Reklama 2

Kautynės Sedos girioje

Šiemet sukanka 70 metų, kai 1948 m. birželio 3 d. Mažeikių rajono Sedos girios 27 kvartale mūšyje su NKVD kariuomene ir stribais žuvo Žemaičių apygardos Alkos rinktinės Tirkšlių kuopos trys kovotojai: Vaclovas Bytautas-,,Švogeris“, gimęs 1924 m., Bronislava Kazickaitė-Bytautienė-„Vaidilutė“, gimusi 1925 m., ir Vytautas Momgaudis-„Pinčiukas“, gimęs 1930 m.

Žuvo kautynėse

V. Bytautas buvo kilęs iš Paplinkšės kaimo. Vokiečių okupacijos metais dirbo Sedos valsčiaus įstaigoje, išdavinėjo pasus ir kitus dokumentus. Buvo vedęs Bronę Kazickaitę iš netolimo Užežerės kaimo, augino sūnų.

Grįžus raudoniesiems okupantams, paimtas į sovietų armiją. 1946 m. Vaclovas iš kariuomenės pabėgo. Susirado ginklą, pasirinko ,,Švogerio“ slapyvardį ir patraukė į mišką, pas ten jau esančius vyrus. Sumanų ir raštingą vyrą Vaclovą Alkos rinktinės vadas Kazys Venckus -„Adomaitis“ paskyrė Tirkšlių LLA kuopos vadu.

Kartu su Vaclovu į mišką išėjo ir žmona Bronė. Būryje ji gavo „Vaidilutės“ slapyvardį. Ji buvo kilusi iš gausios šeimos, turėjo aštuonias seseris ir brolį. Netoli Kazickų sodybos buvo nušauti trys sovietiniai aktyvistai. Jaunesnioji Bronės sesuo Stefa buvo iškviesta į Sedos MGB ir žiauriai tardyta. Gavusi antrą kvietimą į saugumą, Stefa išėjo pas seserį į girią. Jai suteiktas „Eglutės“ vardas.

Kazickaičių brolis Boleslovas Kazickas saugume irgi tardytas. Jis neatlaikė saugumiečių spaudimo ir buvo užverbuotas, gavo „Makausko“ slapyvardį ir buvo infiltruotas į Bytauto būrį, kuriame jau buvo Ketūnų kaimo gyventojai Kazys Strazdauskas, broliai Valius ir Vacys Niuniavos iš Rupeikių kaimo, Adomas Lukošius, Vytautas Momgaudis, Adolfas Jančiauskas, Indriekus.

Saugumas bandė į būrį infiltruoti agentus „Petrą“, „Viktorą“, „Vaserboj“. Pagaliau 1948 m. birželio 22 d. saugumas gavo žinią, jog būrys ilsisi Sedos girios 27 kvartale. NKVD kariuomenė ir būrys stribų apsupo tą kvartalą. Kautynių metu žuvo būrio vadas V. Bytautas, jo žmona Bronė ir V. Momgaudis-„Pinčiukas“.

Palaidoti nežinomoje vietoje

Tą pačią dieną gyvas paimtas, tačiau peršautomis kojomis Valius Niuniava-„Šliachtinas“ ir vežimu nuvežtas į Mažeikių ligoninę (jo brolis Vacys buvo pradėjęs plėšikauti, todėl partizanų karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudytas Ketūnų kaimo laukuose, netoli Molio malūno). Taip pat paimti Adolfas Jančiauskas, Indriekus ir užverbuotasis Boleslovas Kazickas. Adomui Lukošiui su S. Kazickaite-„Eglute“ pavyko pasislėpti po eglės išvarta. „Eglutė“ žuvo vėliau – Balėnų miško mūšyje 1951 m. gegužės 9 d., palaidota Nevarėnų bažnyčios šventoriuje.

Savo raporte saugumiečiai rašė, jog po kautynių paėmė tris automatus, du šautuvus, du pistoletus, aštuonias granatas ir 1000 šovinių. Apie savo žuvusiuosius neužsiminė, nors pačių stribų pasakojimu sužeistas Bytautas atsišaudydamas nukovė du kareivius ir pats nusišovė.

Nukautųjų kūnai buvo numesti Sedoje, ant grindinio. Vėliau užkasti nežinomoje vietoje. Tik B. Kazickaitės kūną giminės už naminę degtinę išpirko. Sedos klebonas patarė nelaukti vakaro, skambinti varpais ir tuoj pat laidoti. Palaidojo Grūstės kaimo kapinaitėse. Vakare pas Kazickus atvyko stribai pažiūrėti, kas ateis į laidotuves. Teiravosi, ko negiedami Kalnai, ir labai nusivylė sužinoję, jog velionė jau palaidota.

Adolfas Jančiauskas mūšio metu buvo paimtas gyvas, pririštas prie medžio kvartalinėje linijoje. Vėliau liepė jam bėgti, bet Jančiauskas nebėgo, sakė: „Šaukite vietoje!“ Tada jį pririšo prie vežimo, vežančio sužeistą V. Niuniavą. Mažeikiuose A. Jančiauską tardydami mušė per kojų padus. Nuteistas 10 metų. Atkalėjęs Vorkutoje gyveno Mažeikiuose. Šeima buvo ištremta.

Pastatytas Atminimo ženklas

Tardant suimtuosius, pavyko nustatyti būrio pagalbininkus ryšininkus ir rėmėjus, tarp jų ir milicininkus, buvusius stribus Nikiforą Plikusą ir Anicetą Pocių. Jie partizanams teikdavo žinias.

V. Niuniava gavo 25 metus lagerio. Atkalėjęs Vorkutoje ir Mordovijoje, vedė rusę. Į Lietuvą nebegrįžo, ten ir mirė.

B. Kazickas į lagerį nepateko. Buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Petrozavodske. Po kariuomenės Rusijoje vedė. Nuskendo maudydamasis ežere.

V. Bytauto tėvas Kleopas Bytautas, gimęs 1906 metais, 1948 metais buvo ištremtas į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Ten, tremtyje, 1949 m. burželio 22 d. ir mirė. Vaclovo sūnaus Jono likimas nežinomas.

Seserų Kazickaičių tėvai Pranciška ir Vladislovas mirė tremtyje. Atgimimo metais tėvo palaikai pargabenti į Lietuvą. Motinos kapą užliejo užtvenktos Angaros upės vandenys.

2009 m. rugsėjo 5 d. žuvusiems partizanams Sedos girioje atidengtas Atminimo ženklas. Jame įrašyti dar šeši kitu laiku šioje girioje žuvę partizanai.

Apie Adomą Lukošių

Apie kautynių metu išlikusį Adomą Lukošių reikia pakalbėti plačiau, nes jis miške išsilaikė iki 1952 metų.

Adomas gimė Rupeikių kaime, kumečio šeimoje. Dirbo miško ruošos darbininku. 1946 metais pametė išduotą laikiną dokumentą. Saugumas apkaltino jį atidavus partizanams ir pradėjo jį verbuoti. Adomas mėtė pėdas nenorėdamas susitikti saugumiečių. Pamatęs, kad ateina jo suimti, jis 1946 m. kovo 4 d. pasitraukė į mišką, tapo „Spartuku“, vėliau „Lendrūnu“, „Bajoru“.

Po Sedos girios kautynių išlikęs gyvas su Kazickaite-„Eglute“ perėjo į Girtos-„Liotčiko“ būrį. Abu dalyvavo 1947 m. gruodžio 13 d. kautynėse prie Pašerkšnės dvaro. Jiems tada pavyko išsigelbėti.

Žuvus Girtai-„Liočikui“, Adomas su S. Kazickaite perėjo į Razono būrį. 1951 m. gegužės 9 d. Balėnų miško kautynėse „Eglutė“, apsupta kareivių, nusišovė.

Po mūšio Balėnų miške A. Lukošius, likęs vienas, prisijungė prie Prano Šiušės-„Genio“ būrio. Išduotas 1952 m., buvo paimtas gyvas bunkeryje pas Jaugą Kirkų kaime. Gavęs 25 metus lagerio, atkalėjo 15 metų Mordovijos ir Komijos lageriuose. Grįžęs gyveno Latvijoje ir tik Atgimimo metais galėjo parvykti į Mažeikius. Mirė 2004 metais.

Iš partizano A. Lukošiaus prisiminimų, užrašytų muziejininko Algimanto Muturo 1999 m.: „...Kai mes su „Eglute“ susitikome Alkos rinktinės vadą Venskų, jis buvo su nedidele smaila barzdele. Mus kartu nufotografavo partizanas Vaclovas Razonas. Jis turėjo tokį didelį fotoaparatą. Aš tada buvau kariškai apsirengęs su automatu rankoje...“

Apie 1947 m. lapkričio 13 d. kautynes prie Pašerkšnės dvaro prisimena: „...Tada mus apsupo. Aš su „Eglute“ pasislėpiau Šerkšnės upės vandenyje, ir kareiviai mūsų nesusekė. Paskui ilgai gulėjau be sąmonės. „Eglutė“ kažkaip stipresnė buvo. Praaušus atsigavau ir palengva pradėjome eiti. Priėjom Šakinės upelį, reikia pereiti, įkritau antrą kartą. Šiaip taip pasiekėme Skuodinės mišką. Matom einant miško darbininką. Jis suprato, kas mes per vabalai. Davė užrūkyti ir degtukų. Miške susikūrėme laužą, išsidžiovinome rūbus. Nuėjome į pamiškę pas mano ryšininką Petrą Taučių (jis dabar gyvena Telšiuose). „Eglutė“ su veidrodėliu davė ženklą, jog mes esame miške. Taučius atnešė antklodžių, ir aš gulėjau. Vakare atvažiavo su pora arklių ir nuvežė mus į bunkerį pas Kazlauską, atrodo, tai buvo netoli Rubikų. Reikia batus nuauti, negaliu, nes kojos sutinusios. Po kiek laiko šiek tiek pasitaisau. Tada Taučiutė, pasigavusi kolchozo arklį, mus nuvežė į Balenėlius, prie ryšininko Kęsmino sodybos. Užėjom, Kęsminienė davė po 100 gramų, ir mes nuėjome į bunkerį pas Jaugą Rubikių kaime (tai buvo Kirkų kaimas, – aut. past.).

„...Aš pradžioje partizanavimo buvau su Visockiu. Kai jį nušovė prie Grūstės malūno užtvankos, likau vienas. Tada atėjo Kazys Strazdauskas (tas vėliau žuvo Dagių miške) su Niuniava-„Šlechtinu“, ir išėjome į Sedos girią, į Bytauto būrį. Čia sutikau Bytauto žmonos seserį „Eglutę“ . Kai Bytautas su žmona žuvo, aš likau su „Eglute“. Tada mano viršininku tapo Pranas Šiuša-„Genys“. Su juo susitikdavome Balėnų, Plinkšių miškuose, ateidavome iki Rubikų.

Partizanas Šiuša norėjo mane skirti būrio vadu, bet nesutikau. Tada vadas liko Razonas, vadinomės Sedos būrys.

Pas Butkų Žadekių kaime buvome susitikę su vyrais. Ant jų rankovių staugiantis vilkas. Jie buvo, matyt, kažkur nuo Ylakių.

Kai buvo sunaikintas Alkos štabas, aš irgi turėjau būti tada Dagių miške.

Vieną sykį, gerokai dar anksčiau prieš štabo žūtį, buvome miške apsupti. Išbėgom ant linijos, stovi rusų kareivis, eina į šoną nuleidęs automatą ir sako rusiškai su kažkokiu akcentu: „Jūs manęs nelieskite, aš jūsų.“ Taip mes ir išbėgom, vieni kitų nekliudę.

Šiuipienė mums sakė, jog eigulys Gineitis, pamatęs miške rūkstant dūmus, suprato, jog tai partizanai, ir ant balto arklio atjojo į Sedos saugumą. Tada mus apsupo ir žuvo Bytautas su žmona, o aš su „Eglute“ pasislėpėm po eglės išvarta. Atėjo rusų karininkas per kokius 7–8 metrus, pasižvalgė, bet mūsų nepastebėjo ir davė komandą kareiviams eiti toliau. Aš su „Eglute“ iš miško išėjome tik kitos dienos rytą. Beeidami dar radome pamestą Felikso Gerulskio vatinuką.

Kai mane suėmę nuvežė į Telšius, ten mane tardė pulkininkas Paulauskas, Artūro Paulausko tėvas.“

Albertas RUGINIS

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Nuotrauka iš muziejaus archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode