Reivyčių seniūniją garsinantis – Mantvydų piliakalnis

Šį mėnesį lankomės Reivyčių seniūnijoje, apžiūrime Mantvydų piliakalnį. Į vakarus nuo Mantvydų kaimo kapinių, prie Ventos, yra kalva, kuri vadinama Mantvydų piliakalniu arba Pilale. Vakarinis jo šlaitas leidžiasi į Ventos slėnį, šiaurinį ir rytinį kraštus juosia mažo bevardžio upelio slėnis.

1973 m. Mantvydų piliakalnis įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą (A R616).

Išvaizda

Piliakalnis yra Ventos dešiniajame krante, masyvioje kalvoje. Iš šiaurės ir pietų pusių piliakalnis juosiamas griovių, vakaruose leidžiasi į Ventos slėnį. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, apardytas ilgalaikių arimų, prikasinėtas I pasaulinio karo apkasų. Šiaurinėje ir pietinėje kalvos pašlaitėse eina lauko keliukas. Aikštelė ovali, maždaug 150 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi nuo 50 m pločio šiauriniame gale iki 80 m pločio pietiniame gale, kiek iškiliu viduriu, žemėjanti šiaurės ir rytų kryptimi; apaugusi medžiais ir krūmais. Šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų pakraščiuose iškasti I pasaulinio karo apkasai. 4 m žemiau aikštelės šiaurinio galo yra natūrali terasa, apaugusi medžiais ir krūmais. Piliakalnio šlaitai vidutinio statumo, nuo 3–6 m iki 8 m aukščio, tik šiaurinėje pusėje besileidžiantis į griovą šlaitas – status – iki 10 m aukščio. Visi šlaitai apaugę medžiais ir krūmais.

Tarpukariu piliakalnis buvo apie 1902 m ilgio, pietinėje pusėje – 50 m, šiaurinėje – 35 m pločio, apie 8 m aukščio. Minima, jog piliakalnio šlaituose ir viršuje buvo eilė akmenų, kuriuos žmonės rinkdavo savo reikmėms. Taip pat rasdavo ir raudonų plytų. Griūvant vienam piliakalnio galui, buvo randama žalvarinių, geležinių dirbinių, keletas akmeninių kirvukų.

Piliakalnio šlaituose Pirmojo pasaulinio karo metais buvo iškasti apkasai. A. Tautavičiaus manymu, tai galėjo būti „tik ankstyvas, menkai įtvirtintas piliakalnis, sunaikintas ariant lauką“.

Aplinka

Netoli Mantvydų piliakalnio, apie 50–60 m į šiaurę, Ventos dešiniojo kranto terasoje, yra netaisyklingo cilindro formos, maždaug 1,8 m skersmens ir 35–45 cm aukščio akmuo (rausvas, stambiagrūdis granitas) su plokščiadugniu, maždaug 47–48 cm (viršuje) ir 42–43 cm (apačioje) skersmens ir 7 cm gylio dubeniu, aptiktas 2004 m. Akmens šonai nuskaldyti.

Padavimai

Čia stovėjo didelė pilis, kurią švedai sugriovė, o jos valdovą Montvydą nužudė. Viename piliakalnio gale esamoje lygumoje buvo atliekamos Joninių apeigos.

Mantvydai

Montvydai – kaimas Reivyčių seniūnijoje, 2 km į pietus nuo Leckavos. Pietuose ribojasi su Kirkų k. Vakariniu pakraščiu teka Venta.

Gyventojų skaičius: 1902 m. – 152 gyv., 1923 m. – 25 ūkiai, 149 gyv., 2001 m. – 25 gyv. (8 vyr., 17 mot.). 1764 m. gyveno 2 žydai. 1894 m. birželio 9 d. gimė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Jonas Juodšeris. XIX a. kaime gyveno knygnešių rėmėjai: Tamošius Kymantas, Uršulė Kymantaitė-Galminienė, Ona Kymantaitė-Juočerienė, Barbora Kymantaitė-Kaziliauskienė, Magdalena Kymantaitė-Martinaitienė, knygnešys Jonas Reivytis.

Mantvydų kaimas (siolo Montwidy) paminėtas keliuose Viekšnių seniūnijos inventoriuose. 1661 m. inventoriuje nurodoma, kad kaime yra 6 kiemai (dūmai). Tiek pat kiemų buvo ir 1665 m. 1738 m. birželio 17 d. inventoriuje surašyti 4 kiemai, nurodytos savininkų pavardės ir vardai. Kaimas privalo mokėti metinį 45 zlotų mokestį . 1775 m. liepos 24 d. inventoriuje pateikti tokie duomenys – kaime yra 6 kiemai, kurie moka 313 činšo ir 2 šeštokų metinį mokestį bei privalo dvarui atvežti 6 vežimus šieno.

Kaime yra dvejos senos neveikiančios kapinės. Vienos kapinės, vadinamos Mažučio kapeliais, yra 0,4 km į pietus nuo Leckavos. Plotas 0,11 ha, perimetras 143 m. Paviršius lygus, apaugęs retu mišku. Aplinkui kapines – ariama žemė. Istorijos ir kultūros paminklų bei laidojimo žymių nėra. Yra kelių betoninių paminklų nuolaužos. Anksčiau buvo koplytėlė.

Kitos kapinės yra 2,1 km į pietryčius nuo Leckavos, Ašvos kairiajame krante. Plotas 0,09 ha, perimetras 117 m. Jos yra mažos kalvelės viršūnėje, su nuolydžiu į rytus. Apaugusios retu mišku. Vakaruose kapinės ribojasi su kultūrine ganykla, o iš kitų pusių – su mišku. Istorijos ir kultūros paminklų bei laidojimo žymių nėra.

Reivyčių seniūnija

Centras – Reivyčiai. Seniūnija išsidėsčiusi Mažeikių r. šiaurėje, Latvijos Respublikos pasienyje. Ribojasi su Mažeikiais, Mažeikių, Laižuvos, Židikų seniūnijomis. Ariamajai žemei tenka 68,9 kv. km, miškams – 15,8 kv. km, kitos paskirties plotams – 13,5 kv. km. Reivyčių seniūniją kerta valstybinės reikšmės Mažeikių–Ventspilio plentas, Mažeikių–Leckavos, Mažeikių–Knabikų vieškeliai.

1998 m. pr. seniūnijoje gyveno 1918 žmonių, iš jų 968 vyrai, 950 moterų. Gyventojų tankumas 19,5 žm./km². Vaikai ir paaugliai sudarė 25,5 proc. (490 žm.), darbingo amžiaus žmonės – 54,1 proc. (1037 žm.), pensininkai – 20,4 proc. (391 žm.).

Seniūnijos žmonės gyvena 16-oje kaimų: penkiuose buvo daugiau kaip po 100 žmonių, o dar penkiuose – nuo 14 iki 70, šešiuose mažiau kaip po 10 gyventojų. Didžiausias kaimas – Buknaičiai (478 žm.).

Seniūnijos centras – Reivyčiai – yra prie Mažeikių–Ventspilio plento, seniūnijos pietuose. Nuo Reivyčių iki Mažeikių centro yra 3 km, iki Buknaičių – 7 km, iki Leckavos – 8 km, iki Ežerės (Latvija) – 9 km.

Seniūnijoje yra 5 kaimo bendruomenės: „Ašvos“, Reivyčių, Buknaičių, Leckavos ir Urvikių. Seniūnijoje kiekvienais metais renkamos gražiausios sodybos. 2010 m. pasėlius deklaravo apie 240, 2007 m. – apie 300 žmonių. Stambiausi seniūnijos ūkininkai yra žemės ūkio bendrovė „Aušra“, Ūkininkų sąjungos pirmininkas Andriejus Virkutis, Kęstutis Buta, Rimantas Dapkus ir kt.

Teritorijos aprašymas

Reivyčių seniūnijos paviršius lygus. Jį sudaro paskutinio ledyno palikta dugninė morena, virš jūros lygio iškylanti apie 70 metrų. Šiaurinė seniūnijos dalis tarp Knabikų ir Buknaičių nežymiai banguota. Paviršius žemėja į vakarus ir šiaurės vakarus. Tokia kryptimi teka didesnės upės. Nors lyguma sudaryta iš priemolių, bet Kušlėnuose yra žvyro karjeras, o pasienyje su Latvija – Kirkų smėlio ir žvyro karjeras.

Seniūnijos teritoriją raižo Ašva (Vadaksties kairysis intakas). Šiauriniu pakraščiu (siena su Latvija) teka Vadakstis, o vakariniu – Venta. Be to, užtvenkus Ašvą, prisipildė Tulnikių (28,9 ha) ir Leckavos (11,7 ha) tvenkiniai.

Vyrauja mažai pajaurėjusios sunkios žemės. Daugiausia velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai, tarp kurių yra įsiterpusių velėninių jaurinių silpnai ir vidutiniškai pajaurėjusių dirvožemių. Nemažus plotus užima kalkingos sunkios žemės. Jose vyrauja velėniniai glėjiški pajaurėję dirvožemiai. Gerokai mažiau paplitusios vidutinio sunkumo žemės su velėniniais jauriniais glėjiškais priesmėliais ir smėliais, susidariusiais iš moreninių priemolių bei įmirkusios pajaurėjusios vidutinio sunkumo žemės. Ventos slėnyje yra lengvų žemių, kuriose vyrauja velėniniai jauriniai silpnai pajaurėję aliuviniai dirvožemiai ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai.

Miškų seniūnijoje nedaug. Didesnius masyvus sudaro Tulnikių ir Felisbergo miškai, pietuose – Mažeikių miško dalis.

Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Parengta pagal leidinį „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“ (A. Butkuvienė), Mažeikių krašto enciklopediją, lt.wikipedia.lt

Nuotrauka iš mke.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode