Sausio 26 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko mažeikiškių susitikimas su garsiais Lietuvos sportininkais: ultratriatlono pasaulio rekordininku Vidmantu Urbonu, Lietuvos sporto universiteto dėstytoju, mokslų daktaru, vienu tituluočiausių neįgaliųjų sporto atstovų Kęstučiu Skuču ir vienu stipriausių Lietuvoje lengvaatlečių šeimyniniu duetu, seserimi ir broliu Loreta ir Remigijumi Kančiais. Susitikimą organizavo Mažeikių bėgikų klubas „Penki kalnai“.
Geležinis žmogus
Turbūt dauguma lietuvių yra girdėję apie stulbinančių rekordų pasiekusį, nepaprastai ištvermingą, geležiniu žmogumi vadinamą panevėžietį sportininką V. Urboną. Pernai 60-metį atšventęs vyras užaugo vaikų namuose, į profesionalųjį sportą pasuko 1990 m. Geležinio žmogaus vardą jis pelnė 1998-aisiais, kai pasiekė iki šiol nepagerintą pasaulio rekordą. Meksikoje vykusiose varžybose lietuvis įveikė 20 kartų ilgesnę klasikinio triatlono distanciją: per 18 parų, 5 valandas ir 46 minutes V. Urbonas nuplaukė 76, dviračiu nuvažiavo 3600 km ir nubėgo 844 km.
1999 m. liepą sportininkui dėl patirtų fizinių iškrovų sutriko inkstų veikla ir jis pateko į reanimaciją. „Buvau iki pusės paralyžiuotas ir gydytojai prognozavo tik neįgaliojo vežimėlį, tačiau vieną dieną pajutau, kad galiu pajudinti kojos pirštą. Taigi, jeigu galiu pajudinti vieną pirštą, kodėl negalėčiau pajudinti dviejų ir taip toliau.“
Savo tvirta valia ir užsispyrimu V. Urbonas paneigė gydytojų prognozes ir vėl grįžo į didįjį sportą stebindamas naujais iššūkiais ir rekordais. 2007 m. perplaukė Baltijos jūrą ir netrukus pradėjo akciją „Vanduo – tai gyvybė“, siekdamas atkreipti dėmesį į gėlo vandens problemas pasaulyje. Lietuvos tūkstantmečiui paminėti 2009 m. V. Urbonas perplaukė Titikakos ežerą Pietų Amerikoje, 2010 m. – Jeloustouno ežerą Šiaurės Amerikoje, o 2011-aisiais sportininkui pakluso giliausias pasaulyje ir vienas šalčiausių planetos ežerų – Baikalas. 2012-aisiais dar buvo įveiktas Didysis ežeras Tasmanijos saloje (Australija) ir 2013-aisiais Tano ežeras Afrikoje ir Keturių Kantonų ežeras Europoje. Dešimt metų trukusią akciją „Vanduo – tai gyvybė“ vainikavo pergalė 2018 m., V. Urbonui perplaukus aukščiausiai pasaulyje Himalajų kalnuose Nepale (Afrika) beveik 5 kilometrų aukštyje tyvuliuojantį Tiličo ežerą. Pasak sportininko, tai buvo sunkiausias ežeras visų planuojamų perplaukti ežerų sąraše. Šis plaukimas buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. 4 kilometrų nuotolį nepailstantis plaukikas įveikė per 1 val. 49 min., o vandens temperatūra siekė truputėlį daugiau nei plius vienas laipsnis. Dar vienas sunkumas, V. Urbono teigimu, buvo tas, kad šį ežerą reikėjo pasiekti pačiam, t. y. 8 dienas kopti į kalnus, tačiau, įveikus Tiličo ežerą, 60-mečio vyriškio veidą nušvietė šypsena ir jis tarė: „Pasaulis kišenėje“, nes kiekviename žemyne buvo perplaukta po ežerą.
Geležiniu, arba vandens, žmogumi pavadintas sportininkas šypsodamasis atsako: „Aš ne geležinis, aš tik paprastas žmogus, sugebantis svajones paversti tikrove.“
Žmogaus galimybės – neišsemiamos
Jaudinančią savo gyvenimo istoriją papasakojo kitas garsus sportininkas, sporto mokslininkas, parolimpietis, lengvaatletis K. Skučas. Be kitų svarių pergalių, pernai Berlyne vykusiame neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate vyrų 400 m vežimėlių lenktynėse (T 52 klasė) K. Skučas laimėjo aukso medalį.
Tragedija įvyko dar tarnaujant sovietinėje armijoje (dabar jam – 50 metų). Po nugaros smegenų pažeidimo vyriškis praėjo sunkų kančių kelią karinio dalinio ligoninėje miškuose, po to Archangelsko ligoninėje ir tuomečio Leningrado karinėje ligoninėje. Pasak K. Skučo, į Lietuvą jis grįžo gyvas, tačiau prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. „Patyręs tokią traumą rimtai mąsčiau, kur slypi žmogaus galimybių ribos ir ką mes galime padaryti, atsidūrę neįgaliojo vežimėlyje. Labiausiai nervino aplinkinių nuostata, jeigu jau esi neįgalus, tai viskas baigta, tu nieko negali, tavo gyvenimas žlugęs, nėra jokių perspektyvų, esi silpnas ir bejėgis“, – pradėjo savo pasakojimą mokslininkas.
Norėdamas įrodyti aplinkiniams, kad neįgalieji taip pat gali daug ką nuveikti, K. Skučas įsitraukė į neįgaliųjų sportą, išmėgino daugelį sporto šakų: sunkiąją atletiką, stalo tenisą, vežimėlių krepšinį, lengvąją atletiką, krepšinį, plaukimą. Parolimpiečio teigimu, sportas ir tikėjimas – tai žmogaus galimybės, kurios padeda sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai bei dvasiškai. Be to, sportas parodo žmogaus galimybių ribas, nes sportuodamas jautiesi galintis daug nuveikti, gali suvokti save sugebantį įveikti visus sunkumus, o kai pavargsti, nepasiduodi, bet sutelki visa mintis ir valią, nes tai labai svarbu.
Pasak K. Skučo, pergalė, kad ir mažytė, motyvuoja, tačiau svarbu ir pralaimėjimas, kuris kartais gali pasitarnauti būsimai pergalei. „Pats gyvenimas moko, reikia tik pastebėti jo pamokas. Taip pat labai svarbu išsikelti sau tikslus, nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodytų neįgyvendinami. Apskritai, žmogui gyvenime duotos labai didelės galimybės, reikia tik tinkamai jas išnaudoti“, – kalbėjo vienas tituluočiausių Lietuvos parolimpiečių.
Šeimyninis duetas L. ir R. Kančiai – dar jauni, bet jau vieni stipriausių lengvaatlečių Lietuvoje. Savo sportinius pasiekimus jie pristatė vaizdo medžiagoje, o pabaigoje pacitavo R. Bacho žodžius: „Kiekvienas noras mums duodamas kartu su jėgomis jam įgyvendinti.“
Pasiklausyti žinomų sportininkų pasakojimų buvo susirinkusi pilnutėlė Mažeikių viešosios bibliotekos salė. Susitikimą vedė ir sportininkus pristatė Mažeikių bėgikų klubo „Penki kalnai“ prezidentė Milda Zubavičienė.
Valerija KVEDARAITĖ
