Apsakymas
Pasaulyje yra daug valstybių, visos jos turi sostines, na, gal kokia viena neturi. Tai yra tiesa. Tiesa yra ir tai, kad kiekvienas žmogus turi tik savo nuosavą sostinę, asmenišką. Vadina šį kampelį, nebūtinai didelį miestą, įvairiai. Dažniausi epitetai: gimtinė, jaunystės miestelis ar kaimas ir panašiai. Daugelis eiles rašo, aukština grožį būtent to brangaus mylimo taškelio žemės, kuris kelia tiek sentimentų. Nieko stebėtino, jei stirkso keletas trobų ant to lopinėlio. Vis viena kažkam tas taškelis, kuriame gal tik vienkiemis, yra jo svarbiausia vieta, tikra asmeninė sostinė.
Ne išimtis ir aš. Traukinys lėtina greitį. Pro ankstyvą rudenišką sutemą žvelgiu į slenkančius neaukštus namukus ir karštligiškai stengiuosi kuo greičiau pamatyti ką nors pažįstamo. Galbūt mažą raudonai rudą namelį, kur ilgus metus buvo geležinkeliečių būstinė. Tėvas ten dirbo meistru ir su kelio darbininkais gėrė degtinę. Ilgai galvojau, kodėl jis tai daro, ilgai bijojau paklausti. Būdama dešimties, po dviejų savaičių pasiruošimo pagaliau pasiryžau ir drebančiu balsu pateikiau klausimą. Namie buvome tik mudu. Po vidutiniškos pauzės tėvas pasakė: „Tu dar maža, nesuprasi.“ Daugiau niekada nebandžiau su juo pasikalbėti. Su mama bendravome lengvai. Ji buvo neeilinio grožio moteris ir dirbo oficiante vienintelėje Mažeikių užeigoje. Tą vietą visi vadino „geltonąja“. Tai nemažas medinis namas, nudažytas linksmai saulėtais dažais. Kai kas pavadindavo restoranu. Gal ir per skambiai, tačiau, kaip jau sakiau, „geltonoji“ tuomet išties atliko būtent tą funkciją. Lankytis ten nusmurgėliai negalėjo, nes kainos „kandžiojosi“. Taigi, lankėsi ten tik vyrai, pinigingi, nuolatiniai klientai arba praturtėję vienam vakarui. Žalios mano motinos akys, sunki kviečių spalvos kasa ir baltai akinanti šypsena vedė iš proto ne vieną. O kur dar koketiška karūnėlė, apvalūs grakščiai vilnijantys klubai, kaip nutekintos dailios kojos, aptemptos šilkinėmis kojinėmis! Tėvas pavyduliavo. Namie dažnos pykčio ir susitaikymo scenos mane labai liūdino ir vargino. Buvau tik vaikas ir nieko padaryti negalėjau, tik būti pasyvi stebėtoja. Galiausiai motina mus metė. Ji pabėgo su turtingu gerbėju į Klaipėdą. Tėvas gėrė dar daugiau ir sunkiai besusidorojo su savo pareigomis. Tame rudame namelyje, kontoroje, rytmetinius darbus beskirstant jį ištiko infarktas. Po laidotuvių mane priglaudė močiutė iš tėvo pusės.
Prasidėjo šviesesnis gyvenimas. Žinoma, ilgėjausi mamos, tačiau pamokos, draugai, knygos, žaidimai nepaliko daug laiko dūsavimams. Vasarą su kaimynų vaikais lakstėme po durpyną basakojai, nors ten tikrai yra angių. Močiutė kartais važiuodavo mėlyniauti į Repšinę ir mane veždavosi. Guminiais batais, ilgom rankovėm, treningais apsitaisius sunku ištverti trisdešimties laipsnių karštį, o dar vabalai puola.
Tuomet Mažeikiuose buvo dvi mokyklos. Aštuonmetė prie parko ir vidurinė miesto centre, kurią ir lankiau. Dažnai pasapnuodavau, kad krentu nuo savo mokyklos stogo, išsigąstu ir švelniai nusileidžiu ant didžiulių cementinių rutulių, puošusių tvorą. Sakoma, kad tokie sapnai simbolizuoja augimą. Iš tikrųjų sparčiai ištįsau. Per fizkultūros pamokas rikiuotėje stovėjau trečia nuo pradžios. Buvau penkiolikos metų, bet atrodžiau vyresnė. Prisiskaičiusi knygų galėjau nekvailai pakalbėti, tačiau dirbti nemokėjau nieko iš to, ką reikėtų mergaitei. Siuvimas, mezgimas, adymas, lopymas manęs visai nedomino. Žymiai įdomiau seno parko pavėsingoje vietelėje nuotykių romaną paskaityti. Tiesa, padėdavau močiutei skalbti, grindis išplaudavau, turgelyje pieno nupirkdavau. Šiaip jau buvau netvarkinga, nesirūpindavau savo išvaizda. Ir štai, netikėtai, nelauktai mane užklupo susižavėjimas, pirmoji nedrąsi meilė. Pamačiau jį antroje pusėje Ventos, priešais malūną. Ten populiaresnė už pliažą maudykla buvo. Pylimo akmenimis į kitą pusę pereidavom ir truputį kairiau buvo puiki vietelė ir vaikams, ir suaugusiems. Mano pasakų princas turėjo auksines garbanas ir buvo rudakis. Sportiškas, dailaus sudėjimo, gal metais ar dviem vyresnis už mane. Jis linksmai bendravo su draugu. Atrodė toks man neapsakomai žavus, bijojau ir vengiau į jį žiūrėti. Kalbinama tylėjau, nė žodelio neištariau ir greitai išlėkiau namo. Po kelių dienų pievelėje už namo skaičiau, pakėliau akis, ogi tas vaikinukas stovi priešais ir žiūri į mane. Baisi gėda užplūdo, mat pirmąkart moteriška intuicija man pasakė, kad vilkiu nešvaria suknele. Jos pagrindas baltas ir juodom smulkiom gėlytėm pamargintas. To baltumo neįžiūrėtum, greičiau sakytum pilkšva. Gal jis to nepastebėjo, bet man raudonis ir akis užpylė, net saulė trumpam aptemo. Greit atsistojau ir tekinom nubėgau namo. Nuo tada pradėjau žvilgčioti į veidrodį ir skrupulingai rengtis. Vėliau sužinojau, kad princas iš labai pasiturinčios šeimos, partinių šulų vaikas.
Bėgo laikas. Baigusi mokyklą įstojau į konservatoriją. Dabar esu Lietuvoje gerai žinoma, garsi vokalistė, kai kas, nekukliai pasigirsiu, operos žvaigžde vadina. Štai atvykau žemiečių pakviesta. Koncertą užsakė verslininkų asociacija ir išlaidas bei honorarą iš anksto sumokėjo.
Stotis. Kokia kadaise ji man atrodė didelė, paslaptingai viliojanti kažkur toli į platų pasaulį, į nematytus kraštus. Nebuvau grįžusi nė karto po močiutės mirties. Kapus samdyta moterėlė aptvarko. Vėjuota drėgmė, pustuštis menkai apšviestas peronas pasitinka mane. Ačiū Dievui, organizatoriai atsiuntė mašiną. Važiuojame per miestą. Daug žiburių, daug didelių prekybos centrų, kavinių, mikrorajonas vos ne iki Ventos nusidriekęs. Ak, kaip viskas pasikeitę.
Vakaras buvo uždaras, žiūrovai išskirtinai kviestiniai. Du kartus keičiau sukneles ir prie vaišių stalo atėjau su ta pačia, kurią vilkėdama ir baigiau koncertą, nes pavargau ir neturėjau jėgų persirenginėti.
– Ar galėčiau pakviesti jus šokiui?
Pažinau jį. Tylom linktelėjusi prarijau apkramtytą vynuogę ir mes prisijungėm prie šokančiųjų.
– Jums labai tinka ši vyšninė spalva, – tarė jis.
– Ačiū už komplimentą.
– O, tai tik pradžia. Jūs verta begalybės komplimentų. Nežinau nuostabesnės moters, atsimenu dar visai mergaičiukę.
– Aš jus irgi prisimenu. O ar norite žinoti, kaip slapčiom jus vadindavau?
– Žinoma, žingeidu, kokį gi slapyvardį man buvote sugalvojusi.
– Juliumi Janoniu vadindavau. Dėl šviesių garbanų.
– Na, koks gi aš Janonis. Jis mėlynakis, o, be to – poetas, – juokdamasis paprieštaravo. – Aš eilių nerašau ir mano akys tamsios.
– Svarbu, kad siela šviesi, o akių spalva žmogaus negadina.
Jis nuvedė mane prie stalo, išgėrėme tekilos ir vėl šokome. Jis ir toliau vis suokė, kaip žavisi manimi nuo jaunumės, kaip apgailestauja, kad praleidome progą pažinti vienas kitą, kad galbūt viskas šiandien būtų kitaip. Klausiausi to gražaus išpuoselėto vyro saldžios kalbos ir jutau kažkokį pyktį, o gal kartėlį ir norą įgelti jam. Pati nepajutau, kaip išpoškinau:
– Jei jau taip labai tau patinku ir esu tokia svarbi, gal gali atsakyti – kodėl niekada neieškojai, nebandei priartėti? Tiesiog susirasti. Juk Vilnius ne Australija. Dabar jau pavėluoti prisipažinimai.
– Aš norėjau, bandžiau, bet tėvai... Tėvai kategoriškai pareiškė...
– A, suprantu, tokių aukštų pareigūnų sūnus negalėjo užtraukti negarbės mergindamas skurdaus alkoholiko ir paleistuvės dukrą.
– Na, ką tu kalbi, nusiramink, – prašė jis. – Galų gale juk nežinojau, ar aš tau bent kiek rūpiu. Juk sprukdavai kuo toliau vos pamačiusi.
– Aš taip buvau išauklėta! Man įkalta, kad nieku gyvu negalima, nepadoru, supranti, nepadoru parodyti, ką jauti vyrui, kad tai žemina merginą! Juk buvau visai žalia!
Mudu kalbėjomės pakeltu tonu ir jau senokai atkreipėme kitų dėmesį. Daugelis smalsiai žvilgčiojo. Pasijutau nejaukiai ir panorau dingti iš čia. Nebeįdomu buvo tęsti pokalbį, nebesmagu klausytis liaupsių, skirtų mano talentui. Puikus šio vakaro švytėjimas sudužo tarytum brangaus krištolo vaza, o jos šukes mindė šokantieji.
Išėjau. Tas pats drėgnas vėjas pasitiko mane už vartų, buvau beeinanti pėsčiomis, bet su tokiais aukštakulniais toli nenueisi, tad įsėdau į taksi. Viešbučio lovon kritau kaip rąstigalis ir užmigau.
Rytą patarnautoja kartu su pusryčiais atnešė įmantrią rožių puokštę.
Regina MAIGAITĖ-NIUNEVIENĖ
