Lietuvoje netyla diskusijos dėl laiko sukiojimo valandą pirmyn arba atgal. Atrodo, įvyko retas atvejis Europoje, kai mes, Lietuva, vieni pirmųjų įskėlėme žiežirbą ir mūsų pavyzdžiu pasekė kitos bendrijos narės. Laiko sukiojimas tapo aktualiu klausimu Europos Komisijos darbotvarkėje. Panašu, kad artėja laikas, kada nebesigirdės nepatenkintųjų bambėjimų, o paskutiniai spalio ir kovo savaitgaliai, kada buvo įprasta sukioti laikrodžius, prabėgs lyg eiliniai laisvadieniai.
Kad laiko sukiojimas yra nenatūralus gamtai ir žmonių gyvenimams reiškinys, tūrbūt mažai kas ginčysis. Juk laiko sukiojimas – tai ne gamtos ar Dievo duotybė, o pačių žmonių išsigalvojimas. Ir apskritai, atsiradęs ne natūraliai, o siekiant tam tikrų persvaros tikslų, kaip antai vokiečių pradėtas laiko sukiojimas I pasaulinio karo metu siekiant taupyti energetinius išteklius. Verta pabrėžti, kad tarpukaryje laiko sukiojimo reikšmė nebuvo tokia svarbi, o prasidėjus II pasauliniam karui vėl išryškėjo. O po to... tai vieni kaitaliojo, tai nebekaitaliojo. Atrodytų, lyg tai būtų skonio reikalas. Bet karo metai jau seniai praeity.
Visi sutinkame, kad Lietuvos geografinei zonai tinka vasaros laikas – vasarą, o žiemos laikas – žiemą. Tačiau žmonėms netinka vienas dalykas – tas kaitaliojimo procesas, iš kurio seka dar daugiau antro plano priežasčių. Jeigu sutinkame, kad laiko rodykles sukioti nustosime, prieisime prie galbūt dar keblesnio klausimo – kurį – vasaros ar žiemos – laiką pasilikti. Pabandykime šiam subjektyviam pasirinkimui paieškoti objektyvių priežasčių.
Preliminarūs visuomenės apklausų duomenys rodo, kad didžioji dalis žmonių palaiko vasaros laiką. Įdomu, kodėl jie taip galvoja? Galbūt jiems atrodo, kad žiemą palikus vasaros laiką taps šilčiau, o vasaros pasidarys šaltesnės? O gal tiesiog „vasaros laikas“ skamba maloniau už „žiemos laiką“? Tik įsivaizduoju susigūžusį žmogų ir drebančiu balsu tariantį: „Gyvename žiemos laiku kaip amžino įšalo žemėje.“ Kitas žymus Lietuvos ekonomistas Žygimantas Mauricas argumentus dėlioja itin familiariai, esą vasaros laiku vasarą vakarai bus ilgesni ir galės su šeima prie ežero ilgiau pavakaroti. O aš galiu atšauti – anksčiau sutemus, Joninių naktį greičiau sulauksiu aušros. Visgi norėtųsi rimtesnės argumentacijos šiuo visuomenei itin aktualiu klausimu.
Vienas pirmųjų žinomų asmenų, kuriam kilo mintis apie neoptimalų valandų išdėstymą paroje buvo JAV politikas Benjaminas Franklinas, nustebęs, kodėl prancūzai (tuo metu jis ambasadoriavo Prancūzijoje) neefektyviai išnaudoja šviesų paros laiką ilgai vakarodami ir degindami tuo metu brangias žvakes. Efektyvus šviesaus paros meto panaudojimas būtent ir yra tas rodiklis, kuriuo remiantis reikėtų pasirinkti nuolatinį laiką.
Natūralu, kai vidurdienis, toks paros metas, apie kurį dažnai šio klausimo svarstytojai pamiršta, yra kuo arčiau dvyliktos valandos. Taip ir žmonių darbo grafikas išdėliotas. Iki pietų keturias valandas dirbame, po valandos pietų – irgi keturias. Vadinasi, Saulė taip pat panašiai šviečia iki pietų ir po pietų. Taigi trumpiausiomis žiemos dienomis saulė kyla panašiai apie 9 ir leidžiasi apie 16 val. Taip būna pagal šiuo metu įvestą žiemos laiką. O jeigu gyventume pagal vasaros laiką, atitinkamai tikrasis vidurdienis pasislinktų po 13 val., švisti pradėtų 10, o temtų 17 val. Priminsiu, kad būtent Rusijoje gyvenama pagal nuolatinį vasaros laiką, kai žiemomis švisti pradeda ne tik 10, bet kai kur ir 11 val.
Vasaros laikas žiemą būtų ypač nepatogus lauke vykstantiems darbams. Pavyzdžiui, statybininkai darbus galėtų pradėti tik 10 val, prašvitus, o, tik pradėjus temti, 17 val., jau keliautų namo. Beje, yra bendrovių, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, kuriose darbas prasideda nuo 7 val., taigi jie prarastų net tris darbo valandas, o namo keliautų net nepradėjus temti – 16 val. Pagal dabartinę tvarką, tokiuose darbuose dirbantys žmonės švintant ar temstant bent kažkiek gali ruoštis darbui ir neprarasti brangaus laiko, tuo tarpu galiojant vasaros laikui, tūnotų visiškoje tamsoje. Teko girdėti tokių įmonių atstovus kalbant, kad, palikus nuolatinį vasaros laiką, žiemomis darbo pamaina pasislinktų nuo 9 iki 18 val. Suprantama, niekas nenori dirbti neefektyviai. O, kalbant apie efektyvumą, reikia priminti mokslininkų išvadą, kad žmogaus darbo našumas didesnis būna rytais, taigi kuo ilgesni rytai, tuo naudingiau bus ir visai šalies ekonomikai.
O, ieškant vasaros laiko privalumų, tiesiog nieko nesinori pridurti, kadangi vasarą su laiku ir taip nėra jokių problemų nei darbui, nei ekonomikai, nei žmonėms.
Aurelijus BUTNORIUS
