Reklama 2

K. Dvaržeckis: „Laimingas nepraradęs žmogiškumo, savo vertybių, savo įsitikinimų“

 

Kaip pavasarį laukiama pirmosios perkūnijos, mat tada galima ir ant žolės prisėsti, taip sediškiai džiaugiasi gegužę prasidedančiu pučiamųjų instrumentų orkestro „Griaustinis“ žygiavimu miesto gatvėmis – vis greičiau ir darbas soduose vyksta, ir nuotaika pakili. „Jeigu dūdos yra, tai su žemaičiais dar viskas tvarkoj“, – juokauja Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos skyriaus mokytojas, pučiamųjų instrumentų orkestro „Griaustinis“ įkūrėjas bei vadovas, Sedos kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Linksmuolee“ įkūrėjas ir vadovas, Krašto kultūros premijos laureatas Kęstutis Dvaržeckis.

 

30 darbo metų įvertinimas

30 metų – tiek Sedos meniniam klestėjimui paskyrė K. Dvaržeckis, garsindamas miesto vardą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jo darbas neliko nepastebėtas ir neįvertintas. Tai bene pirmoji Krašto premija, už kurią balsavo vieningai, beveik šimtu procentų. „Tai, ką dariau tiek metų, suvokiau – tai buvo prasminga. Ši premija – pripažinimas, įvertinimas, kad visa tai, ką dariau iki jos, kaip grūdą po grūdo į maišą kroviau gerus darbus, atmetant nesėkmes ir paaukotą laiką, asmeninių lėšų praradimą – ateina laikas, kai tave pastebi, įvertina ir padėkoja. Malonus jausmas užvaldė, kai trys merginos įvedė į salę, kurioje buvo giminaičiai, draugai, gerbėjai. Kiek suglumau pamatęs kai kuriuos pučiamuosius instrumentus scenoje, ypač saksofoną, kuriuo išvis negroju, kaip reikės pagroti...“, – prisimena organizatorių iškrėstą pokštą nominantas. Sulaukęs ir aukštų pareigūnų sveikinimų, labiausiai jaudinančia akimirka laiko jo orkestro padarytą staigmeną, kai išėjusį iš muziejaus pasitiko dūdų gausmas, lydimas „Saulės“ šokėjų šokio. „Pats gražiausias pasveikinimas, kai ateina tavo gyvenimo kūdikis ir groja“, – jaudulio neslepia vadovas.

 

Tai buvo 1991-ieji

Viskas prasidėjo 1991 m., kai jaunas entuziastingas muzikos mokytojas subūrė pučiamųjų instrumentų orkestrą „Griaustinis“, vieną po kito lipdė vaikus į būrį. Prisimindamas anuometinius vaikus, džiaugiasi, kad dabar vaikai išmoksta viską labai greitai, o tada metus ar dvejus mokydavosi kelis kūrinėlius. „Domėjausi ir važiavau pas specialistus į Vilnių, iš jų sėmiausi žinių, žiūrėjau, ką pritaikyti Sedoje. Kai perpratau savo darbo specifiką, maždaug po 10 m. pajutau, kad galėsiu plėsti tą veiklą. Pradėjome važinėti su vaikais į čempionatą – tai lyg varžytuvės, galima sakyti, muzikinis sportas. 2003 m prasidėjo staigus lygio pakilimas, atsirado pripažinimas. Tobulėjo ir dėstymas, vaikai juk skirtingi ir jų amžius skirtingas“, – orkestro įsibėgėjimą prisimena K. Dvaržeckis. Džiaugiasi vadovas, kad buvę orkestrantai nepamiršta ir prisijungia prie koncertų pagroti už Mažeikius ar Sedą. Noras žiūrovui suteikti kuo daugiau meninio pasitenkinimo prieš septynerius metus suvedė su šokių kolektyvu „Saulė“. Pasak vadovo, tai jų puošmena – judesys ir veiksmas dar labiau traukia žiūrovų dėmesį. 2008 m. orkestras pripažintas geriausiu tarp mėgėjų meno kolektyvų, o 2009-aisiais pelnė respublikinę nominaciją „Aukso paukštė“ kaip geriausias pučiamųjų instrumentų orkestras ir vadovas.

 

Ir tėvas, ir mokytojas

Šiemet Dainų šventėje „Griaustinis“ buvo gausiausias orkestras iš Žemaitijos – 44 nariai, sistemingai užsiėmimus lanko apie 33 dalyvius. Kaip nedideliam miestui gana nemažai, juk orkestro dalyviai – sediškiai. „Didžioji dalis labai noriai lanko, šnekamės, už ką grojam, vardan ko grojam – taip nuo mažens aiškinant atsiranda ir noras. Gera aplinka – miesto, tėvų, gimnazijos palaikymas. Ypač glaudus ryšys su tėvais, kurie palaiko tiek moraliai, tiek finansiškai“, – gausiu būriu džiaugiasi mokytojas. Ne vienas orkestro dalyvis gali pasidžiaugti ir nuoširdžiu ryšiu bei žmogišku bendravimu su vadovu, kuris prireikus ir tėviškai pašneka, ir griežtesnį žodį pasako, o jei reikia, ir apkabina. „Be to, jie irgi mane globoja bei saugo. Žiūri, kur buvau, kodėl ne laiku parėjau, turiu visiems paaiškinti“, – juokiasi pašnekovas, pridurdamas, kad, nors ir nusibrėžiama riba, bet nepasistatoma siena. Spindinčios akys išduoda, kad Kęstučiui darbas kaip pomėgis, kuriame jaučiasi esantis savo vietoje. „Patinka dirbti su vaikais – ir jų kaprizai, ir džiaugsmai, ir nuopuoliai, ir pakilimai – nors kartais ir pervargsti, bet ateini į savo būrelį, vėl kažkas pakylėja, vėl eini pirmyn“, – mėgstamu darbu džiaugiasi vadovas.

„Griaustinis“ levandų apsupty

 

Orkestras, dalyvaujantis įvairiuose renginiuose bei konkursuose Lietuvoje (dabar jau C kategorijoje), kviečiamas ir į kitas Europos šalis. Šiemet Sedos vardas buvo minimas ir Prancūzijoje, mat tris dienas koncertuota Levandų festivalyje. Garsinantys mažą miestą buvo vieninteliai iš Pabaltijo, vieninteliai iš Lietuvos, vieninteliai iš Mažeikių ir būtent iš Sedos. „Sudrebinome taip šventę, kad vienas iš garsiausių prancūzų orkestrų, praeidamas pro mus, ypatingą pagarbą atidavė – sustojo ties mūsų orkestru, atsisuko, nulenkė galvas ir visi vienu metu sekundei sustingo. Publika priėmė labai šiltai, parodydama mums begalinę simpatiją, lydėjo ovacijomis, mėtė konfeti, kai mes vakarais žygiavome, turėjome tokių gerbėjų, kurie mūsų laukė ne bet kaip, o su trispalvėmis vėliavėlėmis. Be to, vaikai tarpusavyje dar labiau susibendravo, vienas kitą palaikė, net ašarą braukė, kad ta šventė baigėsi – buvo vainikuotas mūsų darbas. Nebuvo jausmo, kad tu iš tokio mažo miestelio jaustumeisi mažas“, – dar nesenais įspūdžiais dalijosi K. Dvaržeckis.

 

„Neskaičiuoju valandų“

„Seniau nė vienas Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos skyriaus mokytojas nežiūrėjome į laikrodį, žinojome, kad reikia dėl Sedos padaryti. Mes, Muzikos mokyklos mokytojai – tada visi jauni energingi – užkūrėme Sedoje kultūrinę veiklą. Sedos kultūrinis gyvenimas gal dabar vienas iš pavyzdingiausių – kiek meno kolektyvų ir būrelių...“, – visur spėjantis vadovas neslepia, kad ir namą savo rankomis pastatė. Pasak jo, gyvenime teko būti ir statybininku, ir muzikantu, ir giedoriumi – nemažai sediškių išlydėta.

 

Muzikali Dvaržeckių šeima

Gimęs Šiauliuose, savęs nelaiko miestiečiu, nes didžiąją dalį laiko praleisdavo kaime pas senelius, krikšto kūmą, nes tėvai dirbo – šienapjūtė, burokų rovimas, bulvių kasimas ir statybiniai darbai nebuvo svetimi, niekas tada neleido dykinėti, kaip šiais laikais. Būdavo ir pramogos, ir veikla, ir darbas. Nuo jaunystės taip buvo įskiepyta, todėl ir dabar Kęstučiui visi darbai priimtini. Vaikystėje išdykęs ir hiperaktyvus vaikas buvęs, K. Dvaržeckis dėkingas buvusiai a. a. mokytojai, kuri dėjo dideles pastangas, kad jį perauklėtų. „O šunybes krėsdavau nuo mažumės. Gal ketverių buvau, atostogavau pas babą, buvo šienapjūtė... Dingo vaikas, neliko. Visą dieną neranda, pamanė, kad į tvenkinį įkritau, tetos ašaroja, visiems tragedija, vyrai tvenkinį maišo, visi panikoje. Aš vakarop išlendu iš po lentų ir sakau: „Ku ku“, – mena Kęstutis. Muzikos mokyklos trimito klasę pradėjęs lankyti 4 kl., muzikinio kelio „krikštatėviu“ vadina mamos pusbrolį, profesionalų muziką. Be to, visi Dvaržeckiai ir vakaruškose grodavo, tėvukas buvo savamokslis akordeonistas, o sesės irgi dainingos. „Kiek prisimenu, visada suėjimuose dainuodavo, o mamos pusbrolis, matyt, pamatė, kad man su muzika pakeliui, tėtė buvo nusiteikęs prieš futbolą, mat norėjau susieti gyvenimą su šia sporto šaka, tai irgi palaikė šią mintį“, – apie pasirinkimą kalba K. Dvaržeckis.

„Pučiu trimitą ir pagal specializaciją – trimitas. Baigęs Šiaulių vaikų muzikos mokyklą įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, kadangi neprastai baigiau mokslus, gavau tris specializacijas: vaikų muzikos mokyklos mokytojas, kultūros darbuotojas ir orkestro vadovas. Visi trys panaudoti pagal suteiktą kvalifikaciją – Kultūros centre dirbu su kapela „Linksmuolee“, vadovauju orkestrui, mokau vaikus. Man vien tas kreipinys, mokytojau, imponuoja.

 

Po darbo – ramybė

Pakalbintas apie pomėgius, pašnekovas atsidūsta: „Ištempti kojas ir pailsėti ant sofos, „perbėgti“ kanalus, patinka skaityti, vakarais pasivaikščioti. Futbolą dar paspardau, žaidžiau už Sedos veteranų komandą – gera nuleisti garą. Mėgstu gamtą, turiu savo nuošalesnių vietelių... Maudaisi, o netoliese stirna vaikšto. Ten esu aš ir man artimi žmonės, gamta be civilizacijos. Mėgstu Renavo dvare pavaikščioti, su senąja egle pasilabinti. Po darbų ramybės norisi – daug žmonių, garsų, norisi pabūti vienatvėje. Baigiasi darbas, sėdi į mašiną ir pamalonini ausį kuo švaresne muzika – klausausi klasikos: Šopeno, Mocarto, Vivaldžio.“

 

Išsipildžiusi svajonė

„Šiemet išsipildė didžiausia svajonė – teko Dainų šventėje diriguoti Žemaičių orkestrams, buvo tokia siekiamybė kažkada diriguoti tokioje šventėje – tai mano kaip vadovo įvertinimas. Bet, kai sulaukiau žinios, suabejojau, ar man jau atėjo metas tokiam išbandymui. Važiavau dar papildomai pasisemti žinių, pats su savimi dirbau. Pavyko. O dar mano orkestras pačiame centre žemaičių stovėjo, stoviu priešais saviškius ir diriguoju... Ar laimingas? Taip, nes galiu atsiskleisti, turiu sveikatą. Kol gali realizuotis, tol esi laimingas ir nesvarbu, kiek turtų tu turi. Nepraradęs žmogiškumo, savo vertybių, savo tikslų, savo įsitikinimų. Tie dalykai daro žmogų laimingą. Laimė, kad tai, ką tu dirbai, tavęs nesužalojo, nesumenkino, bet tave išaukštino“, – teigia orkestro vadovas K. Dvaržeckis.

Puslapį parengė Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode