Reklama 2

Ginčuose dėl minimalios algos lemia ne tik argumentai, bet ir interpretacijos

 

Valstybėje vėl kyla šurmulys dėl minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo. Trišalėje taryboje, kurią sudaro Vyriausybės, darbuotojų (profsąjungų) ir darbdavių atstovai, nerasta kompromiso, kiek būtų tikslingiausia nuo ateinančių metų kelti šį rodiklį – iki 420 ar 450 eurų.

Anksčiau Trišalėje taryboje buvo priimta esminė gairė, kad MMA turi sudaryti 45–50 proc. nuo vidutinio šalies atlyginimo (VMDU – vidutinis mėnesinis darbo užmokestis), geriausiu atveju apie 47 proc. Deja, tai ne įstatymas, o tiesiog garbinga deklaracija, kurią dabar skirtingos suinteresuotos pusės ima savaip interpretuoti.

Darbuotojų atstovai reikalauja ženklaus MMA šoktelėjimo 50-čia eurų, tokio, kokio nuo šios valiutos įvedimo Lietuvoje dar nėra buvę. Teoriškai tai nėra per didelis reikalavimas, kadangi jau pirmąjį šių metų ketvirtį VMDU siekė beveik 900 eurų, be to, atlyginimų kreivė šiuo metu stabiliai kyla ir kitais metais (o būtent dėl kitų metų MMA ir diskutuojama) gali siekti daugiau kaip 950 eurų.

Kiti profsąjungų argumentai, kad iš minimalios algos neįmanoma pragyventi ar kad pagal šį rodiklį velkamės Europos Sąjungos (o nuo šiol ir EBPO) uodegoje, savaime suprantami, tačiau dažnam valdininkui priprasti ir akių nebebadantys.

Darbdavių atstovai, kuriuos sudaro daugiausia lobistinės stambaus kapitalo organizacijos, prieštaraudami ženklesniam MMA didinimui, iš rankovės ištraukė naują interpretaciją, kurios negalėčiau pavadinti argumentu. Esą daugelyje šalies savivaldybių MMA sudaro daugiau kaip 50 ir net 60 proc. vidutinio savivaldybės atlyginimo, ir juose priverstinis atlyginimų pakėlimas dar labiau iškreiptų numatytą 45–50 proc. intervalą.

Tik priminsiu, kad numatytas intervalas skirtas visai Lietuvai, o ne atskiriems rajonams ar regionams. Žiūrint į tą pačią statistiką, matome, kad Vilniaus regione dabartinis MMA sudaro tik apie 40 proc. vidutinio atlyginimo. Atlyginimų vidurkiai – tai ne rinkimų apygardos, kurias pagal panašų kurpalį galima perbraižyti neatsižvelgus į savivaldybių teritorijas.

Be to, daugelyje tų rajonų, kuriuose MMA sudaro didelę dalį VMDU (kuriuos taip beatodairiškai gina laisvosios rinkos gynėjai) beveik nebėra verslo. Tokiuose rajonuose pagrindinis darbdavys yra savivaldybės ir kitos valdiškos įstaigos, kuriose, suprantama, atlyginimai žemesni nei privačiame sektoriuje, tad šiuo atveju atlyginimų pakėlimas aktualus centrinei valdžiai kaip viešojo sektoriaus išlaikytojai, o ne vos galą su galu suduriančiam neproduktyviam, rinkų nerandančiam verslui. Dar daugiau: smulkų verslą regionuose veržia ne minimali alga, o maža apyvarta, rinkos nebuvimas, maža vietos gyventojų perkamoji galia. Ir apskritai tokie darbdavių ir Laisvosios rinkos instituto argumentai primena Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusią pragaištingą veto teisę, kurioje bet koks išsišokėlis dėl bet kokios smulkmenos galėjo atšaukti svarbias valstybės reformas.

Trečioji tarybos narė – Vyriausybė – elgiasi nuosaikiai, sutikdama bent dvidešimčia eurų padidinti MMA nuo 2019-ųjų metų, tačiau ji galėtų laikytis ir drąsesnės pozicijos. Visų pirma, todėl, kad MMA gaunantys asmenys pakėlus neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sumoka labai mažai mokesčių į valstybės biudžetą. Sumoka mažai pajamų mokesčio, iš kurio laikosi skurdžių rajonų savivaldybės. Taip pat gauna įvairias kompensacijas ir paramas, dėl ko vėlgi sunkiamas valstybės biudžetas. O kur dar tuštėjantys regionai, iš kurių kaip iš skęstančio laivo gelbėjasi bent šioks toks visuomenės gaivalas – ši tema verta atskiro straipsnio.

Nesvarbu, pakils MMA kitąmet iki 420 ar 450 eurų, Mažeikių rajono verslo aplinkai tai nebus didelis iššūkis, kadangi visos bent vidutinio dydžio įmonės moka tokius atlyginimus jau dabar, o ir VMDU rajone auga beveik dešimtadaliu per metus (net nežiūrint didžiausios mokesčių donorės naftos perdirbimo gamyklos).

Aurelijus BUTNORIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode