Pasaulis nuolat kinta. Šandieninė moderni visuomenė rytoj jau bus tik praeitis. O kaip tarmės sutaria su laikmečių iššūkiais?
„Negalima ateities tiesiog imti ir atskirti nuo praeities, juk į ateitį ateiname tik per praeitį. Ypač, kai ta praeitis vis dar jaučiama dabartyje. Ji tiesiog yra, ir su ja reikia mokėti sugyventi, nes kitaip kelias į ateitį liks užkirstas. Šiandienos ir dabarties tikslas taip pat yra ateitis, praeityje niekada neliksime“, – kažkada sakė viena garsiausių pasaulyje atminties kultūros tyrinėtojų Aleida Assman.
„Nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti bei puoselėti gyvosios tarminės kalbos tradiciją svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet, kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti.
Pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, kinta požiūris į jas bei į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandieną jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema – kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba“, – teigė filosofas Krescencijus Stoškus.
Viskas kinta drauge su gyvenimu
Istoriniai įvykiai bei pokyčiai, žmonių elgsena ir nauji atradimai yra nuolatos kintantis dinamiškas procesas. Kažką labai saugome ir išsaugome, o kažkam lemta užsimiršti ir pradingti nebūtyje.
Visais laikais žemaičiai dirbo didžiulį kultūrinį šviečiamąjį darbą ne tik pavieniui, bet ir burdamiesi į įvairiausias draugijas, sambūrius, judėjimus. Tokie judėjimai jau buvo žinomi net XVI a., o šio amžiaus pabaigoje grupė Žemaitijos šviesuolių susibūrė apie tuo metu įtakingą padėtį visuomenėje užėmusį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris tapo svarbiu pirmųjų spausdintų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mecenatu.
XVII–XIX a. reikšmingas kultūrinis židinys Žemaitijoje buvo 1614 m. įsteigta Kražių gimnazija, kurioje mokėsi ir pamatus savo darbams klojo daug Lietuvos šviesuolių.
Kiekviena nauja karta po kruopelytę rinko ir puoselėjo kultūrinį žemaičių lobį. Ypač svarbus švietimo ir kultūros centras Žemaitijoje visuomet buvo Telšiai.
Prasidėjęs Atgimimas Lietuvoje išjudino ir daug žemaičių, besidominčių savo šaknimis, krašto istorija, kultūriniu palikimu. 1988 m. Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, sukviesta Žemaičių kultūros draugijos steigiamoji konferencija. 1996 m. įregistruota Žemaičių akademinio jaunimo korporacija „Samogitia“. Pamažu atsirado ir daugiau įvairių organizacijų, judėjimų bei iniciatyvų.
Tarmės taip pat kinta drauge su gyvenimu: jos po truputį paprastėja, niveliuojasi, didėja jų plotai ir vis labiau artėjama prie bendrinės kalbos. Džiugu, kad yra vis daugiau žmonių ir entuziastų, netikinčių, jog tarmės kada nors visiškai išnyks ir kad jas reikia stumti iš šiuolaikiško modernaus gyvenimo. Visi turime suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų unikalios tarmės. Šiandien jų reikia ne tik pajuokavimui ar palinksminimui, bet ir tikram, nuoširdžiam bendravimui, todėl negalima ignoruoti, niekinti, dirbtinai varyti į kapus savo tėvų, senolių, prosenolių kalbos. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes, o kam teko laimė išmokti kurią nors gražiąją lietuvių kalbos tarmę, tas ją turėtų vartoti be jokios gėdos, varžymosi, visai natūraliai, su pasididžiavimu ir, svarbiausia, turėtų išmokyti jos ir savo vaikus bei vaikaičius.
Išsaugoti gyvąsias Lietuvos regionų tarmių tradicijas nėra taip paprasta, tačiau turime susitelkę stengtis, kad informacines technologijas išmanantis šių dienų ir ateities lietuvis turėtų galimybę prisiliesti prie moderniai šiuolaikinėse laikmenose išsaugotos, nors kartais ir mėgėjiškos, tarmiškos kūrybos pavyzdžių.
Daugelyje kitų kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje ar Italijoje, pagal senas tradicijas kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje nemandagu, beveik netaktiška. Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose, o ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme, vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas „Katoļu dzeive“ („Katalikų gyvenimas“).
Tikriausiai kone kiekvienam lietuviui yra tekę atsidurti tokioje situacijoje, kai, kalbant su tautiečiu, tenka gerokai įtempti ausis, norint suvokti, ką sako pašnekovas. Taip dažnai nutinka bendraujant su kitos tarmės atstovu, o susikalbėti aukštaičiui su žemaičiu ir šiandien būtų nelengvas iššūkis.
Garbinga praeitis ir gyva dabartis
2018 m. įspūdingas renginys įvyko Mažeikių l.-d. „Delfinas“. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Gražienė pasakojo, kad lopšelis-darželis „Delfinas“, planuodamas veiklas, vienu svarbiausių prioritetų pasirinko kalbą bei, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, surengė ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo pedagogų rajoninę metodinę-praktinę konferenciją „Lietuvių kalbos garbinga praeitis ir gyva dabartis“.
Tuomet į įstaigą atvykę konferencijos svečiai galėjo pasidžiaugti jaunų, veržlių, iniciatyvių tėvelių surengta paroda „Tautiniai aksesuarai mažiesiems“. Konferencijos pradžioje dalyviai stebėjo praktinę veiklą „Esam mes žemaite“. Vaikai, kurie tik pradeda pažintį su valstybe, jos istorija, tradicijomis ir pilietiškumu, buvo pasipuošę vaikams skirtais J. Statkevičiaus tautiniais kostiumais, atitinkančiais Žemaitijos regiono spalvas ir tradicijas. Ugdytiniai kartu su pedagogais dainavo žemaičių krašto dainas, pasitelkdami smulkiąją tautosaką, mokė velnią įlįsti į skrynelę, skaičiavo linksmosios šarkelės varnelės vaikelius, smagiai grojo tautiškais ritminiais muzikos instrumentais, trankiai šoko žemaičių krašto polką. Auklėtojos pačius gražiausius žodžius skyrė Žemaitijos kraštui, jos kalnams ir gojeliams, srauniajai mūsų upelei Ventai. Vaikai linkėjo Lietuvai amžinai gyvuoti, dovanojo jai savo šypsenas ir gerą nuotaiką. Programos pabaigoje meninio ugdymo pedagogė pakvietė visus žemaičius sustoti į didelį būrį, broliškai paduoti vienas kitam ranką ir nusilenkti Žemaitijai, jos kalbai ir žmonėms.
Konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė konferencijos svečias – kalbininkas, docentas, Šiaulių universiteto studijų prorektorius Juozas Pabrėža. Jis pastebėjo, kad lietuvių tarmės viena nuo kitos skiriasi labiau nei kai kurios užsienio kalbos: „Mūsų žemaičiai nuo aukštaičių ar nuo dzūkų skiriasi daugiau negu rytų slavų, rusų, ukrainiečių ar baltarusių kalbos. Skiriasi daugiau negu suomių ir estų kalbos.“ Pranešime „Lietuvių kalbos garbinga praeitis ir gyva dabartis“ nuskambėjo mintis, jog kalba ir jos tarmės yra didelė tautos vertybė, kuri labai svarbi valstybei ir kiekvienam žmogui atskirai. Žemaičių tarmė yra mūsų tėvų ir senelių palikimas, kurį turime išsaugoti vien iš pagarbos ir meilės savo protėviams. Ypač svarbi tarmės reikšmė vaikams. Tai neišsenkantis šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, žodynui gausinti. Kalbėdami tarmiškai, žmonės pagyvina kalbą. Garbingas svečias pristatė savo naujausią knygą „Žemaičių kalba ir gramatika“ – „daug metų brandintą mintį kiek įmanoma paprasčiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių.“ J. Pabrėža viliasi, kad „ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą.“
Konferencijos dalyviai taip pat dalijosi gerąja darbo patirtimi. Mažeikių lopšelio-darželio „Žilvitis“ logopedė metodininkė Irena Pocevičiūtė pristatė, kaip žemaičių tarmė puoselėjama jų įstaigoje.
Gausu įvairių renginių
Birželio pradžioje Mažeikių rajono savivaldybės jaunimo komanda jau keturioliktą kartą dalyvavo tik Žemaitijos regione organizuojamoje Jaunimo vasaros akademijoje „Kartu mes galim daug!“, kurioje iškovojo sportiškiausios komandos vardą ir į Mažeikius parsivežė nugalėtojų taurę. Šiemet akademijos organizatoriai buvo Klaipėdos rajono savivaldybė, tad komandos iš 20 savivaldybių rinkosi Drevernoje. Tris dienas vyko pranešimai, prisistatymai, darbas grupėse, edukaciniai užsiėmimai ir sporto varžybos. Mažeikiškių skautiška komanda buvo vieninga ir pasiruošusi. Nudžiugino pirmoji vieta tinklinio varžybose, virvės traukimo rungtyje, o suskaičiavus visus taškus, gauta ir sportiškiausios komandos taurė.
O štai beveik mūsų pašonėje, Šiaulių universiteto retų spaudinių skaitykloje, veikia paroda „Kuoke brongi asi, šalis Žemaitėjas... (A. P. Bagduons) “, taip pat skirta Žemaitijos metams paminėti. Ekspozicijoje pristatomos knygos apie įvairius Žemaitijos regionus. Ši paroda veiks iki rugpjūčio 23 d. Įvairių renginių gausu ir mūsų krašte.
Kalbos šaltinis – tarmės
Ne veltui M. Daukša kalbos išaukštinimui „Postilėje“ skyrė pakiliausias eilutes, kurios skamba tarsi eilėraštis: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę...“
Dialektologo J. Pabrėžos manymu, gimtosios kalbos tarmių unikalumas ir įvairumas lietuvių kalbą daro išskirtinę ir vertą pasididžiavimo: „Mes visi turėtume suprasti, kad ir pasauliui, ir aplinkiniams, o svarbiausia patys sau būsime įdomesni, turtingesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, kurio, kaip žemaičiai patys sako, yra gyva pekla, o savitu skirtingumu. Mums, lietuviams, tas savitas skirtingumas yra gimtoji lietuvių kalba ir tos kalbos labai svarbus ir gyvas šaltinis – mūsų nuostabiosios lietuvių kalbos tarmės. Taigi puoselėkime, palaikykime, saugokime ir naudokime mums labai svarbų kalbos turtą.“
Algirdas Petravičius
