Reklama 2

Patriotiškumo ekspedicija mokytojams

Gražina VERŠINSKIENĖ

Bendrija „Lemtis“, siekdama puoselėti ir išsaugoti valstybės istoriją bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, toliau tęsia nuo 1989-ųjų pradėtą darbą. Be šios bendrijos beveik du dešimtmečius nieko nebuvo daroma tremtinių kapų paieškos, inventorizacijos ir tvarkymo srityje.

Siekia prisidėti

Jau 28 metus veikianti ir 50 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje surengusi bei darbo su švietimo įstaigomis turinti bendrija „Lemtis“, bendradarbiaudama su įvairiomis institucijomis, kasmet rengia ekspedicijas į Lietuvai itin reikšmingas ir dar nelankytas trėmimų vietas, todėl paskelbus idėją Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“, turėdami patirties ir kompetencijos, siekia prisidėti prie šios kilnios idėjos konkrečiais veiksmais.

Ekspedicijoje mokytojai

„Seniai ta mintis man kirbėjo – į ekspedicijas aktyviai įtraukti mokytojus. Pagalvojau, kad puikus momentas pradėti šį projektą, nes niekas kitas jaunajai kartai negali tiek perduoti ir niekas kitas tiek nekontaktuoja su jaunąja karta kaip mokytojas. Mums anksčiau nuo to reikėjo pradėti – mokytojas turėtų pamatyti tremties vietas, pajausti jų dvasią, susipažinti su kraštu, pamatyti gamtą, todėl mūsų tikslas – iki 2025 m. suorganizuoti 7 ekspedicijas (kasmet po vieną) į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire, kuriose dalyvautų bent po vieną mokytoją iš kiekvienos savivaldybės ir didesnio miesto, t. y. per 60 žmonių. Kasmet vyktų 10–12 mokytojų, kuriems vadovautų 2–3 patyrę ir žinantys tremties vietoves „Lemties“ nariai“, – projektą pristatė mažeikiškis Gintautas Alekna. Jis vienas ilgiausią veiklos stažą – 29 metus – turintis „Lemties“ bendrijos narys, teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir dalyvis, kelių filmų apie tremtį autorius.

Svarbiausia ištvermė

Mokytojus pagal objektyvius kriterijus atrinktų savivaldybių švietimo skyriai. Projekte dalyvautų istorijos, geografijos ir lietuvių literatūros mokytojai, nes tremties tema yra jų dėstomų dalykų programose. Pasak G. Aleknos, būtų gerai, kad į atrankas įsitrauktų ir mokytojų kolektyvai, ne vien švietimo skyriai. „Gal paprašysime, kad pateiktų po du kandidatus, o iš jų „Lemtis“ atrinks tinkamiausią pagal savo kriterijus – pirmiausia fizinė būklė, sveikata, ar neturi žalingų įpročių. Būtų tikslinga atrinktus pretendentus išbandyti, tarkim, 30 km žygyje su kuprinėmis, tik neaišku, ar pavyks – tada atsiskleidžia ir charakteris, ir pabendravęs sužinai, kodėl nori važiuoti į ekspediciją“, – samprotauja projekto iniciatorius.

Be to, pašnekovas pažymėjo, kad tos savivaldybės, kurios prisidės prie finansavimo – ar tai valstybinių įstaigų, ar privačių įmonių, pavienių asmenų lėšomis – galės deleguoti ir daugiau vykstančiųjų, jiems bus suteikta pirmenybė dalyvauti projekte.

Svarbiausia – kapaviečių autentiškumas

Šiemet planuojama 12 mokytojų ekspedicija į Krasnojarsko krašto ir Irkutsko srities pakraštį – tai Nižnij Ingašo ir Taišeto rajonai. Beveik visas kapines reikia aptverti (tvorų nėra arba supuvusios), pastatyti naujus kryžius, nes tremtinių statytų mažai liko. „Kadangi būsime netoli Revučio, būtinai turime sutvarkyti tremtinių kapines, 1990 metais pastatytą paminklą ir atminimo kryžius, kuriuos pastatė tremtinių delegacijos ir ekspedicijos. Pastebiu tremtinių kapų naikinimo tendenciją... Važiuoja, tvarko, o po to tvarkymo lieka nuversti tremtinių statyti kryžiai. Jų vietoje pastato mažus kryželius. Tikslas gal ir kilnus, bet naujai pastatytas kryžius nebeturi jokios nei kultūrinės, nei istorinės vertės, o tremtinių statyti – tai kultūrinis paveldas. Mūsų tikslas – palikti autentiškas kapavietes. Jei tik galima, tremtinių statytą kryžių reikia išlaikyti kuo ilgiau – galima jį paramstyti, apdoroti, neišmetame ir to, kurio negalime pakelti, padedame ant pagaliukų, kad kuo ilgiau jis laikytųsi. Nors gulintis, kad jis dar keletą metelių būtų, kol visiškai sudūlės“, – darbų planus dėsto G. Alekna. Taip pat planuojama susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, kurie visuomet aktyviai talkina tvarkant kapus.

Informacijos apie bendrijos veiklą, ekspedicijas galima rasti tinklapyje www.lemtissibiras.lt, be to, jau dabar galima siūlyti pretendentus į kandidatus tel. 8 650 72 656 (Gintautas Alekna).

Projektui neabejingi ir istorikai

     www.budas.lt pakalbino keletą Mažeikių istorikų ir pasidomėjo jų nuomone apie planuojamą projektą.

„Labai pritariame šiai idėjai. Tai būtų labai vertinga patirtis. Būtų vertinga panaudoti informaciją ir pamokų metu. Kalbant apie valstybei skaudžius įvykius pamokos metu gimnazistams norisi ir patiems prie jų prisiliesti ir pajusti...  Ruošiantis ekspedicijai būtų labai naudinga ir įdomu save išbandyti, tik neaišku, kaip suaugę ir prie komforto pripratę žmonės galėtų ištverti žygio sunkumus... Problema – mokytojai jau nebe jaunuoliai, tad ekspedicijos turėtų būti paprastesnės...“ – teigia Gabijos gimnazijos istorijos mokytojai.

Merkelio Račkausko istorijos mokytoja ekspertė Silva Paulauskienė, kuri yra tremtinių anūkė, sako: „Puiki ir sveikintina gerb. G. Aleknos idėja į šią veiklą įtraukti mokytojus. Tai unikali galimybė tiesiogiai prisiliesti prie skaudžios mūsų krašto istorijos. Mokytojų ekspedicijose įgyta patirtis būtų didelis indėlis į jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą, mokytojo profesijos prestižo kėlimą. Kaip solidžiai mokinių akyse turėtų atrodyti mokytojas, kuris pamokoje kalbėdamas apie tremtį galėtų pasakyti: „Aš buvau ekspedicijoje Sibire, aš mačiau lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, aš sutvarkiau tremtinio kapą...“  Drįstu garantuoti, kad mokytojų, norinčių dalyvauti šiame projekte, bus daug.“

Laima Bartkuvienė, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui: „Istoriją mokiniai mokosi iš vadovėlių, filmų, dalyvaudami akcijose, kai kurie remiasi ,,Gyvąja istorija“ – tautos liudininkų atmintimi, tačiau nieko nėra stipresnio už pažinimą, prisilietimą prie tikrovės. Nenumaldomai bėga laikas, užmiršimo dulkėmis padengdamas tai, kas patirta ir išgyventa mūsų prosenelių, bet kartu ir primindamas, kas taip svarbu turėtų būti ateinančioms kartoms. Šalies istorijos pažinimas, jos faktų rinkimas ir kaupimas – tautos savastis. Tai patvirtina iš lotynų kalbos atėjęs posakis: ,,Žmonės, nežinantys istorijos, yra vaikai.“ Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokytojų ir mokinių bendruomenė suvokia, kaip  svarbu jaunuomenei išsaugoti istorinę atmintį, šalies istoriją suvokti gyvai. Grupelė mokytojų ir mokinių, bendradarbiaudami su „Lemties“ bendrija, vykdė  projektą „Istorija gyvai“ – trejus metus dalyvavo ekspedicijose Permės, Irkutsko ir Krasnojarsko kraštuose tremties vietose.  Iš turimos patirties galiu teigti, kad mokiniai ir mokytojai, pabuvoję ekspedicijose, dažniausiai perkainuoja savo vertybes ir pirmoje vietoje atsiranda žmogaus laisvė ir saugumas, šeima, Tėvynė. Didžiulė pagarba projekto idėjos autoriui Gintautui Aleknai už iniciatyvą ir idėją, kad istorijos, geografijos, literatūros mokytojai, patys prisilietę prie istorijos gyvai, perduotų šią žinią savo mokiniams, o mokiniai suvoktų, kokia turi būti padėka praeičiai už šiandieną.“

Gintauto Aleknos nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode