Sprogimas

Kodėl tapau jėzuitu?

 

 Savo pašaukimo istorijomis dalinasi tėvai jėzuitai.

A. A. Kun. Ladislovas Baliūnas, SJ

Kunigas. Juo žavėjausi jau ankstyvoje jaunystėje, nes gimtajame Pasvalio rajone dirbo ne vienas pavyzdingas kunigas. Pirmiausia – visų pamiltas, Kriklinių tėveliu vadintas jėzuitas Pranciškus Masilionis. Jo meilė Kristui, paprastumas, pasiaukojantis darbas traukė visus. Bažnyčioje jis pastebėdavo kiekvieną žmogų, o pro jaunesnį nepraeidavo jo nepakalbinęs. Nors niekada neragino tapti kunigais, jo pavyzdys man ir anksčiau už mane kunigystę pasirinkusiam broliui Feliksui buvo lemiamas. 

Džiugino ir Krinčino kunigas Boleslovas Babrauskas, SJ bei vėliau sutiktas kraštietis Antanas Šeškevičius, SJ ir daugelis kitų. Šie kunigai, jau iškeliavę pas Viešpatį, buvo tarsi švyturiai, vedę į kunigystę. Tačiau į seminariją mane priėmė tik iš septinto karto. Jau buvau baigęs tris pogrindžio kunigų seminarijos kursus. Čia ir apsisprendžiau tapti jėzuitu – norėjau visiškai atsiduoti Dievui, be to, baigus pogrindžio seminariją, šventinti vyskupas galėjo tiktai kurios nors vienuolijos teikimu. Bet tik pasirinkęs Jėzaus Draugiją sužinojau, kad daug kunigų, su kuriais anksčiau bendravau, buvo jėzuitai.

Palaimingi buvo pirmieji kunigiškos tarnystės metai, pirmoji parapija, kuriai savarankiškai vadovavau. Tenykščių žmonių nuoširdumas, pagalba įvairiuose darbuose, vaikai, vos telpantys prie altoriaus. Vėliau – besikurianti parapija prie jūros, statoma bažnyčia, žmonės, sekmadienį netelpantys į laikiną pastogę. Sakramentus priimančiųjų gausybė, entuziastingo jaunimo grupės – džiaugsmas dangui ir žemei. Tuo metu oficialiai pradėta mokyti tikybos. Parapijoje – per 10 mokyklų, apie 30 pasiaukojusių mokytojų. Kunigui gera, kai jis reikalingas, kai gali save dalyti, neskaičiuodamas valandų ir savęs negailėdamas. Juk dažnai žmogui reikia paprasto nuoširdaus žodžio, draugiško rankos paspaudimo, o ne skambių frazių. Prisimenu, kaip džiaugėsi vienas jau žilstelėjęs bažnyčios patarnautojas: „Klebonas pasikvietė puodelio arbatos prie savo stalo...“

Kelerius metus dirbau nuo seno veikiančiose parapijose. Ten taip pat radau nuoširdžių žmonių, tyliai, pagarbiai mylinčių Dievą ir savo bažnyčią. Džiaugiausi kiekvienu sutiktuoju, ar jis būtų krikštyti atneštas kūdikis, ar Ligonių patepimo laukiantis senolis. Buvome tarsi viena didelė šeima.

Visada daug džiaugsmo teikia Dievo kūrinija: įsiminė kelionės po Karakumų dykumą, Kaukazą; turėjau džiaugsmingą progą su jaunais žmonėmis švęsti jų Pirmosios Komunijos šventę, aukoti šv. Mišias po Viešpaties dangumi, ant granito uolos, iš už kalnų kylant saulei. Nenusakoma palaima! Esu laimingas, pasirinkęs kunigystę. Dėkoju Dievui ir tiems, kurie malda lydi kiekvieną kunigą, drauge ir mane...

Kristaus sekėjas negali būti be kryžiaus, tačiau šioje kelionėje jis niekada nebūna vienas. Skaudina klystantys žmonės, tauta, nesuvokusi tikros laisvės, jaudina pasaulio katastrofos, bėgimas nuo naštos, kuria siūlo dalytis Kristus.

Tarp Jėzaus bendražygių taip pat būta įvairaus būdo, patirties, charakterio žmonių, ir apaštalams nebuvo lengva priimti vienam kitą, bet dėl Kristaus jie buvo pakantūs vieni kitiems. Turime mokytis iš Viešpaties – esame Jo Draugija... Visas mūsų gyvenimas yra Dievo valios ieškojimas. Kaip gera, kad kartu visi bandome pajusti, ko Dievas šiandien laukia iš manęs, iš tavęs, iš kiekvieno mūsų...

Sunkumai yra gyvenimo kasdienybė. Tačiau jie – ir puikios progos, skatinančios susikaupti, nuoširdžiau pasimelsti, pasitarti ir atsakingai spręsti. Sunkumai įveikiami, jei esi drauge su Dievu. Ypač per gavėnią kunigas turi būti tvirtas, nuolat žvelgti į Nukryžiuotąjį. Čia jo jėga, džiaugsmas, atrama, viltis...

Pirmuosius kunigystės žingsnius žengiau kartu su Atgimimu, Lietuvos prisikėlimu. Augęs sovietinėje gūdumoje, staiga pasijunti kaip kalnų paukštis, paleistas iš narvo. Žmonių sugrįžimas į bažnyčią, sudužusių gyvenimų lipdymas, tėvų ir protėvių tradicijų atgaivinimas – visa tai mane džiugino. Tuomet uždegė trispalvė, Baltijos kelias... Virš klebonijos Šv. Antano atlaidų dieną iškelta tuomet pirmoji tautiška, dabar jau valstybinė vėliava. Tai buvo nauja, bet taip miela gražiame Dievo kampelyje, Gegužinėje (Kaišiadorių r.). Daug naujo buvo ir neseniai susikūrusioje Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijoje, anuomet aptarnautoje jėzuitų. Vėliau – Biržai, evangelikų reformatų centras. Čia reikėjo daugiau supratingumo, pastangų ieškoti, kas mus, krikščionis, vienija. O kiek nuoširdaus tikėjimo teko patirti vėliau Kairių (Šiaulių r.) ir Kurų (Radviliškio r.) parapijose! Žmonės nuoširdžiai rūpinosi savo bažnyčia. Šių parapijų šventėse jutau, kad jie švenčia iš širdies, nuoširdžiai dėkodami Dievui. Teatlygina Viešpats iš savo dosniosios saujos.

Kunigystė. Kunigų metai. Dėkodamas Aukščiausiajam už brangią kunigystės dovaną, kai kurias mintis ir išgyvenimus palieku vien jam. O visų jūsų noriu paprašyti: kalbėkite Dievui apie kunigus, melskitės už juos, kad jie turėtų Jo širdį...

T. Gintaras Vitkus, SJ

Iš pradžių maniau studijuoti fiziką arba matematiką ir, greičiausiai, būti mokytoju. Bet mano sesuo studijavo mediciną, man patiko jos draugai, gyvenimo būdas. Tai turbūt ir nulėmė. Esu dėkingas Dievui už mediko patirtį.

Į mediciną įstojau iš pirmo karto, nors tada į šią specialybę buvo dideli konkursai. Turbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde. 1976 m. Kauno medicinos institute (KMI, dabar – Kauno medicinos universitetas) vyko eksperimentas: turintieji vidurkį 4,2 laikė du egzaminus, ir, jei jiems pavykdavo surinkti 9 balus – kitų egzaminų laikyti nereikėjo. Man pavyko surinkti iš fizikos ir chemijos (jų mokiausi papildomai).

1982 m. baigiau Gydomąjį fakultetą (terapeutas, specializacija – plaučių ligos). Kadangi buvau choristas, aktyvus profsąjungos narys ir mokiausi labai neprastai, turėjau galimybę rinktis – likau Tuberkuliozės katedroje, o ją likvidavus, mane paėmė į Vidaus ligų. Ten jau įgijau įvairių specializacijų. Praktikavau kaip gydytojas ir dirbau mokslinį darbą. Vėliau įgijau dar ir kaimo gydytojo patirties: jau žinodamas, jog stosiu į kunigų seminariją, kad būtų mažesnis skandalas, pasitraukiau iš miesto – metus praleidau Prienų poliklinikoje, o paskui dar ir Balbieriškio ambulatorijoje.

Kai įstojau į seminariją, žinoma, buvo kalbų: „Kas čia Vitkui atsitiko?..“ Nemalonumų dėl to turėjo ir Prienų ligoninės vyr. gydytojas, ir KMI: „Kaip jūs pražiūrėjote? Kur jūsų auklėjamasis, ideologinis darbas?“ ir pan.

Revoliucijos mano kelyje nebuvo – veikiau evoliucija.

Augau tradicinėje katalikų šeimoje, tačiau propaganda veikė ir mane. Maniau, kad mokslas ir religija – nesuderinami dalykai, jog vienu metu žinoti ir tikėti negalima, kad šviesus žmogus randa atsakymų, kad materija pati organizuojasi ir kad sąmonė yra aukštai organizuotos materijos produktas, – man tai buvo lyg ir aišku. Mokykloje nebuvau radęs argumentų už krikščionybę – ji su savo Mišiomis, poteriais man atrodė nuobodi – Rytų religijos buvo net įdomesnės...

Gal antrame medicinos kurse patyriau apšvietimą. Susitikimą ne su tuo protu pažįstamu Dievu, kurį kartais „atsirenkame“, bet su gyvu Dievu, kuris tau asmeniškai leidžiasi pažįstamas ir sako, kad tu esi pažintas. Tai buvo Dievo priartėjimas, prisilietimas, kai tu pažįsti Jį egzistenciškai, kai suvoki, jog ta realybė nėra kažkur toli danguose, bet gali būti artima. Kai atsiranda asmeninis ryšys.

Tada nuščiuvau, nudžiugau ir sutrikau – o kas toliau? Ko iš manęs norima? Bandžiau delsti – gal „tai“ praeis, nes juk viskas gerai: kur norėjau, įstojau, studijų grupė šauni, esu laimingas… Net kunigų pažįstamų neturėjau. Mokiausi ir laukiau. Maniau: pagyvensiu – pamatysiu...

Baigęs mediciną vis dėlto nuėjau į kunigų seminariją, pasisakiau norįs stoti. Rektorius atsakė, kad pagal įstatymą dar turiu 3 metus atidirbti. „Kreipkis vėliau“, – sako. Paprašiau literatūros – jos kažkodėl nedavė.

Paskui per bendramoksles susipažinau su jėzuitais. Apie savo ieškojimus pasisakiau kunigui A. Dumbliauskui (jis tuo metu jau Karagandoje (Kazachstanas) dirbo, KGB iš Lietuvos „išspaustas“ kaip nepageidaujamas). Jėzuitai veikė pogrindyje, iš jų gavau šiokios tokios literatūros apie tai, kas jie tokie. Atitikimą pajutau „iš pirmo žvilgsnio“, o ir pasirinkimo – pranciškonai, dominikonai ir kt. – tuo metu nebuvo. Susitikau su jėzuitų provincijolu ir tapau kandidatu į vienuolius.

Taip ir gyvenau: dieną „daktarauju“, o vakarais važiuoju į Bijutiškį pas provincijolą. Ten gaunu literatūros, pamokymų, kalbu apie savo išgyvenimus... Taip pogrindyje prabuvau trejus studijų metus, o paskui ir dar dvejus (mat ir mano brolis studijavo mediciną, tad šeima paprašė luktelėti, kad jis ramiai baigtų studijas).

Tada – 1987 m. – įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Eugenijus Puzynia, SJ

Gimiau 1984 m. liepos 19 d. Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje, negausioje keturių asmenų šeimoje, kurią sudarė tėtis, mama, vyresnėlis brolis ir aš, šeimos „pagrandukas“.

Pagrindinį išsilavinimą įgijau Klaipėdos Smeltės vidurinėje mokykloje. Mokydamasis devintoje klasėje, paragintas vienos tikybos mokytojos ir savo parapijos vargonininkės, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje ketverius metus mokiausi choro dirigavimo. Kartu su muzikinėmis disciplinomis čia lankiau ir bendrojo lavinimo pamokas, tad studijuodamas antrajame kurse įgijau vidurinio mokslo baigimo atestatą, o kiek vėliau – konservatorijos (tuomet dar aukštesniojo mokslo) baigimo diplomą. Tais pačiais metais sėkmingai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, kurioje pasimokiau tik gerą pusmetį...

Išties pakankamai anksti pajutau potraukį dvasiniams dalykams. Nors mūsų šeimoje gyvas tikėjimas ir nebuvo praktikuojamas, tačiau retkarčiais, per didžiąsias šventes, mama mane nusivesdavo į bažnyčią. Kokį didžiulį įspūdį palikdavo šie apsilankymai, sunku ir apsakyti! Dideliam mano džiaugsmui, mūsų mikrorajone buvo įsteigta Šv. Juozapo Darbininko parapija ir pradėta statyti bažnyčia. Koks begalinis buvo mano noras lankyti bažnyčią, gerai atspindi vienas labai ryškus vaikystės epizodas.

Buvau gal šešerių metukų, kai prasidėjo bažnyčios statyba, o pamaldos vyko laikinoje, tačiau labai mieloje medinėje bažnytėlėje. Labai troškau aplankyti tą bažnyčią, tačiau negalėjau, nes man nebuvo leista išeiti iš kiemo, kad mama akies krašteliu pro langą galėtų stebėti, ką veikiu. Vis dėlto nutariau nepaklusti ir išsirengiau į, kaip tuomet man atrodė, didelę kelionę (reikėjo pereiti gatvę)... Keliaudamas bažnyčios link stabtelėjau ties viena medžiui sodinti iškasta duobe, kuri po lietaus buvo sklidina vandens. Nespėjau nė pajusti, kaip niurktelėjau į tą duobę. Išsikapanoti iš jos buvo sunku, nes kraštai – aplipę moliu. Vargais negalais ištrūkęs iš tos baisybės, visas išsipurvinęs, taip ir nepasiekęs savo kelionės tikslo, kiūtinau namo. Grįžti taip atrodant buvo baisu, nes puikiai žinojau, kad kvepia bizūnu, tad žliumbdamas stovėjau prie namo kampo, kol pro šalį ėjęs brolio draugas parvedė namo. Mama, sužinojusi, kas įvyko, apsidžiaugė, kad viskas gerai baigėsi ir, savo laimei, tuokart pylos išvengiau... Bet veltui šios kelionės „nuotykiai“ nepraėjo – nuo to karto mama, supratusi mano norą lankytis bažnyčioje, leido vakarais eiti į Mišias kartu su viena pagyvenusia pirmojo aukšto kaimyne.

Taigi, vis dažniau ir dažniau pradėjau lankytis bažnyčioje, stebėti angeliškai nuostabias pamaldas ir nejučiomis svajojau atsidurti prie altoriaus, tarp tų „išrinktųjų“ vaikų būrio... Pagaliau mano svajonė išsipildė ir pradėjau patarnauti per šv. Mišias!!! Nuo šiol bažnyčia man tapo lyg antraisiais namais – rytą, susiruošęs kuprinukę, prieš pamokas lėkdavau į rytines šv. Mišias, o grįžęs iš mokyklos ir paruošęs pamokas (kartais ir ne) – vėl į bažnytėlę patarnauti vakaro šv. Mišioms. Netrukus daugelio bendramokslių buvau pašaipiai pradėtas vadinti „kunigėliu“, tačiau tai tik dar labiau sustiprino mano norą tapti kunigu! Kai ši mintis galiausiai užėmė didžiausią mano vaikiškų svajonių dalį, nusprendžiau ja pasidalyti su tuometiniu parapijos klebonu t. Algiu Baniuliu, SJ. Atmenu, kaip vieną kartą po vakarinių šv. Mišių išdrįsau prieiti prie jo ir paklausti: „Ar tiesa, ką girdėjau iš kitų, – kad jaunuoliams, baigusiems devynias klases, rekomendacijų į mažąją Telšių seminariją nerašote?“ Tuokart kiek ilgesniu nei įprastai pokalbiu prasidėjo labai svarbi mano gyvenime bendrystė su šiuo kunigu. Jos dėka jau paauglystėje atsivėrė nauji, gilesnio tikėjimo apmąstymo ir asmeninės maldos horizontai. Būtent tuo laiku pirmą kartą asmeniškai ir gyvai sutikau Kristų!!! Ir dabar, kai žvelgiu į savo pašaukimo kunigystei Jėzaus Draugijoje ištakas, galiu drąsiai teigti, kad didžia dalimi esu dėkingas savo dvasios tėvui Algiui Baniuliui už šviesų kunigiško idealo pavyzdį!

Taip jau Viešpaties buvo numatyta, kad mano gimtojoje parapijoje įvyktų didelis pasikeitimas – tėvų jėzuitų išsikėlimas ir parapijos perdavimas vyskupijos kunigams. Tuomet man šie dalykai buvo nesuvokiami ir atrodė kone pasaulio pabaiga. Niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad viskas, ką be galo branginau, turi pasikeisti arba tiesiog išnykti – kokia žiauri neteisybė! Mano paaugliška reakcija į tuos įvykius buvo MAIŠTAS – radikalus visų puoselėtų vertybių atmetimas. Galima tik užjausti žmones, tuomet buvusius šalia manęs...

Kaip tik tuo kritiniu laikotarpiu įstojau į konservatoriją ir tai tam tikra prasme buvo išsigelbėjimas. Visa savo esybe pasinėriau į gaivalingą muzikos pasaulį. Tikrai dėkui Viešpačiui bei visiems nuostabiems konservatorijos pedagogams, kurie mano gyvenime atvėrė naują – muzikos mylėtojo ir šiokio tokio atlikėjo – perspektyvą. Tačiau, deja, atsiverdamas naujiems, teigiamiems dalykams, priėmiau ir nemažą dalį neigiamų – karjerizmo, individualizmo, puikybės, tuščios garbės ir įvertinimo siekimo, menininko „laisvumo“ ir bohemiško gyvenimo... Tuo laiku mano gyvenimo credo skambėtų taip: „Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų, kodėl turėčiau save varžyti?“, arba: „Gyvenimas per trumpas – reikia viską išbandyti!“ Teisėtai galite manęs klausti, kur dingo ano vaikelio tikėjimas, negi taip radikaliai viskas galėjo pasikeisti? Sunku atsakyti į šį klausimą, žinau viena – tuomet visoms neigiamoms patirtims leidau pasiekti mano gyvenimo beprasmybės dugną...

...Nors siela, vargšė siela, kaip tos vėjo draskomos pušys, užspausta giliai į kampą vaitojo tarsi mirdama, išoriškai retas galėjo pastebėti mane nusiminusį ar kovojantį vidinę kovą – visuomet buvau įvairiausių linksmybių priešaky! Psichologas tikriausiai pasakytų, kad tai buvo vis dar to paties vidinio protesto padariniai arba tiesiog tapatybės susidvejinimas.

Dramatizmas savo kulminaciją pasiekė kaip tik mano trumpų studijų Vilniuje metu: vis dažniau pradėjau abejoti savo pasirinkimu bei „garsaus muzikanto“ karjera, nebesugebėjau įžvelgti prasmės nei moksluose, nei gyvenime ir apskritai – nejaučiau jokio džiaugsmo savo veikloje. Taip tęstis ilgiau nebegalėjo... Vieną vakarą, grįžus iš paskaitų į Giedraičių „baraką“ (akademijos studentų bendrabutį Giedraičių gatvėje), ramybės nedavė įvairiausios įkyrios mintys. Vakaras palengva virto į naktį – tamsią ir ilgą mano gyvenimo naktį – o aš niekaip negalėjau užmigti... Galiausiai įsitaisiau ant savo kambarėlio palangės, pravėriau langą ir, žvelgdamas į bekraštes naktinio dangaus erdves, godžiai rūkydamas vieną cigaretę po kitos, visa esybe savo gyvenimo beprasmybei išrėkiau nuogo egzistencializmo kupiną klausimą: „Ką gi aš čia veikiu?! Viešpatie, kur Tu? Jei Tu Esi, atsakyk, ką turiu daryti?!“ Tyla... Palengva nakties tamsybės pradėjo sklaidytis ir, brėkštant naujo gyvenimo rytui, atėjo šviesus ir aiškus atsakymas: „Be manęs tu nieko negali padaryti... Ateik toks, koks esi, ir sek paskui mane.“

Kelias sovietmečiu

Apie tai, kaip sovietiniais metais buvo stojama į Jėzuitų ordiną bei kaip vykdavo priėmimas į kunigų seminariją, pasakoja kun. Algis Baniulis, norą tapti kunigu jautęs nuo pat vaikystės, tačiau mokykloje jį buvo bandoma nuo nuo šios minties atkalbėti. Dvasininkas pasakoja, kad jam besimokant vienoje rajoninio miesto mokykloje, direktorius ir partijos sekretorė sekė jį, kad nevaikščiotų į bažnyčią: „Jie budėdavo prie bažnyčios vartų. Teko persirengti senuku arba daryti didžiulį lanką, kad patekčiau į bažnyčioje vykstančias pamaldas.“

Kun. A. Baniulis teigė, kad motyvuodamas tikėjimu atsisakė stoti į komjaunimą, o devintoje klasėje buvo pašalintas iš mokyklos dėl religinių įsitikinimų. „Sakė nenori, kad mokyklai padaryčiau gėdą įstodamas į kunigų seminariją. Vėliau tėvams ir man nenusileidžiant, vėl buvau priimtas. Mano likimą svarstė mokytojų susirinkimas, dalyvaujant mano mamai ir man. Elgesio pažymį sumažino iki 3. Supratau, kad man neleis baigti vidurinės mokyklos, todėl išvažiavau į didmiestį, tikėdamasis, kad ten mažiau patirsiu spaudimo“, – sakė dvasininkas. Tačiau padėtis tuometinėje Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje nebuvo geresnė. A. Baniulį perauklėti bandė partijos sekretorius, mokykloje dėstęs visuomenės mokslą. Atsakinėti A. Baniulį jis kviesdavosi į savo kabinetą. „Bet aš nesutikau, motyvuodamas, kad esu toks pat tarybinis moksleivis ir atsakinėsiu pamoką kaip ir visi – klasėje“, – sakė A. Baniulis. Jo teigimu, palaikymo jis sulaukė iš miesto Švietimo skyriaus vedėjo, todėl vidurinę mokyklą galiausiai baigė.

Užsidegimas tapti dvasininku A. Baniuliui neblėso, tačiau jis iš pradžių nutarė atitarnauti sovietų armijoje, o vėliau stoti į kunigų seminariją. Kaip prisimena pašnekovas, sovietmečiu universitetų studentai nuo tarnybos armijoje būdavo atleidžiami, o norintieji tapti dvasininkais – ne. Dėl šios priežasties A. Baniuliui atrodė logiškiau pirma atlikti tarnybą sovietų armijoje, o vėliau stoti į seminariją, mat, priešingu atveju, į armiją būtų šaukiama vidury mokslų. „Po mokyklos niekur nestojau, ėjau į kariuomenę, nes iš kitų universitetų neimdavo į tarybinę kariuomenę, o kadangi norėjau būti kunigu, tai galvojau – į seminariją nueisi, paims mokslų vidury. Be to, be kariuomenės į seminariją net nepriimdavo“, – pasakojo A. Baniulis.

Dvasininkas prisimena, kad sovietinėje armijoje išties vyravo smurto ir pažeminimo kultas. Jo teigimu, naujokai, arba salagos, armijoje turėjo pereiti prirašymą, kai juos kaip kokius gyvulius nuogus varinėjo per tris aukštus, o po priesaikos mušė dideliais samčiais, kastuvais bei kumščiais. Tačiau, A. Baniulio teigimu, mušimo jam pavyko išvengti. „Po oficialios priesaikos tuos salagas mušdavo, daužydavo. Kiti ėjo drebėdami, išeidavo apsiašaroję. Aš galvoju: na, ir gerai, Kristus ėjo, jį plakė, tai, jeigu aš noriu jį sekti, turiu būti pasiruošęs. Nuėjau, nemaldavau nieko, sakiau: muškit. Tai, žinote, toks mano nusiteikimas juos sutrikdė. Tikriausiai pirmas žmogus atėjo, kuris sako – muškit. Vienas iš senių tada pasakė, kad šito mušti nereikia, ir mane išleido“, – sakė dvasininkas.

Po armijos A. Baniulis dirbo staklių gamykloje ir laukė, ar bus priimtas į kunigų seminariją. Jį per darbovietės kadrų skyrių pasikvietė į karinį komisariatą. Ten laukė saugumietis, kuris nusivedė į saugumo būstinę ir bandė įkalbėti pasirašyti pasižadėjimą, kad teiks informaciją. „Verbavimas vyko paprastai. Sako: būsi klierikas, kunigas, nugirsi, gal kažkas prieš valdžią šnekės. Aš pasakiau, kad ruošiuosi būti kunigu, o ne politiku. Aišku, sako, tai gaila, jeigu nepasirašai, kad bendradarbiausi, nebūti priimtas į seminariją“, – teigė dvasininkas. Paklausus, ar tik pasirašiusieji ten mokosi, atsakė, jog tokios informacijos neteiks. A. Baniulio teigimu, saugumiečiai bandė įkalbėti gražiuoju, tačiau taikė tam tikrą psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, jam nesutikus pasirašyti pasižadėjimo teikti informaciją iš pradžių ilgai ir nuobodžiai įkalbinėjo, aiškino, vardijo argumentus, kodėl derėtų tai daryti, o paskui neribotam laikui paliko vieną. „Visą laiką šneka šneka šneka. Taip susuka galvą. Paskui, kai išėjau, tai man galvą skaudėjo. Buvo, kad paliko mane vieną. Sėdi ir galvoji sau – iš kurio galo jie žiūri į mane, ar filmuoja, stebi, kaip reaguoju? Paliko mane ir nežinau, nei kiek laikys, nei nieko. Paskui ateina su kitu: va, čia mūsų viršininkas, sako. O ką aš žinau – viršininkas ar ne? Ir vėl tas pats per tą patį“, – pasakojo A. Baniulis.

Tačiau į seminariją jį vis tik priėmė 1969 m., o po metų jis stojo ir į Jėzuitų ordiną. Rekolekcijas atliko uždarytas bokšte.


Parengta pagal jezuitas.lt

Puslapį parengė Ernesta ŠNEDERAITYTĖ

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode