Šias metais „Čia aš gyvenu“ puslapyje lankysimės Mažeikių rajono piliakalniuose. Pirmieji numatyti apžvelgti Daubarių piliakalniai. Tai du respublikinės reikšmės archeologijos paminklai Tirkšlių seniūnijoje, Daubarių k., prie Viešetės, 300 m į šiaurę nuo Daubarių tvenkinio. Manoma, kad šiuos piliakalnius suformavo Viešetė, perskyrusi iš pradžių buvusį vieną didelį piliakalnį dvi dalis. Didesnioji piliakalnio dalis likusi dešiniajame, o mažesnioji – kairiajame Viešetės krante. 1997 m. gruodžio 31 d. abu piliakalniai ir gyvenvietės įrašyti į Lietuvos respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
Pirmasis piliakalnis
Pirmasis piliakalnis yra Viešetės dešiniajame krante. Tai pailga, 7–8,5 m aukščio kalva, kurią iš pietų ir pietvakarių juosia Viešetė, iš šiaurės – pelkėta pieva, o iš rytų bei pietryčių prieina sausesni laukai. Čia apie 1,5 ha plote pastebimi senosios gyvenvietės pėdsakai. 1975–1976 m. tyrė Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis). Ištirtas 274 kv. m piliakalnyje ir 1785 kv. m plotas gyvenvietėje. Aikštelės kultūrinio sluoksnio storis 0,1–1 m. Jos pietryčių pakraščiai buvo apsaugoti iki 1,5 m gylio ir 2 m pločio (dugne) grioviu, prie kurio dar buvusi medinė gynybinė siena. Prie jos šliejosi stulpinės konstrukcijos pastatai su židiniais.
Slėptuvė
Kaip rašoma leidinyje „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“, piliakalnyje lokalizuojama Viešetės (Vešetės) pilis, minima 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygoje Kuršo vyskupo Henriko ir Vokiečių ordino atstovų sudarytame Pietų Kuršo dalybų akte. Dar XVI a. Daubariai buvo vadinami Viešetėnais.
Nepriklausomybės metais daubariškiai uoliai rėmė Vilniaus vadavimo akciją ir savo piliakalnius buvo Vilniaus kalneliais pavadinę.
Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos; I mūsų eros tūkstantmečio II pusėje jis buvo tik laikina slėptuvė. Griovys gyvenvietei apsaugoti buvo iškastas I tūkstantmečio viduryje. Gyvenvietės kultūrinio sluoksnio storis 0,2–1,5 m. Joje rasta I mūsų eros tūkstantmečio I pusės antžeminių keturkampių stulpinės konstrukcijos pastatų su atvirais židiniais. I tūkstantmečio II pusės ir II tūkstantmečio pastatai buvo rąstiniai, 4x4 m dydžio, su akmeninėmis krosnimis viename iš kampų. Toliau nuo jų rastas 1,2x1,4 m dydžio geležies rūdos degimo krosnelės pagrindas.
Išvaizda
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto lektorius, istorikas Klaidas Perminas minėtame leidinyje teigia, jog iš vakarų ir pietų pusių piliakalnis nuplautas, pietų šlaitas eroduoja ir dabar. Šlaitai apaugę retokais lapuočiais, aikštelė dirvonuoja. Rytų–pietryčių pašlaitėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1975–1976 m.). Gyvenvietės rytų krašte ištirta 70 m ilgio, 4 m pločio viršuje, 2 m pločio dugne, iki 1,5 m gylio gynybinio griovio atkarpa.
1975 m. V. Daugaudis didesnėje piliakalnio dalyje ištyrė 274 kv. m dydžio plotą, rado iki 1 m storio kultūrinį sluoksnį su medinių įtvirtinimų pėdsakais, akmenų grindiniais, lygia keramika. Aikštelės pakraščiuose stovėjo 1,5–2 m pločio gynybinis statinys, kurio vidus buvo grįstas nedideliais akmenimis, o iš horizontalių rąstų suręstas moliu apkrėstas sienas prilaikė 15–20 cm skersmens įkasti stulpai. 1976 m. V. Daugaudis mažesnėje piliakalnio dalyje ištyrė 4 kv. m dydžio plotą, rado iki 20 cm storio kultūrinį sluoksnį.
S. Ličkūnas mini netoli piliakalnio, upelio šlaite, senkapius, kurių šlaitui griūvant, byra žmonių kaulai ir raudonų plytų dalys. Čia randama įvairių bronzos dalykų, geležinių ginklų, žuvies liekanų, žalvarinių žiedų, kurių plokštumoje išmušti vienodi ženklai + II +, ir kitų radinių. Vieną iš rastųjų piliakalnyje kaukolių ištyrę antropologai nustatė, kad ji galinti būti mongoliškos kilmės.
Seni žmonės pasakojo, kad pro Naikių ir Daubarių piliakalnius „ėjęs didelis kelias iki pat Liepojaus“. Taip pat pasakojama, kad nuo Daubarių I piliakalnio šiaurinio galo „per balą ėjęs akmeninis grįstas kelias į šiaurės pusę, kur už 1,5 km prie Viešetės ir Ventos santakos buvusi aukštuma, vadinta „Gojais“, kur senovėje buvusi didelė pilis“.
Už 1,5 km nuo Daubarių piliakalnio yra šventasis miškas – Gojus (dabar apie 12 ha). Gojuje buvo didelė pilis, kurioje apylinkių gyventojai gindavosi nuo užpuolimų. Pilies apylinkėse augo miškas, kurio niekas niekada neturėjo teisės kirsti. Miške buvo aukuras, kūrenta ugnis dievų garbei. Nuo piliakalnio iki miško per balą vedė akmenimis grįstas kelias – kūlgrinda.
Apie 100 m į pietus nuo Daubarių piliakalnių yra kapinynas. 1975 m. plokštinius kapus tyrė Istorijos institutas (vadovas Algirdas Varnas). Ištirti 8 XVI–XIX a. kapai, rasta XV a. pab. bei XVII a. I pusės Lenkijos ir Švedijos monetų. Manoma čia buvus Viešetės gyvenvietę; ji minima 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybos akte.
Aplinka
Leidinyje teigiama, jog į rytus ir pietryčius nuo Daubarių I piliakalnio, arime, aptiktas papilys, kurio kultūrinio sluoksnio storis – daugiau kaip 1 m.
Archeologiniai radiniai
K. Permino teigimu, Daubarių piliakalnio tyrimų metu rasti šie radiniai: iš akmenų krauta krosnis, stulpavietės, židiniai, geležies lydymo krosnelės liekanos, geležiniai strėlių antgaliai, ylos, peiliai, lazdelinis smeigtukas, pjautuvo dalis, žalvarinė apyrankė, pasaginė segė, žiedai, įvairių žalvarinių dirbinių liekanos, akmeniniai verpstukai, galąstuvas, moliniai svoreliai, lygi, grublėta bei žiesta keramika, odinio diržo dalys. Juvelyrui skiriamoje sodyboje aptikti 4 tošiniai maišeliai su žalvario laužu.
Antrasis piliakalnis
Antrasis piliakalnis yra Viešetės kairiajame krante, 150 m į pietus nuo pirmojo. Suardytas. Išliko 8 m aukščio kalvos dalis, kuri nupjauto kūgio formos. Piliakalnio vakarinėje papėdėje rasta gyvenvietės liekanų. 1975–1976 m. piliakalnį tyrė Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis). Piliakalnyje ištirtas 4 kv. m, gyvenvietėje – 52 kv. m plotas. Aikštelės kultūrinio sluoksnio storis iki 0,2 m, gyvenvietės – iki 0,5 m.
Piliakalnis naudotas I tūkstantmečio prieš mūsų erą II pusėje ir mūsų eros pradžioje, gyvenvietėje gyventa I mūsų eros tūkstantmečio pradžioje.
Išvaizda
Jis nupjauto kūgio formos, stačiais 8 m aukščio šlaitais, su 8x3 m dydžio aikštele, iškasinėta duobėmis. Ši piliakalnio dalis dirvonuoja, joje auga keli lapuočiai.
Apie aplinką K. Perminas teigia, jog antrojo Daubarių piliakalnio papilys yra į vakarus ir šiaurės vakarus nuo papėdės, kultūrinio sluoksnio storis – 80 cm.
Tyrimų istorija
Abu Daubarių piliakalniai minimi F. Pokrovskio Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje (1899 m.), kur nurodyta, kad jie tuomet dar turėję pylimų žymes. Vėliau šie piliakalniai buvo pažymėti P. Tarasenkos Lietuvos archeologiniame žemėlapyje. Po to piliakalnius trumpai aprašė kraštotininkas S. Ličkūnas, nurodydamas, kad iš mažesniojo piliakalnio buvęs kasamas žvyras. 1948 ir 1966 m. piliakalnius žvalgė Lietuvos TSR MA II. 1975–1976 m. tyrė Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis).
Apie 100 m į pietus nuo Daubarių piliakalnių yra kapinynas. 1975 m. plokštinius kapus tyrė Istorijos institutas (vadovas Algirdas Varnas). Ištirti 8 XVI–XIX a. kapai, rasta XV a. pab. bei XVII a. I pusės Lenkijos ir Švedijos monetų. Manoma čia buvus Viešetės gyvenvietę; ji minima (Vesete) 1253 m Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybos akte.
1976 m. Mažeikių gydytojas, senienų mėgėjas Vladas Pūnis Istorijos instituto archeologams perdavė 1910 m. išleistą Daubarių piliakalnio atviruką.
Gyvenvietė
Rytų–pietryčių pašlaitėje, 1 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1975–1976 m. Joje rastas 0,2–1,5 m storio I tūkstantmečio–XIII a. kultūrinis sluoksnis su iš akmenų krauta krosnimi, stulpavietėmis, židiniais, geležies lydymo krosnelės liekanomis, joje rasti geležiniai strėlių antgaliai, ylos, peiliai, lazdelinis smeigtukas, pjautuvo dalis, žalvarinė apyrankė, pasaginė segė, žiedai, įvairių žalvarinių dirbinių liekanų, akmeniniai verpstukai, galąstuvas, moliniai svoreliai, lygi, grublėta bei žiesta keramika. Juvelyrui priskiriamoje sodyboje aptikti 4 tošiniai maišeliai su žalvario laužu. Gyvenvietės rytiniame krašte ištirta 70 m ilgio, 4 m pločio viršuje, 2 m pločio dugne, iki 1,5 m gylio gynybinio griovio atkarpa. Griovys gyvenvietei apsaugoti buvo iškastas I tūkstantmečio viduryje.
Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
Parengta pagal mke.lt, lt.wikipedia.org, leidinio „Mažeikių krašto piliakalniai grafiniuose etiuduose ir fotografijose“ (2017 m., Aldona Butkuvienė, Klaidas Perminas) leidinį.
Algirdo Vilko nuotrauka
