jeremijas yra kančios pavidalas. Kenčiantis ir savo tautos atmetamas Jeremijas gyvai įkūnija dvilypę mirties ir atnaujinimo lemtį. Šis žmonių pažinimas remiasi praeitimi, didžių Izraelio vyrų gyvenimu ir pavyzdžiu, bet ne Jėzaus asmeniu, Jo gyvenimo nepakartojamumu. Taigi jis nepasiekia to, kas iš tikrųjų yra Jėzus, nepasiekia Jo naujovės, Jis lieka išorinis. Kad galėtų pažinti tą naujovę, drauge su mokiniais jie turi eiti kartu su Jėzumi tikėjimo keliu iki galo.

Žmonių nuomonę papildo Petro išpažinimu išreikštas mokinių pažinimas: Tu esi Kristus (Mesijas), gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16). Šis Jėzaus pažinimas, susijęs su mokinyste bei kelio bendryste ir tik joje galintis augti. Mokiniai suvokia, kad Jėzus netinka jokiai įprastinei kategorijai, kad Jis didesnis ir kitoks negu „vienas pranašų“. Kalno pamokslas, Jo galingi darbai, Jo galia atleisti nuodėmes, Jo suverenumas mokant, Jo elgesys su Įstatymo tradicijomis – visa tai jiems rodo, jog Jis yra daugiau negu vienas pranašų. Jis – tas „pranašas“, kuris kaip Mozė kalbėjosi su Dievu veidas į veidą kaip su draugu; Jis – Mesijas ir vis dėlto kitoks negu vien Dievo Pasiųstasis. Tai patvirtins ir Jėzaus atsimainymas ant Taboro kalno.

Nors ir sukrėsti Jėzaus daromų ženklų bei mokymo, mokiniai vis dar nepajėgia suvokti, kas iš tiesų yra Jėzus. Jie pagrįstai vartoja Senosios Sandoros žodžius: Kristus – Pateptasis, Dievo Sūnus, Viešpats. Šiais esminiais žodžiais išreiškiamas, vis dar apgraibomis tebeieškantis, jų išpažinimas. Pilnatviškas aiškus suvokimas ateina tik tą akimirksnį, kai Tomas, palietęs Prisikėlusiojo žaizdų žymes, susijaudinęs sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Šiuos apaštalo Tomo žodžius galime visiškai suvokti tik palytėjus Jėzaus žaizdas bei susitikus gyvąjį Jėzų.

Išgirdęs Petro išpažinimą, Jėzus pavadina Simoną „laimingu“, tai yra palaimintu ir pakeičia jo vardą, o kartu ir jo tapatybę, pavadindamas jį Petru, tai yra Uola. O su nauju vardu suteikia jam ir naują misiją bendruomenėje: būti pamatu Bažnyčios, kurios „Hado nasrai“ nepraris, tai yra neįveiks. Iš tiesų netoli Pilypo Cezarėjos ant uolos pakrantėje stovėjo Erodo Didžiojo pastatyta šventykla Augustui Oktavianui. Tokioje aplinkoje Jėzaus pasakymas apie ant uolos pastatytą Bažnyčią turėjo būti lengvai suprantamas. Šv. Jonas Auksaburnis taip komentuoja šiuos Jėzaus žodžius: „Tu esi Petras-Uola ir ant šios uolos, t. y. ant tikėjimo išpažinimo, pastatysiu savo Bažnyčią.“ Ir kitoje vietoje jis pratęsia: „Toks buvo Petras, jų [apaštalų] būryje vyriausias, visų apaštalų burna, brolijos galva, pasaulio pirmininkas, Bažnyčios pamatas“ (2 Tim 3, 1). Taigi, Jėzus stato Bažnyčią ant Petro, išpažįstančio Jėzaus dieviškumą, tikėjimo uolos. Petras kaip visų apaštalų burna tikėjimo išpažinimu atstovės prieš Hado nasrus, kurie taria papiktinimo, melo, netiesos žodžius, kuriais trokšta sužlugdyti Bažnyčią.

Naujajame Testamente šv. Paulius Uola vadina Kristų: Visi mūsų protėviai [...] gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus (1 Kor 10, 4; plg. Iš 17, 4–7). 127 psalmėje meldžiamės: Laimingi, kurie paims tavo mažylius (nuodėmės, geismai, piktos mintys) ir tėkš juos į uolą (Ps 137, 9), tai yra į Kristų. Petras tampa Bažnyčios pamatu tik todėl, kad tikėjo ir išpažino Kristų esant Dievo Sūnumi, tad Kristus yra Petrą remianti Uola. Kai tik Petras pradeda remtis ne Kristumi, o savo akiračiu ir žmogišku supratimu, jis greitai iš uolos, remiančios Bažnyčią, tampa papiktinimo ir suklupimo akmeniu. Apie tai ir pasakoja tolesnė Evangelijos ištrauka.

Nuo tada... Šiais žodžiais Matas pabrėžia, kad Petrui išpažinus Jėzaus dievystę Pilypo Cezarėjoje įvyksta lemtingas posūkis. Jėzus staiga atsigręžia ir leidžiasi į Jeruzalę... Mokiniai, sužavėti Jėzaus mokymo ir Jo darbų, nenujaučia, kad jų „lengvas pasivaikščiojimas“ po Galilėją ar paplaukiojimas valtele Tiberiados ežere tuo nesibaigia. Jie seka Jėzų, tačiau Jo nepažįsta ir nesupranta Jo misijos prasmės. Tuo tarpu Jėzus, jausdamas artėjant savo valandą, nusprendžia atskleisti mokiniams savo misijos ir kelio dramatiškąją pusę: Jis turi eiti į Jeruzalę, daug iškentėti, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tikrai žinia nėra linksma… Mokiniams teks apsispręsti, panašiai kaip ir po kalbos apie Gyvybės duoną. Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis! (Jn 6, 60). Todėl daugelis mokinių paliko Jėzų ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Jėzaus žodžiai atliko savo darbą. Jie sugriovė žmonių iliuzijas ir netikras viltis.

Tad nuo tada Jėzus pradėjo rodyti, atskleisti mokiniams savo tikrąją misiją, tą, dėl kurios Jis atėjo į šią žemę, o kartu, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu. Pasakymas pradėjo rodyti leidžia suprasti, jog Jėzaus mokymas truko ilgos kelionės į Jeruzalę laiką. Atėjo lemiamas Dievo atsiskleidimo istorijoje metas (žr. Apr 1, 1; 4, 1; 17, 1). Jėzus trokšta atskleisti savo Asmens slėpinį mokiniams. Tai Jis padarys regimai atsimainydamas. Kelionės į Jeruzalę metu tai įgaus intensyvėjantį pagreitį. Jėzus žengia žingsnį, kad atsiskleistų. Mokiniai savo ruožtu taip pat turės žengti žingsnį, kad susitiktų su tokiu Jėzumi, kaip Jis atsiskleidžia, ir Jį priimtų. Atvirumas šiam Jėzaus Asmens slėpiniui sudarys pačią mokinystės esmę. Deja, Petras, užmiršęs kuo Jį pavadino Jėzus, manė kitaip...

Tada Petras sugriebęs Jėzų už rankos, nusiveda Jį į šalį ir ima drausti (tai yra barti, smerkti ir net grasinti): [Dievas] tau maloningas, Viešpatie! Tau tikrai to nenutiks! Petras, išpažinęs, kas yra Jėzus ir iš kur atėjęs, visiškai nenori pripažinti, kur link veda Jo kelias ir kokiu būdu turi baigtis Jo gyvenimas. Jėzus, kiekvieną kartą kai tik pareiškia ryžtingą sprendimą, sutinka pasipriešinimą. Prisiminkime: savo viešosios tarnystės pradžioje dykumoje Jis atremia šėtono prieštaravimą. Šiandien, Cezarėjoje kreipdamas savo žingsnius į Jeruzalę, Jis sulaukia Petro grasinimų. Neapsigaukime: Petro širdis ištikima, gera ir dosni. Jis nenori Jėzaus suklaidinti, bet nenori ir pripažinti šios Jo misijos ir jos tam tikra prasme „išsižada“. Jis nepriima to, kas Jėzui yra brangiausia: atlikti valią Dievo Tėvo, kurį Jis myli. Paėmęs Jėzų už rankos, Petras nori Jį vestis kitu keliu: ne tuo, kuris veda į Jeruzalę ir į kančią, bet kitu garbinguoju... Tačiau spontaniškai, „petriškai“ imdamasis iniciatyvos, jis palieka vietą mokinio, kuris turi visuomet būti už mokytojo nugaros ir eiti paskui Jį ir pats užima Mokytojo, Vedlio, Vadovo, Kristaus vietą: Petras trokšta eiti pirmas ir nori vestis paskui save Jėzų. Jėzus sureaguoja žaibiškai.

Tuomet Jėzus atsigręžęs tarė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ Jėzaus reakcija yra gan natūrali, tik ji reikalauja tikslesnio vertimo: pažodžiui būtų: O Jis [Jėzus] atsukdamas Petrui nugarą, [gr.strafeij = tai yra nusisukdamas nuo jo] tarė Petrui: pasitrauk už manęs (užnugarin) priešgyna! Tu man kliūtis ant kelio... Jėzus atsuka Petrui nugarą. Šiuo išraiškingu gestu Jis nori jam pasakyti: Petrai užimk, (stokis į) savo, tai yra mokinio vietą. O mokinio vieta būti ne pirma Mokytojo, bet jo užnugaryje, kad galėtų eiti paskui jį ir iš jo mokytis. Jėzus nesibara, nenutraukia santykio su juo, bet primena ir pastato Petrą į savo, tai yra parodo jam, kaip mokiniui deramą vietą: eik už manęs priešgyna, šėtone (satana). Kas yra šėtonas? Šis žodis hebrajų ir aramėjų kalbose reiškia: priešininkas, prieštarautojas, kaltintojas, gundytojas. Tai tas, kuris atsistoja priešais, asmuo, kuris stojasi kam nors skersai kelio, kad padėtų kliuvinį ant kelio ir tuo būdu sutrukdytų, parklupdytų, suklaidintų einantįjį nukreipdamas jį kiton pusėn). Šėtonas – tai Dievo veikimui prieštaringa jėga.

Ir Jėzus dar prideda: tu man kliūtis ant kelio (ska,ndalon = paraidžiui, žabangai, spąstai papiktinimas, tai, kas trukdo, suklupimo akmuo, kad aš suklupčiau ir parkrisčiau). Taigi Petras yra ne tik tas, kuris padeda kliuvinį ant kelio, bet tampa pačiu suklupimo akmeniu. Šis Petro įvardijimas jam ypač tinka. Ką tik Jėzus pavadino Petrą Uola, ant kurios žadėjo pastatyti savo bažnyčią. O dabar Petras tampa ne uola, bet suklupimo akmeniu. Nes mąstai, tai yra elgiesi ne kaip Dievas nori, bet kaip žmonės. Kodėl taip elgiesi? Todėl, kad tavo mintys nėra Dievo mintys. Ką tik Petras išpažino, jog Jėzus yra Mesijas – gyvojo Dievo Sūnus, o dabar nori Jėzų paversti savo mokiniu. Jėzus siūlo eiti tikėjimo, mokinystės keliu, o Petras nori ne tik sustabdyti Jėzų, bet net ir paklaidinti. Čia Petrui labai tiktų šv. Pauliaus paraginimas: Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula (Rm 12, 2).

Mes taip pat eidami tikėjimo keliu vieną dieną imame kelti klausimą: Kas man esi, Dieve? Priklausomai nuo Dievo pažinimo, turimo santykio, nuo praleisto laiko, Dievo artumo pajautimo, mes į šį klausimą atsakome labai įvairiai. Panašiai ir apie žmogų galime kalbėti tik tiek, kiek jį asmeniškai pažįstame, tik tiek, kiek jį pažinome bendraudami su juo. O štai šiandien savotiška staigmena – Kristus pats klausia savo mokinių, o kartu ir kiekvieno iš mūsų – kuo Jį laikome? Ką atsakysime?

Pirmiausia pažvelkime: kur Jėzus užduoda šį klausimą? Kelyje. Šiuo keliu pirmas eina Jėzus, kviesdamas mokinius, o kartu ir mus sekti paskui. Jėzus veda mokinius keliu, kuriuo pirmas eina Mokytojas. Tikėjimo kelias – tai ilgai trunkantis vyksmas, kuriuo eidamas turi daug suvokti ir pasikeisti. Šis ilgas keliavimas Jeruzalės link – tai lyg ir dvasinis kelias, gyvas mokymas. Atrodo, jog norint būti mokiniu dar nepakanka suvokti, kas yra Jėzus. Reikia būti pasiruošusiam Jį sekti ir net būti pasiruošusiam prarasti dėl Jo savo gyvybę... Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Iškeltas ant kryžiaus, Jėzus parodys kelią link Dievo – kančios, mirties ir prisikėlimo kelią.

Taigi kelias, vedantis iš Pilypo Cezarėjos į Jeruzalę, – tai tikėjimo kelionė. Ji visuomet susijusi su nenumatytomis kliūtimis, trukdžiais, nuotykiais. Tai parodo Petras, kuris ką tik išpažinęs, jog Jėzus yra Mesijas, nori sutrukdyti jam eiti tuo keliu. Būtent tuo metu, panašiai kaip ir po duonos padauginimo, Jėzus paragins mokinius ir Jį supančią minią laisvai apsispręsti: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (34 eil.). Kitaip tariant, rinkitės kuriuo keliu norite eiti: Dievo ar žmonių?

Raginimas apsispręsti atskiria besiklausančius, tačiau kartu nekeliaujančius žmones nuo tikrų, pasiruošusių atiduoti savo gyvybę dėl Jėzaus ir dėl Evangelijos, mokinių, kurie taps Jėzaus naujosios šeimos – būsimosios Bažnyčios pradžia. Šios bendruomenės ypatumas tas, kad ji ryžtasi su Jėzumi likti kelyje. Eidami keliu į Jeruzalę, jie po truputį atskleis ir tikrą Jėzaus tapatybę. Jis – Mesijas, pasiruošęs atiduoti savo gyvybę. Taigi kelias į Jeruzalę yra pažinimo kelias. Kelias, vedantis į Jėzaus esmės gelmes… Mokiniai turės nueiti vidinį pažinimo kelią nuo Jėzaus kaip Mesijo Petro išpažinto Cezarėjos apylinkėse, tai yra nuo Jo dieviškos misijos pažinimo iki Jo giliausios tapatybės, Jėzaus, kaip vienatinio Dievo Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybės (Jn 6, 62; Dn 7, 13).

Kelias, vedantis į Jeruzalę, tampa vieta, kurioje auga mokytojo ir mokinių bendrystė, o kartu auga ir gilėja Jėzaus pažinimas, kuris turės būti nuskaistintas Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus ir nušviestas Prisikėlimo šviesos.

Šiandien Jėzus kreipiasi į mus tuo pačiu klausimu, kaip ir į apaštalus: „O kuo jūs mane laikote?“ Kas esu? – klausia Jėzus. Kas aš esu tau? Ką reiškiu Tau? Kiek esu reikalingas tavo gyvenime? Ką atsakysime? Atsakykime Jam malda, kupina pasitikėjimo: „Jėzau, aš žinau, kad tu esi Dievo Sūnus, kad už mane atidavei savo gyvybę. Noriu ištikimai tave sekti ir vadovautis tavo žodžiu. Tu mane pažįsti ir mane myli. Aš tau save atiduodu, į tavo rankas atiduodu visą savo gyvenimą. Noriu, kad tu būtum jėga, kuri mane palaiko, džiaugsmas, kuris manęs niekados neapleidžia.“

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode