Sprogimas

Papročiai ir tradicijos

Žemaičių papročiai, folkloras bei tradicijos turtina krašto istoriją. Kalba ir tarmės yra mūsų išskirtinumas. Ar šiandien užtenka mūsų pastangų ir noro išsaugoti tai, ką turime brangiausio? 

Mažeikių muziejuje ilgus metus dirbanti direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė į mūsų klausimą atsakė taip: „Manau, kad neužtenka, bet vilčių yra. Daug keliaudami, lietuviai ieško kitų tautų išskirtinumų, o grįžę turėtų pažvelgti į savo šaknis.“ 

Puoselėja tradicinius amatus

Dar 2014 metų respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatais tapo tradicinių amatų meistrai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai. Nuo mažens tautos praeitimi, tradicijomis bei palikimu besidominti mažeikiškė yra sakiusi, kad sekti protėvių pėdsakais ją skatina smalsumas, o muziejininko darbo specifika tik dar labiau prisideda prie etninių tradicijų pažinimo bei išsaugojimo, skatina nuolatinį norą domėtis ir kažką palikti ateities kartoms. Moteris už etninių tradicijų puoselėjimą yra pelniusi Etninės kultūros globos tarybos padėką, kitokių įvairių įvertinimų.
R. Ramanauskienės vaikystė prabėgo vienkiemyje, netoliese gyveno seneliai, tad nemažai teko bendrauti su senais žmonėmis. Dar būdama visai maža, mergaitė noriai sėmėsi iš tokio likimo padovanoto lobyno žinių bei tradicijų. Jau tada artimieji stebėdavosi dideliu domėjimusi ir žingeidumu. Autentiška aplinka bei artimieji buvo tas veiksnys, kuris formavo vertybes. Viename iš pasakojimų apie save moteris prisiminė vaikystės vienkiemį. Jame buvo dviejų galų troba su „gonkomis“ ir „langinyčiomis“. Šalia jos stovėjo klėtis, pakelta ant akmenų. Palindusi po ja Raimonda rasdavo gražių indų šukių. Mažoji tyrinėtoja jas kruopščiai rinkdavo ir tyrinėdavo. O juk tai galėjo būti kažkoks senesnės istorijos paveldo pėdsakas.

Šiek tiek vėliau į moters gyvenimą atėjo ir toks nuostabus protėvių palikimo dalykas, kaip tošininkystė, bet čia jau turėtų būti atskira iastorija.

Į klausimą, ką įdomaus patiria šiandieniniame savo darbe bei bendruomeninėje veikloje, pašnekovė atsakė: „Žiaurē gerū dalykū, pradedant tuo, kad visiems norisi girdėti tarmiškai kalbant. Mane žavi, kad išgirdę tarmiškai pradeda patys kuo puikiausiai kalbėti sava tarme.“

O ką Raimonda patartų šių dienų jaunimui ir ateinančioms kartoms, siekiant išsaugoti tai, ką turime labai unikalaus ir reikšmingos? 

„Jaunimui visada sakau, kad prašytų namiškių, jog kalbėtų tarmiškai, kad mokytųsi, sudarinėtų jiems įdomių žodžių žodynėlius. Ir pagaliau tu gali būti visa galva didesnis mokėdamas savo protėvių kalbą, išmanydamas papročius ir švęsdamas tradicines šventes. Tik taip tu nebūsi „masė“, – sakė muziejininkė.  

Išskirtinumas yra didelis mūsų turtas

Mažeikių rajono savivaldybės vyr. specialistė Eglė Ereminė taip pat sutiko pasidalinti mintimis apie kalbą bei tarmę: „Lietuvių kalba yra viena seniausių ir sudėtingiausių išlikusių indoeuropietiškų kalbų. Dar mūsų kalba yra turtinga tuo, kad turi tarmes, patarmes, šnektas ir pošnektes. Tarmės išskirtinumas, savitumas yra mūsų didelis turtas, tai gyvenimo kalba. Kuo daugiau žmonių tai supras, tuo labiau prisidėsime prie tarmės išlaikymo.“

Specialistė pasakojo, jog Žemaitijoje septyneri metai, kilusi iš Kupiškio, taigi žemaitiškai nekalba, tik dainuoja. Su tarmėmis susipažįsta per liaudies dainą. Su muzikiniu pasauliu susipažino labai anksti – šešerių metų tapo respublikinio vaikų ir moksleivių konkurso „Dainų dainelė“ laureate. Į folkloro „vandenis“ įbrido, kai Kupiškio II vidurinėje mokykloje, vyresnėse klasėse, su savo muzikos mokytoja subūrė folkloro ansamblį. Paskui daug metų giedojo sutartinių giedotojų grupėje (tai aukštaičių folkloro išskirtinumas, nieko panašaus pasaulyje nėra, tik yra panašumų Balkanuose ir Afrikos gentyse). Dainavo Kupiškio folkloro ansamblyje „Kupkėmis“, Kauno „Kupolėje“. Čia, Mažeikiuose, dalyvauja folkloro ansamblyje „Alksna“. Skuodo rajone, Ylakiuose, atkūrė ansamblį, kurio vadovė yra iki šiol. Kolektyvas prieš penkerius metus pakrikštytas „Aldos“ vardu.

„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be dainos. Per dainą teko prisidėti ir prie dainų knygos sudarymo – 2010 metais buvo išleista Kupiškio krašto dainų knyga „Jir atskrido sakalalis“. Redagavau dainų tekstus. Taigi folkloras yra puiki galimybė susipažinti su gimtąja ir kitomis tarmėmis, – sakė E. Ereminė. – Jei nebūtų tarmių, vargu ar žinotume tiek daug apie savo istoriją. Tarmės sudaro sąlygas atsinaujinti bendrinei kalbai, yra tautinio tapatumo rodiklis, išlaiko etninį įvairių regionų išskirtinumą. Nykstantys kaimai, Vakarų ir Rytų kultūros įtaka, bendrinė kalba siaurina tarmių vartojimo erdvę ir būtinybę. Mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje – vis mažiau, tarmės neišvengiamai kinta.“

Pasak jos, tarmė yra tokia pat gera bendravimo priemonė kaip ir bendrinė kalba. Ją būtina pritraukti į kasdienybę, kad žmonės kalbėtų tarmiškai. Nereikia ypatingų renginių, reikia kalbėti, vartoti, perduoti jaunimui, kalbėti su savo anūkais, vaikais. Tai garantas, kad kalba išliks. Svarbu tarmę vartoti ir tam tikrose prestižinėse erdvėse. „Visada turime atsižvelgti į padėtį. Jei mes pereiname į buitinį lygmenį, mes tikrai galime kalbėti tarmiškai, o bendrinė kalba skirta daugiau oficialiam bendravimui“, – taip apie tarmės ir bendrinės kalbos skirtumus kalbėjo mokslininkas doc. dr. V. Kardelis.

Specialistė pateikė gretimo rajono pavyzdį, kai Savivaldybės taryba per posėdžius nusprendė kalbėti tarmiškai. „Tiesiog esame žemaičiai, todėl, kad nelaužytume liežuvio, nutarėme įsivesti ir žemaičių tarmę. Taip mes puoselėjame savo tapatybę“, – pasakojo tuometinis Savivaldybės meras Stasys Vainoras. Šis reglamentas buvo patvirtintas vienai tarybos darbo kadencijai.

„Visiškai sutinku su dialektologo, Šiaulių universiteto docento Juozo Pabrėžos mintimis, kad gimtosios kalbos tarmių unikalumas ir įvairumas lietuvių kalbą daro išskirtinę ir vertą pasididžiavimo, – sakė E. Ereminė ir pacitavo J. Pabrėžos žodžius: „Mes visi turėtume suprasti, kad ir pasauliui, ir aplinkiniams, o svarbiausia patys sau būsime įdomesni, turtingesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, kurio, kaip žemaičiai patys sako, yra gyva pekla, o savitu skirtingumu. Mums, lietuviams, tas savitas skirtingumas yra gimtoji lietuvių kalba ir tos kalbos labai svarbus ir gyvas šaltinis – mūsų nuostabiosios lietuvių kalbos tarmės. Taigi puoselėkime, palaikykime, saugokime ir naudokime mums labai svarbų kalbos turtą.“ Pasak jos, netgi seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga – 1547 m. išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – parašyta žemaičių tarmės pagrindu.

„Sunorminta kalba yra kaip melioracijos griovys, padarytas vietoj upelio. Upelis gi gyvas, gražus ir gilus“, – sakė kalbininkas doc. dr. Jonas Bukantis, todėl kalbėkime gyvai!..

E. Ereminės įsitikinimu, mūsų papročiai ir tradicijos niekada nepamirštamos bei nuolatos puoselėjamos. Jos rūpestingai perduodamos iš kartos į kartą. Bene geriausiai tai iliustruoja šiandien vystomi tradiciniai amatai bei įvairios kalendorinės, tautinės su išmone švenčiamos šventės. Gyvenimas nuolatos eina į priekį ir sukasi ratu. Kartu į ateitį nešamės ir savo lobių kraitį – papročius bei tradicijas.

Algirdas PETRAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode