Sprogimas

Didžiausia laimė – su žmonėmis!

 

Vytas ALEKNAVIČIUS

   Šios dienos pasakojimas apie žmogų, aukojantį laiką ir save kilniems darbams. Nedažnai tenka sutikti ir kalbinti žmogų, su kuriuo tiesiog gera pabendrauti, pabūti šalia. Vidinė šiluma ir ramybė tiesiog sklinda aplink. Tokiu atveju paprastumas ir kuklumas nėra kliūtis, kad pašnekovas atsivertų ir įsileistų į savo vidinį pasaulį, pasidalintų įdomesniais faktais ir potyriais. Iš atsiminimų, nuotrupų ir patirtų išgyvenimų bei emocijų susidėlioja portretas žmogaus, kurį kažkas gražiai pavadino gerumo ambasadore.

Mūsų pašnekovė Danutė Komovienė (Mandravickaitė) dirba Mažeikių „Jievaro“ pagrindinėje mokykloje pavaduotoja papildomam darbui ir socialiniam ugdymui. Šią įstaigą nuolat lydėjo pavadinimų kaita: Mažeikių mokykla-internatas, Mažeikių pagalbinė mokykla-internatas, Mažeikių specialioji internatinė mokykla, Mažeikių specialioji mokykla, bet už langų ir sienų jau daug metų vyksta kitoks gyvenimas bei visų darbuotojų pasiaukojamas darbas. Darbas socialinės sferos įstaigoje turi savus niuansus, išbandymus ir iššūkius. Tai jautru ir kartu sudėtinga. Kas gi suteikia vidinių jėgų, „pašnabžda“, kokiu keliu eiti?

Pedagogė nesigiria, nedaugžodžiauja, bet, atsakydama į klausimus, nuosekliai keliauja prisiminimų takais bei leidžia skaitytojui pajusti tas vertybes, kurios ją daro reikalingą žmonėms ir daro... laimingą.

Niekada nesvajojo būti mokytoja

„Į Mažeikius su šeima atvykau 1980 metais iš savo gimtojo miesto Radviliškio. Žinojome, kad čia įsikūrusi naftos perdirbimo įmonė ir reikalingi jauni specialistai. Tuomet jau buvau baigusi Panevėžio medicinos mokyklą ir mokiausi defektologijos specialybės (šiuo metu specialioji pedagogika) Šiaulių pedagoginio instituto dieniniame skyriuje. Dėl įvairių aplinkybių kasdien važinėti į paskaitas Šiauliuose pasidarė per sudėtinga. Jau buvau ištekėjusi, sūnui Dariui tebuvo vieni metukai. Nusprendžiau padirbėti per vasaros atostogas Mažeikių ligoninės Akušeriniame skyriuje. Iš savo kolegų medikų sužinojau, kad mieste yra specialioji mokykla. Ryžausi užeiti į ją ir pasiteirauti dėl darbo. Priėmė. Taip dieninį skyrių institute iškeičiau į neakivaizdinį. Įgijau specialiosios pedagogikos ir logopedo diplomą, o šioje mokykloje dirbu jau 36 metus. Net sunku įsivaizduoti, kaip greitai prabėgo tie metai.

Man niekada nepatiko vadovauti vaikams, nes žymiai smagiau įvairias veiklas kūrybiškai dirbti kartu. Visada svarbu mokėti atrakinti vaiko širdelę ir pasidžiaugti likimu, koks jis bebūtų. Šiandien su didžiule meile prisimenu savo pirmuosius auklėtinius, kuriuos išugdžiau nuo pirmos iki baigiamosios klasės, – pasakojo pašnekovė. – Žinote, niekada nesvajojau būti mokytoja, netgi neprisimenu, kad būčiau ja žaidusi. Mano svajonė buvo tapti vaikų gydytoja. Dar ir šiandieną savyje jaučiu mediko pašaukimą. Galbūt dėl to man lengva suprasti vaikus su negalia, bendrauti su tėveliais.

Pasak D. Komovienės, profesine prasme augo kartu su vaikais. Jie buvo didžiausi jos mokytojai: „Labiausiai išmokau niekada nepykti ant vaiko. Juk jis – vaikas! Nebijojau neklaužadų, nes jie atvirumo minutę buvo ir yra patys nuoširdžiausi. Su daugeliu tenka susitikti gatvėje ir nuoširdžiai pasikalbėti apie „gyvenimą“. Visada turėjau didžiulį palaikymą iš savo šeimos. Saviškiai nelabai pykdavo, kad didžiulę laiko dalį skyriau svetimiems vaikams. Abu sūnūs, Darius ir Marius, taip pat pasirinko pedagogo kelią, nors galėjo rinktis vyrišką profesiją pagal tėtį. Vyras Eugenijus dirba lokomotyvo mašinistu. Dukra Eglė pasirinko politologiją, nors atrodė, kad politika nelabai domėjosi. Susirinkę su šeima nuolat dalinamės džiaugsmais, pedagogine patirtimi. Labiausiai dabar mokausi iš savo sūnaus Mariaus, kūno kultūros mokytojo ir vaikų futbolo trenerio. Jo rekomenduojami seminarai, šiuolaikiškas, kūrybiškas požiūris į švietimo politiką mane dar labiau įkvepia ir skatina dirbti su vaikais.

Džiaugiuosi, kad mano vaikų šeimos darnios, su meile augina savus vaikučius. Turiu dvi anūkes, Atenea ir Issabele, gyvenančias Ispanijoje, bei anūką Jorintą. Gandrai pakeliui parneša dar vieną didįjį džiaugsmą...

Čia gyvena buvę mokiniai

Moteris pasakojo, jog Mažeikiai tapo mylimu miestu. Savi vaikai paliko gimtinę – Darius su šeima jau 15 metų gyvena Ispanijoje. Dirba sportinių šokių treneriu, Marius – Klaipėdoje, Eglė – Vilniuje, tačiau čia gyvena jos buvę mokiniai, jų šeimos. Pedagogei svarbu, kaip jie jaučiasi savame krašte.

Laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai. Ir vėl ne vien savo šeimai... Nors dar turi 90 metų mamą Jadvygą. Ta proga įdomu prisiminti, kad močiutė gyveno taip pat ilgai, mirė sulaukusi 99 metų.

Naujas iššūkis

„Nelabai seniai priėmiau naują iššūkį ir šiuo metu esu Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ savanorė, o nuo 2017 m. gruodžio mėnesio – vadovė. „Carito“ veikloje paskatino dalyvauti projektas „Socialinės atskirties mažinimas“, vykęs 2012–2015 m. Iš arti mačiau socialines problemas. Prie jų sprendimo aktyviai prisidėjau ir pati. Rūpinausi specialiųjų poreikių mokinių įgalinimu mokytis specialybės. Tuomet 14 mokinių įstojo ir sėkmingai baigė apdailininko (statybininko) specialybę. Dalis baigusiųjų šią specialybę sėkmingai įsidarbino. Keletas absolventų su specialybės mokytoja Angele Konteniene 2017 m. padėjo įrengti parapijos namuose motinos ir vaiko kambarį. Prie šio nuostabaus projekto svariai prisidėjo „Liberta“ klubo moterys, – pasakojo D. Komovienė. –

Dar vienas įdomus epizodas, kai teko bendrauti ir mokyti lietuvių kalbos Ukrainos pabėgėlius. Jų išgyventa patirtis leido suvokti, kokia didelė laisvės kaina. Mes tapome tarsi viena šeima. Kartu šventėme Ukrainos Nepriklausomybės dieną, Porciunkulės atlaidus. Šiuo metu „Carite“ rūpinamės ir ugdomąja veikla. Kas mėnesį organizuojame kūrybines dirbtuves – mokomės vieni iš kitų, aptariame problemas, padedame socialinę atskirtį patiriantiems asmenims įsijungti į bendruomenės gyvenimą. Per mokinių atostogas pasiūlysime mokiniams veiklas, kurios padėtų prasmingai praleisti laiką, įgyti naujų draugų, galbūt atsikratyti neigiamų įpročių.“

Pašnekovė džiaugėsi, kad Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios „Carito“ savanoriai aktyviai jungiasi į projektines veiklas su kitomis vaikų ir šeimos ugdymo įstaigomis: Bendruomeniniu pagalbos vaikams centru, vaikų dienos centrais, bendruomenėmis. Ypatingai smagu, kad yra atviri naujovėms – pradeda pažinti vieni kitus per veiklas, dalijasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų. Ypač jaučia visokeriopą palaikymą ir paramą iš Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistės Rasos Dargvainienės.

Pasak moters, praėjusių metų rugpjūčio 6 d. dviejų parapijų Porciunkulės atlaidai tikinčiuosius sukvietė į Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Graži idėja, galbūt tapsianti tradicija, kilo dviejų Mažeikių parapijų – Švč. Jėzaus Širdies ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio – klebonams dalyvaujant Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Po pagrindinių šv. Mišių ir procesijos Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Caritas“ su kitais savanoriais pakvietė visus į agapę. Tokia prasminga švente pradėta bendradarbiauti. Užsiminus apie pagalbos reikalingumą ruošiantis atlaidams, atsiliepė beveik visi – kas patarimais, kas realiai prisiimdamas dalį ruošos, kas dovanodamas produktų blynų kepimui ir pan. Mažeikių miškų urėdija maloniai sutiko prisidėti ąžuolo lapais prie Žaliojo atlaidų vainiko pynimo, Mažeikių rajono Urvikių kultūros centras sutiko dovanoti koncertą ir gerą nuotaikos užtaisą.

     „Ateityje laukia daug darbų ir veiklos, bet man labiausiai sekasi su užimtumu susiję klausimai. Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai labai reikalinga parama vargonų ir bažnyčios bokšto remontui, todėl stengsimės kažkaip prisidėti puoselėjant savąją šventovę. Dar esu šios veiklos naujokė, todėl nenuveikiau didelių darbų. Reikia suburti aktyvius žmones, turiu vilčių ir planų, kad prisidėsiu ugdant šeimų ir vaikų pozityvią bendravimo kultūrą bei motyvaciją. Ypač nuoširdžiai dėkinga „Carito“ direktoriui kan. Donatui Stulpinui, savo kolegėms „Carito“ savanorėms už palaikymą ir globą. Jų meilė žmonėms neįkainojama. O būdamas vienas, nedaug ką tenuveiksi“, – pokalbio pabaigoje sakė D. Komovienė.

Nuotrauka autoriaus ir iš asmeninio albumo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode