Rugpjūčio 15-oji – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė (Žolinė) – privaloma bažnytinė šventė. Tai viena iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios su Švč. Mergele Marija susijusių švenčių.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė (Žolinė) turi ne vien religinę prasmę, bet ir etnines tradicijas. Tą dieną bažnyčiose nuo seno šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.
Legenda
Marijos paėmimas į dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą.
Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama, tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą.
Lietuvoje
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.
Per Žolinę kaip ir per Kūčias ar Velykas šeima turėtų susėsti prie vaišių stalo ir pabūti maldoje bei kartu jaukioje aplinkoje.
Šventinamos žolelės
Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje, už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
„Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė (Žolinė) skelbia, kad Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti savo Motiną Mariją su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat po Marijos mirties, neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį į Dievo šlovę. Šią tikėjimo tiesą Bažnyčia švenčia nuo seniausių laikų, o ypač iškilmingai nuo tada, kai popiežius Pijus XII 1950 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų paskelbė katalikų tikėjimo dogma.
Nežinome, kaip su savo kūnu gyvena Kristus, nežinome ir apie Mariją. Tikime vien tuo, kad ji yra greta Viešpaties jo šlovėje, kad dalyvauja jo prisikėlime. Tai ir yra švenčiamo Marijos Ėmimo į dangų slėpinio esmė.
Ką šis slėpinys reiškia mums? Marija, kaip ir Kristus, yra pirmoji. Ji pirmoji žengia Bažnyčios prisikėlime. Marijos asmenyje Dievas iš anksto parodo tai, kas laukia visos Bažnyčios, nes visa Bažnyčia, panašiai kaip ir Marija, būdama nekalta ir šventa, bus paimta į dangų, bus prikelta!
Per Mariją Dievas norėjo parodyti, koks didis yra Kristaus įvykdytas atpirkimas, kokia šlovė laukia jam visiškai atsiveriančio kūrinio. Būdama apimta šlovės Marija mums rodo kelią, kaip ją pasiekti. Tai tikėjimas ir nuolankumas.
Viena iš žinomiausių Žolinės tradicijų – bažnyčioje šventinamos žolynų puokštės, kurios savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę“, – taip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę komentuoja Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dek. relig. m. mgr. Modestas Ramanauskas.
Etninės tradicijos
Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną, buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.
Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo net tolimiausi giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji, tad ir Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atsispindi giminės solidarumas.
Pagal stačiatikius
Stačiatikiai tiki, kad Marija mirė („užmigo“) natūralia mirtimi ir kad jos siela iš karto atsidūrė pas Kristų. Tuo tarpu Dievo Motinos kūnas buvo prikeltas trečią dieną po jos mirties ir paimtas į dangų. Švč. Mergelės Marijos kapas (pagal stačiatikių tradiciją jis yra Getsemanės soduose Jeruzalėje, prie Visų tautų bažnyčios) po mirties buvo rastas tuščias, o karstas buvo pilnas gėlių. Katalikiškoji tradicija šios konkrečios Dievo Motinos „užmigimo“ ir „prisikėlimo“ temos neliečia, tačiau Ėmimo į dangų liturginė šventė iš Rytų Bažnyčios buvo perkelta iš pradžių į Romą, o vėliau į Ispaniją, Prancūziją, Angliją ir kitas Vakarų šalis.
Atlaidai
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje tituliniai atlaidai vyks rugpjūčio 15 d. 10 val.
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
