Sprogimas

Gen. P. Plechavičiaus gyvenimas, veikla ir atminimas...

 

Generolas Povilas Plechavičius, kilęs iš Mažeikių krašto, veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 m. Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 m. gruodžio 17 d. perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Jo pagerbimui išleista knyga „Gen. Povilas Plechavičius“. Pateiksime skaitytojams keletą jos ištraukų.

Vadas-kovotojas

P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Bukončių vienkiemy. Iš pat mažens didžiuodavosi savo žemaitiška kilme, kas, žinoma, labai nepatikdavo jo mokytojams rusams.

1908 m. baigęs Maskvoje gimnaziją, P. Plechavičius įstojo į Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, kurią baigė 1914 m. gegužės 13 d. Prasidėjo didysis karas. Plk. P. Plechavičius kariavo vokiečių ir turkų frontuose. Iš did. karo išsinešė 29 žaizdas!

1918 m. rugpiūčio mėn. plk. Plechavičius su savo broliu Aleksu, irgi karininku, slaptai grįžo Lietuvon ir čia savo apylinkėj pradėjo slaptai organizuoti partizanų būrius, kad apsigintų nuo atplūstančių bolševikų, o vėliau nuo bermontininkų. 1918 m. lapkričio 15 d. Valstybės Taryba plk. Plechavičių paskyrė Sedos apskrities apsaugos vadu. Dabar plk. Plechavičius savo partizanus pertvarko į savanorių kariuomenę: sudarė pusantros kuopos pėstininkų ir pusę eskadrono kavalerijos. Toji mažutė Žemaitijos savanorių kariuomenė, partizanams padedant, drąsaus ir sumanaus vado vadovaujama, išvarė bolševikus iš Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių ir kitų Žemaitijos vietų, o taip pat atvadavo ir Latvijos dalį. Vėliau sėkmingai kovojo su bermontininkais ir šiems atėjūnams neleido išplisti po Žemaitiją.

Lietuvos priešams plk. Plechavičius, tas „Žemaitijos Valdovas“, kaip žmonės jį vadindavo, buvo baimės šauksmu. Už jo galvą skyrė dideles pinigines dovanas. Bet žemaičių tarpe išdavikų nėra. Žemaičių kraštas visuomet bus dėkingas savo išvaduotojui plk. Plechavičiui.

Išvaręs iš Žemaitijos bolševikus ir bermontininkus, plk. Plechavičius kurį laiką tarnavo 5-me pėstininkų pulke, 1920 m. persikėlė į ulanų pulką, o 1921 m. gegužės 17 d. buvo paskirtas gusarų pulko vadu.

1926 m. gruodžio 17 d. plk. Plechavičius buvo pasiėmęs sunkiausias pareigas: vadovavo perversmui, kuris mūsų kraštą išgelbėjo nuo bolševizmo.

Po perversmo plk. Plechavičius buvo paskirtas Generalinio Štabo Valdybos viršininku ir kartu ėjo kavalerijos viršininko pareigas, o vėliau paskirtas Vyriausiojo Štabo viršininku.

Už pasižymėjimus kovose prieš bolševikus ir bermontininkus Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Akmenės, Šiaulių rajonuose, prieš lenkus – Lentvario, Rykontų, Varėnos, Gardino, Beržininkų, Seinų, Suvalkų, Augustavo, Jėvio rajonuose plk. Plechavičius yra apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu ir už kovas prieš  bermontininkus latvių šauliai jį yra apdovanoję ir savo ordinu.

Taigi, ginkluotą lietuvių pajėgą jis pradėjo organizuoti ir jai vadovavo dar prieš Lietuvos kariuomenės atkūrimą 1918 m. lapkričio 23 d. Vilniuje. Lietuvos kariuomenės dalinys pirmą kartą į kautynes prieš rusus stojo 1919 m. vasario 7 d. ties Kėdainiais. O ginkluotą kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo Povilas Plechavičius pradėjo 1919 m. sausio 2 d. ir ją tęsė. Ir jau 1918–1919 metais jis pasireiškė kaip sumanus vadas, karžygys ir išvaduotų Žemaitijos vietovių administratorius.

Tarnyba kariuomenėje

Įvedus karininkų laipsnius, 1920 m. vasario 22 d. P. Plechavičiui buvo nustatytas kapitono laipsnis su vyresniškumu nuo 1918 m. birželio 20 d. Po to buvo pakeltas į majoro laipsnį su vyresniškumu nuo 1922 m. birželio 20 d.; 1927 m. vasario 28 d. – į pulkininko leitenanto laipsnį su vyresniškumu nuo 1918 m. rugpiūčio 29 d.; 1927 m. rugpjūčio 27 d. – į pulkininko laipsnį su vyresniškumu nuo 1922 m. rugpiūčio 29 d. 1929 m. vasario 10 d. – į generolo leitenanto laipsnį su vyresniškumu nuo 1926 m. rugpiūčio 29 d.

1924 m. rugpiūčio 15 d. jis baigė Aukštuosius Karininkų Kursus Kaune, o 1926 m. liepos 31 d. – karo akademiją Čekoslovakijoje ir įgijo generalinio štabo karininko teises. Fronte išbūtas laikas ir aukštojo karo mokslo užbaigimas padidindavo vyresniškumą, keliant į aukštesnį karininko laipsnį.

Jo tarnybos lape įrašyti šie duomenys: 1918 m. lapkričio 15 d. pradėjo organizuoti partizanų būrius Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apskrityse. 1918 m. lapkričio 23 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. vasario 18 d. paskirtas Sedos komendantu. 1919 m. vasario 18 d. Sedos komendantūra priskirta prie Mažeikių komendantūros ir pavadinta Mažeikių komendantūra. Dalyvavo kovose prieš bolševikus ir bermontininkus Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Akmenės ir Šiaulių apskrityse 1919 m. sausio 2 d.–lapkričio 7 d.

1920 m. sausio 17 d. perkeltas į 5-jį pėstininkų (1920 m. vasario 13 d. pavadintą Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio) pulką ir paskirtas 7-ios kuopos vadu, o 1920 m. vasario 24 d.–spalio 29 d. buvo 3-jo bataliono vadas. Vadovavo šiam batalionui kovose prieš lenkus Lentvario, Rykontų, Varėnos ir Gardino rajonuose 1920 m. liepos 1–31 ir Beržininkų, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir Jevjo rajonuose 1920 m. rugpiūčio 1 d. –lapkričio 5 d.

Nuo 1920 m. spalio 29 d. P. Plechavičius tarnavo kavalerijos daliniuose, eidamas įvairias pareigas.

Nuo 1926 m. rugsėjo 1 d. iki 1927 m. sausio 1 d. generalinio štabo majoras P. Plechavičius buvo Aukštųjų Karininkų Kursų lektorius.

Po mirties

Žemaičiai, kaip ir kitos Lietuvos sritys, turi žymių žmonių. Kartais kyla klausimas, kas laikytinas populiariausiu žemaičiu. Inteligentas vargiai rastų atsakymą, tinkamą daugumai, kas juo galėtų būti: ar vysk. M. Valančius, kilęs iš Salantų valsčiaus, ar S. Daukantas iš Skuodo valsč., ar arkivyskupas Pr. Karevičius iš Mosėdžio, dail. Ad. Galdikas iš Mosėdžio, ar trijų profesorių Biržiškų šeima iš Viekšnių, ar dar kas kitas. Tuo tarpu eilinis žmogus, bent Žemaitijos „dounininkų“ srityje, visai neabejodamas duotų labai aiškų atsakymą: populiariausiu žemaičiu laikytinas neseniai miręs generolas P. Plechavičius, kilęs iš Židikų valsčiaus.

Vyrai visada pirmoje eilėje kalbėdavo apie kariškius ir jų Nr. 1 – generolą P. Plechavičių. Vyrams jis imponuodavo savo drąsa bei kariška, reprezentatyvia išvaizda: tiesus, raumeningas, plačių pečių, daugiau kaip šešių pėdų ir turbūt arti pustrečio šimto svarų. Tikras senovės lietuvis barzdočius.

Toks jis buvo ne tik savo išvaizda, bet ir charakteriu tikras kariškio tipas, toks kaip gen. MacArthur Amerikoje. Jis nesivaržydavo dėl galios ar įtakos, nieko nesiekdavo ambiciniais sumetimais, niekada nesismulkindavo dėl menkniekių. Paskutiniaisiais nepriklausomo gyvenimo metais gyveno nuošaliai, neieškodamas populiarumo. Bet, kai pareiga pašaukdavo, jis niekad neatsisakydavo ją atlikti ir būdavo visur, kur jo buvimas lietuviškam reikalui, jo nuomone, būdavo naudingas.

Buvo ir kitų, sakyčiau, asmeninių dalykų, dėl kurių žemaičiai jį labai gerbė ir mylėjo. Lietuvos atsikūrimo metu Žemaitijoje ir kitose Lietuvos srityse siautė įvairūs nusikaltėliai, komunistai ir dezertyrai iš įvairių karinių (nelietuvių) dalinių. Kai kur klaidžiojo ištisos jų dalinių atskalos. Dėlto kai kur Žemaitijoje vyravo visiška anarchija. Žemaitis ūkininkas nesijautė saugus nei gatvėje, nei namie. Tas nepageidaujamas elementas eidavo per ūkius ir juos apiplėšdavo: išsivesdavo arklius, pasiimdavo vežimus, pakinktus, maistą ir t. t. Ūkininkai rakindavo tvartus sunkiais užraktais, bet ir tai ne visada turtą apsaugodavo. Policija, sutikusi stambesnes dezertyrų atskalas ar plėšikų gaujas, irgi pasijusdavo bejėgė. Tuo kritišku momentu žemaičiams į pagalbą atėjo ryžtingasis kariškis P. Plechavičius, nutaręs atstatyti tvarką ir išgelbėti Žemaitiją iš chaoso.

P. Plechavičius žemaičiams imponavo daug kuo. Pirmoje eilėje – savo aiškia lietuviška linija. Savo būdu jis buvo panašus į kilnųjį žemaičių kunigaikštį Kęstutį: atviras, bet kokia kaina garbingai išlaikąs duotą žodį. Kiek teko girdėti, jis neskirstė nė pavaldinių į draugus ir priešus. Jis imponavo ir savo ypatinga drąsa: tais suirutės laikais jis beveik kiekvieną dieną rizikavo savo gyvybe, bet niekada nesuabejojo, ar imtis vieno ar kito pavojingo žygio, jei tik tai buvo naudinga lietuviškam reikalui.

Pavojai jam nesibaigė su Žemaitijos apvalymu. Jie lydėjo jį per visą gyvenimą, ir daug kas buvo linkęs manyti, kad generolas tikrai nemirs natūralia mirtimi. Daugelio nustebimui generolas atvyko net Amerikon ir sulaukė gilios senatvės.

Jį gerbė ne tik ūkininkai, bet ir kareiviai, tarnavę jo vadovybėje. Gerbė ir mylėjo kaip savo griežtą, bet teisingą ir vaikais besirūpinantį tėvą. Tik minėtų P. Plechavičiaus gerų savybių dėka pavyko suorganizuoti ir paskutinioji Lietuvos rinktinė, sutelkusi 12.000 vyrų.

Ne tik karinėse pareigose, bet ir savo civiliniame gyvenime jis buvo pagarbos vertas žmogus. Tiesa, jis buvo labai griežtas nusikaltėliams ir komunistams, bet labai žmoniškas, teisingas ir užjaučiąs padorių žmonių atžvilgiu. Nors jis savo elgesiu ir nepabrėždavo to, kad jis yra svarbus asmuo, bet žemaičiai vis tiek manė jį esant galingiausiu Lietuvos žmogumi ir populiariausiu žemaičiu. Moterėlės kartais nežinojo, kas tuo metu buvo Lietuvos prezidentas, bet žinojo, kas yra vietos klebonas ir kas yra gen. Plechavičius. Jei kas dabar pasakytų, nesuminėdamas pavardės, kad mirė generolas, tai žemaitis suprastų, kad mirė gen. Plechavičius. Net komunistai ir nusikaltėliai laikė jį ypatingu, svarbiu asmeniu ir jį respektavo, žinoma, ne iš meilės, bet iš baimės.

1961 m. Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse, pastatytas ir pašventintas Plechavičių šeimos paminklas.

Parengta pagal partizanai.org

Gajutės Abelkienės nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode