Reklama 2

Paskutiniai Mažeikių krašto partizanai

 

     Ėjo 1954 metai. Dešimtmetį trukęs partizaninis pasipriešinimas palaužtas. Partizanai žuvę kovose, užkasti žvyrduobėse, pelkėse arba paimti į nelaisvę ir uždaryti į sovietinius lagerius Rusijos šiaurėje ar Tolimosiose Rytuose. Mažeikių rajone buvo likę tik partizano Leonardo Bieliausko-Jūros-Stumbro būrio likučiai. Sovietinis saugumas jiems sekti dar 1951 m. užverbavo agentą ,,Ūdrą“, bet L. Bieliauskas buvo nesugaunamas.

    

Tragiška žūtis

Pagal ,,Ūdros“ pranešimą kareiviai 1951 m. kovo 15 d. apsupo Virkutienės ūkį Jonaičių miške. Kautynių metu žuvo partizanai Augustinas Gerulskis ir Kostas Girdvainis. L. Bieliauskui, nors ir sužeistam, pavyko pasitraukti nuo persekiotojų ir toliau tęsti kovą dar keletą metų. Apie tas kautynes vėliau L. Bieliauskas pasakojo savo seseriai Onai, jog stribai jį šaudydami vijosi. Jis paleido į juos keletą automato serijų ir stribus nutildė.

1954 m. rugpjūčio 26 d. Mažeikiuose, pas milicijos seržantą Kaupį, atėjusi kaimynė Marcijona Jasmontienė pranešė, jog buvęs užėjęs giminaitis Justas Kupliauskas iš Spurganų kaimo, kuris pasakė, jog pas jį tą rytą atėjo trys ginkluoti žmonės, ir J. Kupliauskas nežinąs, ar tai partizanai, ar MGB provokatoriai.  

Milicininkas pranešė savo vadovybei. Į Tirkšlius buvo pasiųstas stribų ir milicininkų būrys. J. Elekšio žiniomis, dar ir kareiviai iš Šiaulių. Nuo Tirkšlių būrys pėsčiomis atėjo į Kupliausko ūkį ir, jį apsupęs, laikė keletą valandų,   kol atvyko kariuomenės būrys iš Šiaulių, nes Mažeikiuose tuo metu garnizono jau nebebuvo.

Prieš tai stribai dar liepė kaimynui iš ganyklos nusivesti karvę, nes tuoj prasidės kautynės. Tada ėjo į sodybą. Partizanai bandė pasitraukti. Prasidėjęs mūšis tęsėsi ilgai. Partizanai traukėsi šiaurės rytuose esančio miškelio link. Iš ten pasipylė kareivių šūviai. Kovotojai pasuko į pietvakarius, krūmais apaugusios Viešetės upelio krantų link.

Persekiodami stribai ant upelio skardžio nušovė dvi moteris, sužeistam vyrui pavyko pasislėpti paupio krūmuose. Stribai bandė paimti jį gyvą, bet vyras nusišovė „Nagan“ markės revolveriu. Šalia žuvusiojo buvo rasti   guminiai batai, revolveris ir šoviniai, toliau upelyje įmestas šautuvas. Vyras vilkėjo pilkomis kelnėmis ir švarku.

Pakviesti Žemalės miestelio gyventojai Stasė Butkevičienė ir Antanas Mikuckis pripažino, jog žuvusysis yra L. Bieliauskas. Taip pat buvo nustatyta, jog pirmoji nušautoji moteris raudona dryžuota suknele, ginkluota vokišku šautuvu, buvo Sofija Klemenienė, gim. 1916 m. Antroji žuvusioji vilkėjo tamsią suknelę, sujuostą karišku diržu. Dešinėje rankoje ji laikė nesprogusią granatą. Tai buvo Julija Žilinskaitė-Bieliauskienė, gim. 1932 m. Ji buvo nėščia.

Tai buvo paskutinieji laisvės kovotojai Mažeikių krašte.

  

Partizano šeimos likimas

Bieliauskų ūkyje, Klemeniškių kaime, šalia Geidžių bažnytkaimio, augo 5 sūnūs ir trys dukterys. L Bieliauskui, gim. 1928 m., neseniai vedusiam ir susilaukusiam sūnaus, 1950 m. reikėjo eiti į sovietinę kariuomenę. Leonardas apsimetė einąs į kariuomenę, o iš tiesų išėjo į mišką. Namiškiai saugumo buvo persekiojami.

L. Bieliausko motina, iškviesta į saugumą, pasikinkė arklį ir kartu su marčia Julija su kūdikiu ant rankų nuvyko prie Mažeikių saugumo. Motinai įėjus vidun, Julija išgirdo kankinamos moters klyksmą. Paliko vežimą ir nubėgo pas giminaitę į P. Matulionio gatvę. Pavymui atbėgo stribai jos ieškoti. Ten gyvenęs rusas pasakė, jog jos čia nebuvo. Julija paliko kūdikį močiutės seseriai ir išėjo pas vyrą į mišką.

Leonardas su žmona išvaikščiojo partizanų takais 4 metus. Miške susilaukė dukters. Ją Julija ryšulėlyje paliko prie Leonardo bevaikės pusseserės Elenos Selemonienės namų durų Žemalėje (E. Selemonienė pakrikštijo ją Elenos vardu, užaugino, išmokslino. Dabar Elena gyvena Klaipėdoje).

Saugumas visiems Leonardo giminėms dalijo amnestijos lapelius, kad juos perduotų L. Bieliauskui, tačiau šis   MGB pažadais nesusiviliojo. Žinojo – bus kankinamas, saugumas reikalaus išduoti ryšininkus ir rėmėjus.

Partizano sūnus Leonardas augo pas močiutę. Lankė Geidžių, Bugenių pradines mokyklas. Vėliau mokėsi Mažeikių internatinėje mokykloje. Paimtas į sovietinę kariuomenę kaip „bandito“ sūnus tarnavo statybos batalione. Dabar gyvena Mažeikiuose. Jis prisimena, jog stribai labai dažnai lankydavosi, naktimis belsdavosi. Kartą atėję su šunimi liepė atidaryti bulvių rūsį po grindimis. Pažiūrėjo, bet vidun nelipo. Mažajam Leonardui liepė pabučiuoti mamą. Vaikelis pabučiavo močiutę. Močiutė jį apsikabinusi verkė. Kai Spurganų kaime vyko kautynės, Leonardas prisimena, jog močiutės namuose buvo gerai girdėti kautynių aidas. Močiutė jį, 4-erių metų vaiką, stipriai apglėbė ir verkdama sakė, jog šaudo jo tėvelius. Kitą dieną visi giminės buvo kviečiami pažiūrėti saugumo kieme numestų partizanų. Sesuo Stasė pasakė: „Jei nušovėte, tai ir suėskite“, ir į saugumą nėjo.

Neatsiimtas raštelis

Jonas Klemenis, gim. 1906 m., gyveno Žemalės kaime. 4,5 ha ūkelyje vertėsi meistravimu, skaldydavo akmenis. Pokaryje kaimynei Rimkienei paskolino špižinį katilą. Sužinojo, jog pas Rimkienę atėjęs girtas stribas Pranas Jerutis šaudo kambaryje, J. Klemenis nuėjo pas Rimkienę atsiimti katilo, kad jo nesušaudytų. Besigalynėdamas su stribu, jis atėmė jo šautuvą, trenkė į namo pamatą ir jį sugadino. Stribas ant cigarečių pakelio parašė pareiškimą savo vadovybei, jog J. Klemenis kalba prieš sovietų valdžią. 1946 m. sausio 1 d. atėjo stribai ir padarė kratą. Rado medžioklinio šautuvo buožę ir fosforo rutuliukus, pamerktus vandenyje. Juos J. Klemenis naudojo akmenų sprogdinimui.

Atrastus medžio klijus stribas Jerutis įsidėjo sau į kišenę. J. Klemeniui liepė atsisveikinti su šeima. Namuose paliko nėščia žmona Sofija, gim. 1918 m., su 10 metų dukrele Zina, 9 metų Vladuku. Po 2 mėnesių į pasaulį atėjo Elena (dabar gyvena Kelmėje). J. Klemenis, kaip baisus sovietų valdžios priešas, karinio tribunolo buvo nuteistas 10 m. lagerio ir kalėjo Archangelsko lageriuose Rusijoje.

Netekusi maitintojo šeima badmiriavo. Užeidavo partizanai A. Gerulskis, K. Girdvainis, Stefa Kuržickaitė, Antanas Bernotas, Razonas. S. Klemenienei buvo suteiktas „Jurgio“ slapyvardis.

1950 m. rudenį atėję stribai tardė S. Klemenienę ir vaikus, kur slepiasi partizanai. surengė pasalą S. Klemenienės namuose ir laukė, kada ateis partizanai. Nebuvo ko valgyti, tai stribai išleido S. Klemenienę į Šerkšnėnų malūną sumalti pusmaišį grūdų, kad galėtų iškepti duonos. Sūnus Vladas padėjo motinai nešti grūdus. Iki malūno jie nenuėjo. Grūdus paliko pas Lenkauską. S. Klemenienė atsisveikino su sūnumi Vladu ir išėjo pas ryšininką Pocių ieškoti ryšių su partizanais.

Stribai, nesulaukę grįžtančios S. Klemenienės, išdraskė jos ūkį. Kolūkio pirmininkui Kačerauskui liepė paimti karvę. Tuo metu jau 14-metei Zinai leido pasiimti tik motinos verpimo ratelį. Vaikus Ziną, Vladą ir Eleną nuvežė pas jos motinos seserį Navickienę į Račių kaimą už 3 km. Navickienės ūkis jau buvo išbuožintas, viskas atimta. Jos pačios 7 vaikai badavo. Prisidėjo dar trys.

Po kurio laiko pas Navickienę atėjo S. Klemenienė ir čia išsislapstė 3 metus. 1954 m. pavasarį ji išėjo į partizano L. Bieliausko  „Jūros“ būrį. Vaikai su motina susitikdavo Žalionės miške. Ten jie po kelmu turėjo pašto dėžutę. Paskutinį kartą dėžutėje Zina rado motinos raštelį. Jame nurodyta, kur paslėptos jos vaikams surinktos miško uogos. Zina uogas paėmė ir kitoje raštelio pusėje parašė atsakymą. Po mamos žūties Zina po kelmu rado mamos neatsiimtą raštelį.

Neleido palaidoti    

Po partizanų žūties stribai atvežė Ziną į Mažeikių MGB kiemą numestų partizanų atpažinti. Zina verkdama prašė, kad atiduotų motinos kūną palaidoti. Stribai: „Sakyk, jog susitikinėdavai su motina.“ Kitas stribas: „O koks dabar jau skirtumas.“

Julytės motinai Žilinskienei irgi buvo atsisakyta atiduoti dukters kūną palaidoti. Tik L.Bieliausko motina, rankas sugniaužusi į kumščius, lediniu balsu nepripažino, jog tai jos sūnus, nors trėmimo laikai jau buvo pasibaigę ir žuvusių šeimoms tremtis nebegrėsė.

     Žuvusios Julijos teta Veronika Geležinienė matė saugumo kieme numestą Julytę. Jos atmerktos mėlynos akys tarsi lydėjo tetą...

Kitą dieną S. Klemenienės sūnus Vladas, nuvažiavęs į Mažeikių MGB,klausė, kur motinos kūnas. Karininkas jam atsakė: „Eik į bažnyčią motinos ieškoti.“

Po S. Klemenienės žūties 1955 m. Kalėdų antrą dieną iš lagerio sugrįžo tėvas J. Klemenis. Sūnus Vladas prisimena: „Įėjo suvargęs nepažįstamas žmogus ir klausia kelio į Žemalę. Atsakiau: „Einam, parodysiu.“ Žmogus atsakė, jog niekur neis:

   – Aš jau parėjau.

Tai buvo tėvas.“

    

Sunaikinimo operacijos dalyviai

Partizanų sunaikinimo operacijai vadovavo Žemčiugov. Už „gerą darbą“ apdovanojimui buvo pristatyti stribai ir milicininkai: M. Tolkunov, S. Buločkin, M. Petkus, M. Martinkus.

Žuvusiųjų lavonai, pasak milicininko Šeduikio, kitą dieną buvo sumesti į saugumo kieme buvusį antrą nenaudojamą šulinį ir apipilti kalkėmis.

Atminimui – kryžius

    

Bėgo metai, bet tragedija ant Viešetės upelio kranto iš žmonių atminties neišblėso. Prasidėjus Atgimimui, Tirkšlių bažnyčios zakristijono Balzerio iniciatyva, padedant žuvusių L. Bieliausko ir S. Klemenienės giminėms, buvusiame Kupliauskų ūkyje žuvusiųjų atminimui pastatė metalinį kryžių, aptvertą tvorele. S. Klemenienės duktė Zina į paminklo betoninį pamatą įdėjo butelį su paskutiniu motinos rašteliu, rastu Žalionės miške, po kelmu, apie vaikams surinktas uogas.

Dabar virš buvusio šulinio saugumo kieme užstatyti garažai. Mažeikių muziejaus vyr. muziejininko Vytauto Ramanausko nuomone, šulinyje partizanų palaikų nebėra. Matyt, vėliau jie buvo perkelti į durpyną.

Albertas RUGINIS

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Rūtos Končiutės-Mačiulienės nuotrauka

    

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode