Sprogimas

Mokėsi kurti patrauklius tekstus

 

                Gruodžio 11 d. Mažeikių muziejuje vyko vienos dienos praktiniai mokymai „Tekstai ir lankytojai. Kaip jiems susidraugauti?“, skirti paminėti Europos kultūros paveldo metus. Užsiėmimą vedė paveldo interpretatorė, studijos „Paveldas kalba“ vadovė Karolina Želvė ir Mažeikių rajono savivaldybės vyr. specialistė paveldosaugai Rūta Končiutė-Mačiulienė.

Apie paveldą ir interpretaciją

                     

Pasak K. Želvės, paveldas – tai praeities materialių ir nematerialių vertybių išsaugojimas ateinančioms kartoms. Paveldas skirstomas į gamtos vertybių, mišrų ir kultūros. Paveldo interpretacija – menas pranešti vietovės lankytojams apie lankomą objektą. Pagrindinis paveldo tikslas interpretuojant – suprasti, spręsti, įvertinti, saugoti.

     Interpretacija, interpretatorės teigimu, nesusijusi su lankytojų asmenybe bei patirtimi. Pati informacija savaime dar nėra interpretacija. Tai menas, aprėpiantis daug meno šakų. Pagrindinis interpretacijos tikslas yra ne mokymas, bet vertybių išsaugojimas. Svarbu ne mokyti, o provokuoti. Paveldo interpretacija yra tiltas tarp objekto ir lankytojų. Patys lankytojai skirstomi į 4 grupes: socialiniai, intelektualiniai, sensualistai ir šeimos su vaikais.

Visų pirma, interpretacija turi teikti malonumą, antra, būti aktuali, trečia – gerai organizuota ir ketvirta, turėti aiškią formą.

Apie temą, idėją ir tekstus

                     

Užsiėmimo vedėja aiškino, jog tema yra idėja, kurią tu nori, kad lankytojas išsineštų su savimi po apsilankymo paveldo vietovėje. Tema tampa ašimi toje lankytinoje vietovėje, kurioje naudojamos interpretacijos. K. Želvė pateikė pavyzdį, jog štai Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia – architektūrinis paminklas. Tai tema, bet idėja turėtų būti kitokia, kad ir ši bažnyčia yra tokios unikalios architektūros, kad ją čiupinėjo milijonai Lietuvos žmonių. Jos atvaizdas yra ant litų banknoto, todėl žmonės tikrai jį turėjo savo rankose. Geros temos – parašytos pilnais sakiniais, įdomi idėja, gera įžanga, lengva suprasti.

Geri tekstai, pasak lektorės, misija įmanoma. Pirmiausia, tekstai turi atskleisti temą. Teksto hierarchija – jau vien intriguojanti antraštė gali padaryti stebuklus, o įžangoje ar paantraštėje glaustai ir įdomiai sutalpinta esminė stendo informacija, pvz., „Kas spokso iš uokso“, „Moteris, kuriai viskas buvo įmanoma“ ir panašiai. Tekstas turi būti glaustas ir gerai organizuotas. Viename stende gali būti iki 250 žodžių, viena pastraipa – iki 8 eilučių, vienoje eilutėje – 8–12 žodžių. Tekstams naudoti istorijas apie žmones ir jų gyvenimus arba kurti sužmogintus personažus. „O žinojimas tik tada tampa suvokimu, kai į jį įmaišomos emocijos“ (Alexsander Lowen).

Pranešėjos teigimu, kuriant tekstus, reikia remtis universaliomis patirtimis ir išgyvenimais (vaikystė, jaunystė, senatvė, namai, kelionės). Taip pat tekste teigiamą vaidmenį atlieka drama, nesvarbu, didelė ji ar maža. Neįprasta, stebinanti žinutė, aukščiausiojo laipsnio naudojimas, vaizduotės skatinimas ir neoficialus šnekamasis tonas ar paprasta kalba irgi turi gerą poveikį. „O kaip atbaidyti lankytojus nuo paveldo objekto lankymo – tai priversti juos pasijusti kvailiais – vienas pačių efektyviausių, – kalbėjo K. Želvė. – Profesorius Tadas Ivanauskas kažkada yra pasakęs kone sparnuotą frazę: „Rašyti reikia taip, kad ir piemeniui būtų aišku, ir profesoriui ne gėda.“

                                          

Mokymų pabaiga – praktinė

                     

Paskutinė užsiėmimų dalis buvo praktinė. Ant muziejaus salės sienos kabėjo informaciniai stendai, kuriuos mokymų dalyviai turėjo įvertinti: jeigu patiko, priklijuoti žalią lipduką, jeigu nepatiko – raudoną, po to lektorė ir dalyviai kiekvieną jų pakomentavo.

Paskutinis užsiėmimų akcentas – išsirinkti iš ant stalų esančių lankstinukų po vieną ir juos pakomentuoti. Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius pasiūlė lankstinukus komentuoti po vieną žmogų nuo kiekvieno stalo ir pirmasis pradėjo tai daryti: „Aš pasirinkau iš abiejų pusių sulenkiamą į vidų visai nedidelį, bet gana įdomų lankstinuką, tik yra vienas nepatogumas: norint įsidėti į vidinę švarko kišenę, lankstinuką reikia dar kartą perlenkti.“ Muziejininkas Vytautas Ramanauskas išsirinko didelį ir spalvingą lankstinuką su žemėlapiu, o dar vieno stalo atstovė pasidžiaugė išradingai sudarytu lankstinuku.

Pasak lektorės, kuriant lankstinuką, labai svarbu jo viršelis, kuris turi būti atliktas specialia technika ir geros kokybės dažais. Tekstas turi užimti 50 procentų visos lankstinuko erdvės. Nerašyti didžiosiomis raidėmis, o kursyvą naudoti tik trumpam tekstui. „Paveldo interpretacija turi prasidėti kaip pramoga, o baigtis kaip išmintis“, – įdomų ir naudingą užsiėmimą baigė K. Želvė.

Valerija KVEDARAITĖ

Gajutės Abelkienės nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode